Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
Besikuriančiai jaunai valstybei teko daug iššūkių – pirmiausia atlaikyti bolševikų, bermontininkų, o vėliau ir Lenkijos puolimus. Dėl vykstančių karinių veiksmų ir Lietuvos savanoriškos kariuomenės pergalių šalyje į nelaisvę buvo paimta įvairių tautybių žmonių. Dėl jų ir dėl nelaisvėje užsienyje esančių lietuvių jaunai valstybei kilo nemažai išbandymų sunkiame kelyje į nepriklausomybę.
Lietuvių karo belaisviai Vokietijos globoje
1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Taryba ėmėsi svarbaus žingsnio – sugrąžinti visus savo šalies gyventojus, tapusius karo belaisviais. Lietuvos Taryba įsteigė Tremtinių ir belaisvių sugrąžinimo komisiją, kuri rūpinosi Rusijos imperijos kariuomenėje tarnavusių lietuvių sugrįžimu iš Vokietijos nelaisvės. Šios komisijos veikla buvo labai stipriai priklausoma nuo šalies, kurioje laikyti lietuviai. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo Vokietijoje buvusios valdžios suirutės sąlygomis belaisviai nebuvo esminis klausimas tuometinei šalies valdžiai.
Dar 1915 m. pabaigoje kaizerinės Vokietijos leistame laikraštyje „Dabartis“ buvo rašoma, kad Vokietijoje laikomi 56 lietuvių belaisviai. Skelbime nurodytos jų profesijos, vardai ir pavardės, stovyklos, kuriose jie kali. O 1918 m. rugsėjo mėnesio numeryje paskelbta, kad tokių belaisvių yra beveik 20 tūkst. Tiesa, nežinoma, kiek jų galėjo grįžti per karo laikotarpį, tačiau, žvelgiant iš karo meto perspektyvos, lietuvių kalėjo gana daug. 1918 m. lapkričio 26 d. Aleksandras Stulginskis pristatė pranešimą apie Tremtinių ir belaisvių sugrąžinimo komisijos veiklą. Ataskaitoje pažymima, kad iš 6 025 prašymų, pateiktų Vokietijos valdžiai, patenkinti vos 53. Pasak A. Stulginskio, daug geriau sekėsi grąžinti lietuvius iš Rusijos – iš šios šalies, 1918 m. pabaigos duomenimis, į Lietuvą jau buvo grįžę apie 60 tūkst. asmenų.
Pasitaikydavo ir apgaulės atvejų. Karo metu Lietuvoje siautėjo ir belaisvių apgavikų gauja. Kaip galima matyti iš okupacinės Vokietijos valdžios pranešimų, pastarieji, apsirengę paprastų žmonių drabužiais, turėdami ginklus, prašydavo žmonių pagalbos, o kai šalies gyventojai padėdavo – jie plėšdavo, padegdavo namus ar net žudydavo. Dėl šios priežasties okupacinė valdžia išleido įsakymą, kuriuo draudė padėti priešo kareiviams, o kas šio įsakymo nesilaikė – buvo baudžiamas. Nors šaltiniuose bausmės nėra nurodomos, tačiau galime manyti, kad tai buvo ne okupantų bandymas įbauginti Lietuvos gyventojus, o realios grėsmės pavyzdys.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susigrąžinti piliečius į Lietuvą trukdė ir pasirašytos sutartys tarp didžiųjų valstybių. 1918 m. kovo 13 d. pasirašytos Vokietijos ir Rusijos sutarties vienas iš punktų nurodė, kad abiejų šalių belaisviai turi būti sugrąžinti namo. Pastarąją taikos sutartį pareikalavo panaikinti Antantės valstybės. Iš to meto amžininkų atsiminimų matyti, kad nemaža dalis lietuvių gebėjo grįžti namo iki 1919 m., tačiau kiek mažesnė dalis liko Vokietijoje. Antantės šalys bijojo, kad grįžę buvusios Rusijos imperijos piliečiai papildys bolševikų gretas.
Lietuvos valstybei stengiantis buvo suformuota pirmoji šalies vyriausybė. Įvykdžius šias reformas belaisviais pradėjo rūpintis Vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM). 1919 m. balandį Lietuva gavo leidimą iš Antantės valstybių siųsti belaisvius namo. Belaisviams pradėti steigti maitinimo ir poilsio punktai tose vietose, per kurias dažniausiai jie turėjo grįžti. Punktai įsteigti Kybartuose, Vilkaviškyje, Kaune, Kaišiadoryse, Alytuje, Gardine, Panemunyje, Marijampolėje, Vievyje, Šiauliuose ir Radviliškyje. Jie buvo dviejų rūšių: poilsio ir maitinimo bei maitinimo. Poilsio ir maitinimo punktuose turėjo tilpti ne mažiau nei 500 žmonių, įrengta valgykla bei virtuvė, nakvynės kambariai, raštinė ir sandėlis. Maitinimo punktai buvo kiek paprastesni. Juose turėjo būti valgykla ir kambarys, kuriame buvę belaisviai galėtų laukti traukinio.
Belaisvių grąžinimo procesai užtruko ir dėl išsilavinusių darbuotojų trūkumo. Besikuriančiai valstybei reikėjo išsilavinusių žmonių, tad kaip ir tarpukario teismuose, taip ir savivaldos institucijose jų trūko. Dėl šios priežasties savivaldos organai buvo gana silpni, o tai sąlygojo ir smunkančią darbo kokybę. Trūko ir susisiekimo priemonių, žaliavų. Belaisvių grąžinimo skyrius turėjo rūpintis ne tik jų sugrįžimu, bet ir apgyvendinimu, maistu, šelpimu, o paprasčiausių priemonių trūkumas trukdė tai daryti kokybiškai.
1919 m. gegužę po visų susitarimų su Vokietijos valdžia išvyko pirmasis transportas į Lietuvą, o iki rugsėjo 13 d. pergabenta net 9 400 asmenų. 1926–1928 m. URM gavo Vokietijoje mirusių Pirmojo pasaulinio karo belaisvių iš Lietuvos sąrašus. Jie skelbti įvairiuose Lietuvos laikraščiuose. Belaisvių pergabenimo įsakymas baigė galioti 1926 metais.
Bolševikų belaisviai Lietuvos globoje
Kovų su bolševikais metu į Lietuvos nelaisvę pakliuvo ir šios kariuomenės karių. Dėl šios priežasties besiformuojanti Lietuvos vyriausybė turėjo priimti svarbius sprendimus dėl jų laikymo reglamentavimo. 1919 m. Kaune buvo įkurta komendantūrai pavaldi pirmoji belaisvių stovykla. Iki tol belaisviai, kurie buvo patekę į Lietuvos nelaisvę, laikyti kalėjime, tačiau, pagal tarptautinius karo susitarimus, tai nebuvo teisėta. Problemą imtasi spręsti ir jau 1919 m. balandžio 4 d. belaisvių laikymas reglamentuotas, kartu įkurtas ir Karo teismas, skirtas greitam nusikaltėlių nuteisimui tais atvejais, kai pagal padarytus nusikaltimus nereikėjo ilgo tardymo. Pasak reglamento sudarytojų, jis turėjo užkirsti kelią nusikaltimų plitimui.
1919 m. gegužės mėnesį belaisvių stovyklose laikyti 22 karininkai ir 499 kareiviai bolševikai. Po sėkmingų gegužės mėnesio kautynių šis skaičius išaugo dar 400 asmenų. 1919 m. lapkričio 20 d. po Lietuvos karinių veiksmų stovykloje buvo 1 534 bolševikai belaisviai. Pabrėžiama, kad ne visi jie į nelaisvę buvo paimti karinių veiksmų metu, kiti patys perėjo į Lietuvos pusę, nes nenorėjo tarnauti Raudonojoje armijoje.
Belaisvių stovyklose karininkų išlaikymas buvo kitoks. Jiems pirmiausia patiekdavo maistą, būdavo laikomi atskirai nuo karių. Pažymima, kad jie gavo 20 proc. geresnį maistą nepriklausomai nuo to, ar patys perėjo į Lietuvos pusę, ar buvo paimti į nelaisvę kovoje. Patys pasiprašę Lietuvos prieglobsčio galėjo vaikščioti be sargybos, stoti į kariuomenę, kovojančią su bolševikais ir nepriešišką Lietuvos valstybei. Taip pat jie galėjo būti išvaduojami ir išsiunčiami į reikiamas kariuomenės vietas.
1920 m. birželio 30 d. Maskvoje pasirašyta Tremtinių grąžinimo sutartis tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Sutartyje abi šalys buvo įpareigotos leisti tremtiniams grįžti į savo valstybes nelaukiant karo pabaigos. Todėl bolševikų belaisvių pradėjo mažėti, 1920 m. liepos mėn. stovykloje buvo laikoma apie 200 rusų belaisvių, grįžusių iš Vokietijos. Vėliau šią belaisvių stovyklą užėmė kitos tautybės asmenys.
Bermontininkų belaisviai
Nepriklausomybės aušroje Lietuvai pavojų kėlė ir kita karinė grupė – bermontininkai. Tai pulkininko Pavelo Bermonto-Avalovo kariuomenė, kuri skelbėsi, kad kovoja su bolševikais. Nors kariuomenę sudarė vokiečių kareiviai ir rusų belaisviai, tačiau su bolševikais jie beveik nesusidūrė ir siaubė Baltijos valstybių teritorijas.
Lietuvos kariuomenei nugalėjus bermontininkus ties Radviliškiu ir Šiauliais, spręsta, ką daryti su paimtais į nelaisvę kariais. Iš Vokietijos gautoje notoje buvo prašoma išsiųsti visus vokiečių piliečius į Vokietiją per Virbalį. 1919 m. lapkričio 28 d. vyriausiasis kariuomenės vadas įsakė visus bermontininkus išsiųsti į Vokietiją. Pastarieji turėjo pasirašyti, kad į Lietuvą daugiau nebegrįš. Išleisti buvo tik geros reputacijos ir valstybei negrėsmingi asmenys. Iš viso buvo išsiųsta 60 asmenų. Dar 45 asmenys liko Lietuvoje, kadangi buvo įtariami įvairiais nusikaltimais.
Konflikto su Lenkija kariai Lietuvos nelaisvėje
1919–1920 m. vykęs Lietuvos karas su Lenkija buvo tarpukario gyventojams skaudžiausiai į atmintį įsirėžęs konfliktas. Jo metu šalis neteko viso Vilniaus krašto, o abiem pusėms vykdant sėkmingus puolimus paimta gana daug belaisvių. Daugiausia jų pateko lenkų IV brigadai pasidavus Lietuvos kariuomenei. Kazio Ališausko teigimu, joje buvo apie 60 karininkų ir 800–900 kareivių. Kartu su kitais lenkų belaisviais, jie įkurdinti antrojoje ir trečiojoje belaisvių stovyklose. Skaičiuojama, kad iš viso tokių karių galėjo būti apie 2 400. Iš pradžių lenkų belaisviai pagal tarptautinę teisę buvo laikyti internuotaisiais, tačiau vėliau ministrų kabinetas nutarė, kad jiems turi būti priskirtas belaisvio statusas, pritaikant tuometinės Lietuvos Konstitucijos 108 straipsnį „Apie valstybės išdavimą“.
Lietuvos valstybei buvo brangu išlaikyti šiuos Lenkijos belaisvius, todėl skubinti sprendimai dėl belaisvių grąžinimo. 1920 m. Vladas Nagevičius išsiuntė raštą tiekimo viršininkui teigdamas, kad lenkų ir bolševikų gydymui reikia daug pinigų, ir skatino iškelti šį klausimą. 1920 m. spalio 7 d. tarpininkaujant Tautų Sąjungai tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta sutartis, kurioje buvo punktas ir apie belaisvių mainus.
Spalio 20 d. išsiųsti pirmieji 500 lenkų belaisvių. Pasak to meto šaltinių, jie buvo aprūpinti duona ir cukrumi ir perduoti lenkų valdžiai. Visgi įvyko nesusipratimas, belaisviai nespėjo atkeliauti iki apsikeitimo vietos ir nebuvo perduoti. Spalio 24 d. įvyko pirmieji mainai, lietuviai perdavė antrąją grupę lenkų, o lenkai perdavė apie 500 lietuvių. Anot laikraščių, grįžę lietuviai atrodė nukankinti, pagal kūno sudėjimą nepanašūs į išėjusius tarnauti. Pasak pačių karių, nelaisvėje prarado sveikatą. Nors ir vėliau nepavyko apsikeitimų vykdyti sklandžiai ir reguliariai, tačiau lietuvių kariai grįždavo. Iš šaltinių matyti, kad lietuviai dažnai grįždavo sužaloti ar nualinti, aprengti blogais drabužiais, o veide, pasak majoro Jono Mačiulaičio, matėsi skausmas ir baimė.
Belaisvių apsikeitimas tarp Lietuvos ir Lenkijos užtruko dar trejus metus karui pasibaigus – iki pat 1923 m. pabaigos.
Straipsnis parengtas remiantis Milenos Tamošiūnienės, Aušros Raišytės-Daukantienės straipsniais ir Lietuvos archyvų medžiaga.