„Darbo kodekso normos reguliuoja tik konkretaus minimalaus darbo užmokesčio dydį, bet konkretaus maksimalaus atlyginimo už darbą dydžio, nereguliuoja, tai yra darbdavio bei darbuotojo derybų objektas“, – išteisinamajame nuosprendyje pabrėžė teismas.
Pasak teismo, darbdavys įmokas nuo darbuotojai mokėto atlyginimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą mokėjo teisingai, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų nepažeidė, todėl darbuotojos teisė į jai paskaičiuotą ir mokamą motinystės pašalpos dydį priklausė teisėtai.
Be to, išteisinamąjį nuosprendį paskelbęs teismas taip pat pabrėžė, kad individualia veikla besiverčiantis verslininkas veiklą vykdė ir vykdo realiai bei mokėjo ir moka nustatytus mokesčius.
„Darbuotojai grįžus po vaiko auginimo atostogų į darbą, ji ir toliau pas besiverčiantį individualia veikla verslininką dirba marketingo vadove, jai mokamas buvo to paties dydžio, t.y. 5 600 Lt darbo užmokestis ir nuo jo atskaitomi bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui pervedami to paties dydžio mokesčiai“, – pažymėjo teismas.
Darbdavys ir darbuotoja buvo kaltinami dėl pasikėsinimo sukčiauti bei oficialaus dokumento suklastojimo bei panaudojimo. Jiems „Sodra“ buvo pareiškusi daugiau kaip 10 tūkst. Lt civilinį ieškinį.
Ikiteisminio tyrimo metu prokurorai nustatė, kad darbdavys esą su darbuotoja sudarė fiktyvią darbo sutartį, nes į marketingo vadovės pareigas priimta nėščia moteris realiai jokio darbo nedirbo. Verslininko bendrovėje dirbo dar vienas darbuotojas, kuris už darbą gaudavo minimalų – vos 800 Lt atlyginimą.
Pasak tyrėjų, darbdavys ikiteisminio tyrimo metu nepateikė pareiginės marketingo vadovės instrukcijos, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kokį darbą darbuotoja atliko, kokį darbą ji, kaip marketingo vadovė privalėjo atlikti ir ar turėjo reikiamą kvalifikaciją marketingo vadovo pareigoms atlikti.
Prokurorai siekė, kad verslininkui būtų skirta reali pusantrų metų, o darbuotojai – pusės metų laisvės atėmimo bausmės.
„Teisme duodamas parodymus verslininkas pripažino, kad jo vykdyta veikla pelno nedavė ir kad jis įnešinėjo savo pinigus, todėl, priskaičiuodamas užaukštintą darbo užmokestį darbuotojai ir pagal kasos išlaidų orderius jį jai išmokėdamas, įtakojo piniginių lėšų bendrovėje sumažėjimą“, – pažymėjo valstybinis kaltintojas.
Pasak prokuroro, verslininkas apyvartinių lėšų neturėjo, tad, pateikdamas duomenis apie padidintą darbo užmokestį, sudarė darbuotojai sąlygas padidintos nedarbingumo ir motinystės pašalpos išmokos – beveik 80 tūkst. Lt – gavimui.
Vis dėlto bylą išnagrinėjęs teismas mano, kad prokurorai nepagrįstai verslininkui ir jo pavaldinei pateikė kaltinimus.
Pasak teismo, darbo įstatymai bei tarptautinės normos nedraudė nei verslininkui priimti nėščią moterį į darbą, nei būsimai motinai pradėti dirbti pas verslininką.
„Individualia veikla besiverčiantis verslininkas savo veiklą vykdė ir jos nutraukęs nebuvo. Asmenų, vykdančių individualią veiklą, asmeninės bei iš vykdomos individualios veiklos gaunamos lėšos, yra bendros, t.y., jos neišskiriamos. Šia veikla besiverčiantys asmenys kasos neturi, tad nei piniginių lėšų likučio, nei jų trūkumo kasoje būti negali. Faktinių duomenų pagrindžiančių tuo metu buvusią tikrąją individualia veikla besiverčiančio verslininko finansinę būklę, byloje nėra, būtent todėl ir kaltinimo teiginiai, kad dėl darbuotojai mokėto atlyginimo dydžio individualia veikla užsiimančio verslininko finansinė padėtis pablogėjo, jokiais faktiniais duomenimis byloje nepatvirtinti“, – pabrėžė teismas.