aA
„Neik priešakyje manęs, nes galiu nesugebėti sekti paskui; neik man iš paskos, nes galiu nesugebėti būti vedliu; tiesiog eik greta ir būk mano draugas“, – šie Albertui Kamiu priskiriami žodžiai puikiai apibūdina pedagogų ir psichologų rekomenduojamą vaikų vaidmenį įvairiose sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Vaikas turi būti matomas ir girdimas, tačiau jam jokiu būdu neturi būti perkeliama galutinio sprendimo priėmimo našta.
Gediminas Sagatys
© TEISMAI.LT

Apie tai, kokia sudėtingoje teisinėje situacijoje, neretai susijusioje ir su sunkiais emociniais išgyvenimais šeimoje, atsidūrusio vaiko padėtis šiandien, kalbamės su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės instituto partnerystės profesoriumi dr. Gediminu Sagačiu.

– Ar Lietuvos teisinėje sistemoje vaikas yra ir matomas, ir girdimas?

– Vaiko teisė būti išklausytam įtvirtinta tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės aktuose. Jos esmė tokia: vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, įvertinus jo amžių ir brandą, turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Teismų veikloje tai reiškia, kad vaikas turi būti laikomas ne tiek teisminio ginčo objektu, kiek visaverčiu proceso dalyviu visose bylose, kuriose sprendžiamas jo likimas: vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo, įvaikinimo, tėvų valdžios apribojimo, vaiko grąžinimo į jo kilmės valstybę (tarptautinio vaiko grobimo atveju) ir kt.

Mūsų šalies teismų praktikoje vaiko teisė būti išklausytam laikoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintos viešosios tvarkos dalimi. Dėl to, pavyzdžiui, 2013 m. nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nepripažino ir neleido vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės vien tuo pagrindu, jog iš šio sprendimo nebuvo matyti, kad teismas būtų svarstęs galimybę sužinoti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, nors sprendžiamas klausimas buvo tiesiogiai susijęs su vaiko likimu ir tikėtina, jog vaikas bylos nagrinėjimo metu buvo gebantis savo nuomonę išreikšti.Minėtoje byloje LAT pripažino, kad pareiga imtis priemonių sužinoti vaiko nuomonę tenka teismui, todėl ji turi būti vykdoma nepaisant tėvų elgesio ir pastangų (ar jų nebuvimo) užtikrinant, jog vaikas būtų buvęs išklausytas. Todėl tėvų prieštaravimas ar net trukdymas išklausyti vaiko nuomonę neturėtų būti vertinamas kaip svarbios priežastys teismui to nedaryti.

Civilinėse bylose vaikas gali būti tiesiogiai apklausiamas teisme arba jo nuomonė išsiaiškinama netiesiogiai, pvz., remiantis vaiko teisių apsaugos institucijos, teismo psichologinės ekspertizės išvadomis. Pasaulyje atlikti psichologiniai tyrimai rodo, jog vaikai labiau linkę išsakyti savo nuomonę tiesiogiai sprendimą priimančiam asmeniui, o ne tarpininkui. Todėl pagal bendrą taisyklę teismas turėtų siekti išklausyti vaiką tiesiogiai, jei jo amžius ir branda leidžia jam reikšti mintis ir formuluoti atsakymus. Vis dėlto atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes – vaiko jautrumą, galimą apklausos žalą jo psichikos būklei, įtaką baimės, nerimo, nesaugumo jausmo formavimuisi – apklausti vaiką teismo posėdyje gali būti nerekomenduojama ar netikslinga. Tokiais atvejais teismui tenka remtis atitinkamų valstybės tarnautojų ar ekspertų surinkta informacija apie vaiko nuomonę.

Tad manau, kad šiuo metu Lietuvoje sudarytos visos teisinės prielaidos tam, jog vaiko nuomonė teisme būtų išgirsta. Svarbiausias klausimas yra ne tai, ar vaikas turi dalyvauti sprendimų priėmimo procese, bet tai, kaip tai padaryti.

– Kaip vaiko nuomonės klausoma teisme? Ar šiandien jau realizuotos visos priemonės, reikalingos efektyviam vaiko dalyvavimui teismo procese užtikrinti?

– Manau, kad vaiko teisė būti išklausytam tinkamai realizuojama tada, kai šis procesas nėra psichologiškai žalingas pačiam vaikui, atliktas laiku ir užtikrinant, kad vaiku nebus manipuliuojama. Norint to pasiekti, vien mano pirmiau nurodytų teisinių prielaidų nepakanka, reikalingi atitinkami resursai: teismuose įrengiant vaikų apklausoms specialiai pritaikytas patalpas, užtikrinant psichologo dalyvavimą teismo posėdyje, kuriame apklausiamas vaikas, ir pan. Pastaraisiais metais Lietuvos teismų sistemoje, įvertinus skiriamas lėšas, šia linkme padaryta tikrai daug. Šiuo metu teismuose įrengti 43 vaikų apklausoms pritaikyti kambariai, vaikų apklausas teisėjams padeda atlikti 8 teismuose dirbantys psichologai. Kita vertus, kalbant visos valstybės mastu, šie resursai vis dar nėra pakankami, ypač atsižvelgiant į nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliojusius Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, pagal kuriuos gerokai išplėstas privalomo psichologo dalyvavimo apklausiant nepilnamečius atvejų sąrašas.

Mano manymu, viena aktualiausių problemų, susijusi tiek su vaiko teisės būti išklausytam realizavimu, tiek su teisingumo vykdymu šeimos bylose apskritai – teismo paskirtų vaiko psichologinių ekspertizių trukmė. Kol teismas gauna atsakymus į ekspertams užduotus klausimus, praeina daug laiko teismo ekspertizės išvados tenka laukti pusę metų ir ilgiau. Laiko veiksnys šeimos ginčuose gali turėti lemiamą reikšmę. Pavyzdžiui, vaikas, kuris neteisėtai atsidūrė pas vieną iš tėvų, gali priprasti prie esamos aplinkos, dėl to gali būti sunku ar net neįmanoma jį grąžinti į ankstesnę gyvenamąją vietą.

Pasitaiko atvejų, kad vaiko teisė būti išklausytam realizuojama netinkamai ir dėl paties teismo proceso organizavimo trūkumų. Pavyzdžiui, LAT yra nurodęs, kad teisme vaikas turėtų būti išklausomas jam užduodant ne tiesioginius klausimus, su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi, o siekiant išsiaiškinti jo santykius su abiem tėvais, tarpusavio santykių glaudumą, vaiko gyvenimo įpročius, poreikius ir kuris iš tėvų būtų pajėgesnis juos tenkinti. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai reikalaujama iš vaiko tiesiogiai išdėstyti savo nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi ateityje, o tai yra neleistinas atsakomybės dėl sprendimo priėmimo perkėlimas vaikui.

– Kokios situacijos teisėjams sudėtingiausios nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išklausant vaiką ir vertinant jo poziciją?

– Manau, viena sunkiausių užduočių teisėjui, bent jau civilinėse bylose, – nustatyti, ar vaikas pakankamai brandus savarankiškai suformuluoti savo nuomonę ir kokią įtaką vaiko nuomonės susiformavimui turėjo kitų asmenų specialiai daromas poveikis. Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad Lietuvos įstatymuose nenustatyta vaiko amžiaus riba, nuo kurios teismas turėtų išklausyti ir atsižvelgti į jo nuomonę, išskyrus įvaikinimo bylas.

Pirminį tyrimą dėl vaiko gebėjimo suformuluoti savo nuomonę ir dalyvauti teismo posėdyje turi atlikti vaiko teisių apsaugos institucija, teikianti išvadą teismui. Vis dėlto toli gražu ne visais atvejais tokios išvados būna pakankamai informatyvios. Teismo ekspertizės skyrimas, siekiant išsiaiškinti šiuos klausimus, automatiškai reiškia užsitęsusį bylos nagrinėjimą. Todėl dažnu atveju teisėjui tenka apsispręsti pačiam, pasikliaujant savo gyvenimiška patirtimi ir žmogiškąja intuicija. Be to, teisėjo susidaryta išankstinė nuomonė dėl vaiko gebėjimo savarankiškai suformuluoti savo pažiūras gali pasikeisti vėliau, apklausus vaiką teisme ar kitokiu būdu išsiaiškinus jo nuomonę, pamačius vaiko ir jo tėvų elgesį bei reakcijas. Tokiais atvejais tenka spręsti, kiek į išsakytą vaiko nuomonę turėtų būti atsižvelgta priimant galutinį sprendimą.

Kitas ne mažiau sudėtingas klausimas, su kuriuo civilinėse bylose dažnai susiduria teisėjas, – ką daryti, jei vaiko pareikšta nuomonė diktuoja vienokį, o visų kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma – kitokį sprendimą? Akivaizdu, kad dėl įvairių priežasčių vaiko norai ir interesai ne visuomet gali sutapti. Todėl kiekvienu atveju, išklausius vaiko nuomonę, reikia išsiaiškinti, ar ji neprieštarauja jo interesams, o nustačius, kad prieštarauja, – spręsti, ar ir kiek į ją atsižvelgti. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų LAT, nustatęs, kad tėvas riboja vaiko galimybę bendrauti su motina, seserimi, skiepija vaiko nepagarbą motinai, palaiko vaiko palankumą pirkdamas naujus daiktus, sprendė, jog yra pakankamas pagrindas neatsižvelgti į vaiko išsakytą pageidavimą gyventi su tėvu.

– Ką daryti, kai vaikas sako kategorišką „ne“?

– Tai vienas sudėtingiausių klausimų, su kuriuo susiduria šeimos bylas nagrinėjantys teisėjai. Viena vertus, pagal bendrą taisyklę, net ir kategoriška vaiko nuomonė teismo iš esmės nesaisto – lemiama reikšmė suteikiama vaiko interesams. Iš kitos pusės, priimant sprendimą dėl vaiko ateities, be kita ko, reikia įvertinti ir tai, kas bus tuo atveju, jei vaikas atsisakys tokį sprendimą geranoriškai vykdyti – t. y. kaip bus užtikrinamas sprendimo priverstinis vykdymas antstolių pagalba, kokias pasekmes vaikui jis gali sukelti.

Man pačiam teko nagrinėti bylą, kurioje vaikas išreiškė kategorišką nenorą bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, pridėdamas, kad, teismui verčiant jį tai daryti, galimas susidariusios situacijos sprendimas – savižudybė. Įvertinus paauglystės amžiaus specifiką, mintys apie savižudybę negalėjo būti vertinamos kaip tuščias grasinimas. Tokiu būdu teisėjas tarsi pastatomas kryžkelėje: arba vaiko pageidaujamas teismo sprendimas, arba moralinės atsakomybės dėl galimų skaudžių padarinių grėsmė.

Kita vertus, teismas negali tapti vaiko norų įkaitu. Juolab kad mano minėtoje byloje nebuvo nustatyta, jog bendravimo su vaiku teisės siekęs tėvas būtų piktnaudžiavęs savo teisėmis, nesirūpinęs ar kitaip kenkęs vaikui. Atvirkščiai – abu tėvai iš esmės norėjo ir galėjo tinkamai rūpintis vaiku. Bylos aplinkybės rodė, kad lemiamą vaidmenį tokiai gynybinei vaiko pozicijai susiformuoti greičiausiai suvaidino gilus tėvų tarpusavio konfliktas. Todėl buvo nuspręsta, kad tais atvejais, kai vaikas išreiškia akivaizdžias neigiamas nuostatas dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos ir nenorą bendrauti, teismas turi įvertinti tokių nuostatų susiformavimo priežastis ir ar bendravimo ribojimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus.

Nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, nebendrauti, tačiau toks atsitraukimas neužtikrina jo interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo tvarką.

– Kokia Jūsų nuomonė dėl psichologų vaidmens teismuose? Ar šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas ir (ar) teismų praktika yra tinkami ir pakankami, kad psichologai galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas – padėtų ne tik teismui išklausyti vaiką, bet ir pačiam vaikui gerai jaustis procese?

– Vaikai save išreiškia kitaip nei suaugusieji, todėl teisėjams sunku suprasti, ką iš tikrųjų sako vaikai. Visose bylose, kuriose dalyvauja nepilnamečiai, psichologų pagalba teismui yra labai reikalinga, o baudžiamosiose bylose – ir įstatymiškai būtina. Apskritai psichologų etatų atsiradimą ir jų darbui tinkamos aplinkos kūrimą kai kuriuose Lietuvos teismuose laikau viena sėkmingiausių investicijų gerinant teismo procesų kokybę.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kyla klausimų dėl teismuose dirbančių psichologų procesinio statuso civilinėse bylose: ar psichologas yra tik „vertėjas“ - t. y. tarpininkas tarp teisėjo ir apklausiamo vaiko, užtikrinantis vaiko psichologinį saugumą ir apklausos efektyvumą, ar jis (psichologas), esant poreikiui, teismo pavedimu gali pateikti išvadą dėl teismo suformuluotų klausimų, kuria teismas galėtų remtis, kaip oficialiu įrodymu, priimdamas galutinį sprendimą?

– Kaip tėvai (ar kiti nuolatiniai globėjai) galėtų prisidėti prie vaiko emocinės, psichologinės būklės gerinimo vykstant su juo susijusiam procesui?

– Sąmoningiems tėvams turėtų rūpėti pirmiausia vaiko, o ne jų pačių gerovė ar ambicijos. Todėl tais atvejais, kai ginčo dėl vaiko nepavyksta išvengti, tėvai turėtų siekti, kad jis padarytų kiek įmanoma mažiau žalos vaikui. Tai mažų mažiausiai susiję su keturiais dalykais: pirma, tėvai turėtų suprasti, kad tai yra išimtinai jų tarpusavio ginčas ir dėl to jokiu būdu nekaltinti vaiko, antra, tėvai neturėtų versti ar sudaryti situacijos, kurioje vaikui tektų rinktis kažkurį iš jų, tapti tėvų ginčo arbitru, trečia, vaikui svarbus ryšys su abiem tėvais, todėl negalima nuteikinėti vaiko prieš kitą tėvą vien tam, kad „laimėti“ teisminį ginčą, ketvirta, kaip bepasibaigtų ginčas, tėvai turėtų bendradarbiauti geranoriškai vykdant teismo sprendimą, nes priverstinis sprendimo vykdymas yra neišvengiamai susijęs su papildomais neigiamais išgyvenimais vaikui.

Kad ir kaip baigtųsi ginčas, tėvai turėtų bendradarbiauti geranoriškai vykdant teismo sprendimą, nes priverstinis sprendimo vykdymas neišvengiamai susijęs su papildomais neigiamais vaiko išgyvenimais. Neatsitiktinai įstatyme numatyta, kad antstoliui sprendžiant dėl teismo sprendimo, kuriuo įpareigojama perduoti vaiką, vykdymo tvarkos turi būti įvertinamos, be kita ko, psichologo rekomendacijos, o vykdant tokius sprendimus gali būti kviečiamas psichologas. Kalbant apie pasirengimą vaiko apklausai teisme, tėvai turėtų pasakyti vaikui, kas ir kokiu tikslu bus daroma, tačiau iki apklausos neaptarinėti galimų klausimų ir atsakymų į juos, jokiu būdu nespausti vaiko, skatinti pasitikėjimą teisėju ir teismo psichologu.

KOMENTARAI

Dovilė Murauskienė, Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė

Vaiko teisė būti išklausytam ir būti išgirstam Vaiko teisių apsaugos konvencijoje įtvirtinta tik XX a. pabaigoje. Tačiau šios teisės šaknys siekia gerokai senesnius laikus ir yra glaudžiai susijusios su supratimo, kad vaikams reikia papildomo dėmesio sudėtingose socialinėse situacijose, įsitvirtinimu.

Vaikų justicijos pačia plačiausia prasme užuomazgos siekia XIX a., kai JAV prasidėjo vaikų gelbėjimo judėjimas, siekęs panaikinti paternalistinį požiūrį į vaiką ir jo teises, kurios išimtinai priklausė tėvams. 1899 m. Ilinojaus valstijoje įkurtas pirmasis vaikų teismas, kuris nagrinėjo tiek nusikaltusių, tiek nukentėjusių vaikų, taip pat ir šeimos bylas. Šio teismo idėjiniu pagrindu tapo parens patriae doktrina, kuri pateisino valstybės kišimąsi į šeimą siekiant apsaugoti tėvų globos stokojantį ir nederamą elgesį patiriantį vaiką. Valstybė, veikianti per institucijas, tokiu atveju įpareigojama šokti į tėvų batus ir pasirūpinti tokiu vaiku. Pirmieji teismo procesai pasižymėjo neformalumu; buvo atsisakyta visų teisingo proceso garantijų, tarp jų ir vaiko teisės būti išklausytam. Mat buvo laikomasi pozicijos, kad valstybė gali geriausiai identifikuoti vaiko interesus.

Dovilė Murauskienė
Dovilė Murauskienė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Šis požiūris ilgainiui imtas kritikuoti keliant klausimą: jeigu geras tėvas išklauso savo vaiką, tai kodėl to neturi daryti ir valstybė, vadinanti save geru, rūpestingu tėvu? Ši mintis galiausiai buvo išdėstyta JAV Aukščiausiojo Teismo bylos Boddie v. Connecticut sprendime, kuriame vaiko teisę būti išklausytam pripažino viena svarbiausių, sudarančių teisę į teisingą procesą apskritai. Vėlesnėje byloje Belloti v. Baird tas pats teismas žengė dar vieną žingsnį – konstatavo, kad pakankamai brandaus vaiko pozicijos negali ginčyti jo atstovai. Šis požiūris netrukus pasiekė ir Europą. Šiandien psichologai ir teisininkai vieningai sutaria, kad vaiko teisė būti išklausytam yra viena svarbiausių teisių, todėl diskusijos turi vykti ne dėl to, ar reikia vaiką išklausyti, bet kaip geriausiai tai padaryti atsižvelgiant į jo interesus.

Dr. Aistė Račkauskaitė-Burneikienė, Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja

Vaiko teisių apsauga, kaip sudėtinė žmogaus teisių apsaugos sistemos dalis, ilgą laiką buvo suprantama kaip sritis, nereikalaujanti tarptautinio teisinio reguliavimo. Vienas pirmųjų dokumentų, kuris vaikui, t. y. asmeniui iki 18 metų, suteikė tarptautines teises ir garantijas, priimtas dar 1989 m. – šių metų lapkričio 20 d. priimta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Ši konvencija pripažino valstybių pareigą suteikti galimybę vaikui, gebančiam suformuluoti savo pažiūras, būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija tiesiogiai neįtvirtina vaikų teisių, tačiau vaiko nuomonės išklausymas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra vertinamas per tėvų, t. y. ginčo šalių, procesinių teisių užtikrinimo prizmę.

Aistė Račkauskaitė-Burneikienė
Aistė Račkauskaitė-Burneikienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Europos Sąjungos (toliau – ES) mastu 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, (toliau – Briuselis II reglamentas) įžanginėje dalyje nustato, kad „vaiko išklausymas vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą, nors šis teisinis dokumentas nėra skirtas keisti taikomas nacionalines procedūras“. Taigi, nors Briuselis II reglamentas ne vien akcentuoja vaiko nuomonės išklausymą, tam tikrais atvejais vaiko nuomonės neišklausymas gali tapti kliūtimi pripažįstant teismo sprendimą ar jį vykdant kitoje ES valstybėje narėje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos įpareigoja sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą išklausyti vaiką, gebantį suformuluoti savo pažiūras, tiesiogiai arba per atstovą ir priimant sprendimą atsižvelgti į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Svarbu pabrėžti, kad amžiaus riba, nuo kurios galimas vaiko nuomonės išklausymas, neapibrėžta. Bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga įvertinti, ar vaikas pagal savo amžių gali suformuluoti savarankiškas pažiūras.

TEISMAI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (221)

Atskridus į Kijevą įtarti tai, kad šalis kariauja, galima dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (20)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (51)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (5)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sostinėje „eTransport“ automobilis aplamdė stovinčias mašinas ir apvirto (1)

Vėlų penktadienio vakarą, apie 23 val., Vilniuje, Mindaugo g. apvirto pavėžėjimo įmonės „...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (70)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (595)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (587)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (138)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (118)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...