G.Bartkus. Advokatų pajamos: mitai ir realybė

Visgi šiuo ekonominio sunkmečio laikotarpiu neturėtų būti spekuliuojama teisinėmis ir mokestinėmis sąvokomis, priešinamos vienos socialinės grupės kitoms, ar rimtai priimamos „visažinių“ ekspertų rekomendacijos, panašios į Poligrafo Poligrafovičiaus Šarikovo teiginius: „Paimti viską ir padalinti“ M. Bulgakovo romane „Šuns širdis“. Nesiveldamas į šias bevaises diskusijas noriu paaiškinti, kaip ir kokius mokesčius moka advokatai ir kokie tie „ypatingi“ advokatų uždirbami honorarai.

Mitas Nr. 1. Advokatai uždirba milijonus

Griaunant šį mitą, visų pirma reiktų retrospektyviai pristatyti advokatų ir advokatų padėjėjų (toliau bendrai – advokatai) honorarų dydžio kitimą pastaraisiais metais. Tariamų lobių skaičiuotojai turbūt nustebs išgirdę viešą informaciją - vidutinis mėnesinis advokatų honoraras prieš mokesčius 2007 m. buvo apie 2567 litai. Vertinant bendrą ekonominę situaciją, kaimyninių valstybių teisinių paslaugų rinkas ir kitus kriterijus, galima teigti, kad 2008 m. advokatų honorarai augo, 2009 m. - smarkai krito, 2010 m. išliko panašūs į 2009 m., o 2011 m. sugrįžo į 2007 m. lygį. 

Taigi nors oficialių 2011 m. ataskaitų dar nėra, galima daryti prielaidą, kad 2011 m. advokatų mėnesinis atlyginimas prieš mokesčius yra panašus į 2007 m., t.y. apie 2567 litus. Palyginus su 2011 m. Statistikos departamento paskelbtu bruto darbo užmokesčiu pagal sektorius - advokatai vidutiniškai uždirbo panašiai kaip viešojo valdymo ir profesine bei moksline veikla užsiimantys darbuotojai ir mažiau nei elektros, informacijų ir ryšių bei finansinės veiklos sektorių darbuotojai (atitinkamai 3030, 3270 ir 3943 litai per mėnesį). 

Šiomis dienomis žiniasklaidoje minimi advokatai, kurių pajamos galimai siekia ar net viršija dešimtis milijonų litų, visuomenei bandoma sudaryti vaizdą, kad tai ir yra honoraras, kurį advokatas įsideda į kišenę . Taip, iš tiesų, toks įspūdis gali susidaryti analizuojant Valstybinės mokesčių inspekcijos ar Statistikos departamento teikiamus plikus skaičius, be papildomų paaiškinimų. Tačiau kiek gilesnis žvilgsnis atskleidžia visai kitokią situaciją. 

Viena iš advokatų veiklos formų yra veikimas partnerystės pagrindais, kai keletas advokatų, vadinamųjų partnerių, dirba kartu ir specializuotoms užduotims atlikti samdo kitus advokatus, bendrai nuomoja patalpas, perka reikiamą įrangą ir pan. Turbūt daugeliui girdėtas viešai naudojamas tokios veiklos formos pavadinimas – „advokatų kontora“. Pagal apskaitos taisykles visos tokios advokatų kontoros, kurią dažnai sudaro ne viena dešimtis teisininkų, generuojamos pajamos mokestiniuose dokumentuose pateikiamos kaip kelių asmenų – partnerių – pajamos. Paprastai sakant, iš šių pajamų mokami honorarai kitiems kontoros advokatams, teisininkams, algos administracijai, patalpų nuoma ir kitos išlaidos. Taigi realiai gaunamos šių asmenų pajamos yra tikrai gerokai mažesnės.

Mitas Nr. 2. Advokatai moka ypatingus „mažus“ mokesčius

Advokatai moka tokius pačius mokesčius, kaip ir kiti individualią veiklą vykdantys asmenys, o būtent (i) 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, skaičiuojamą nuo visų apmokestinamųjų pajamų, (ii) socialinio draudimo (28,5 proc.) bei (iii) sveikatos draudimo įmokas (9 proc.), skaičiuojamas nuo pusės advokatų apmokestinamųjų pajamų. 

Vis dėlto , kitaip nei kiti individualią veiklą vykdantiems asmenims ir asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį, advokatams nėra taikomos tam tikros mokesčių lengvatos. 

Pirma, Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyta bendra taisyklė, kad pajamų mokesčio 5 proc. tarifas taikomas visai individualiai veiklai. Tačiau šis tarifas dėl nesuprantamų priežasčių nėra taikomas advokatams - advokatai moka ne 5 proc., o triskart didesnį gyventojų pajamų mokestį (15 proc.). 

Antra, advokatams, skirtingai nuo asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį, netaikomas NPD - neapmokestinamasis pajamų dydis (net ir tuo atveju, jei advokato pajamos neviršija minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio!). 

Trečia, minimalias sveikatos draudimo įmokas, t. y. 72 litus per mėnesį, kurias už pagal darbo sutartį dirbantį darbuotoją valstybei perveda darbdavys, advokatas privalo mokėti ir tada, jei negavo jokių pajamų, gavo mažesnes pajamas negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis arba laikinai nevykdė veiklos, bet nebuvo jos sustabdęs įstatymų nustatyta tvarka. 

Ketvirta, advokatai nedraudžiami ligos socialiniu draudimu, taigi ligos atveju negauna apskritai jokių pašalpų.

Ir galiausiai, advokatai, susibūrę į advokatų profesines bendrijas, privalo mokėti ir 15 proc. pelno mokestį, nes advokatų profesinėms bendrijoms netaikomas lengvatinis 5 proc. pelno mokesčio tarifas, kuris taikomas visiems kitiems vienetams, kurių pajamos per mokestinį laikotarpį nesiekia 1 mln. litų ir kurie turi ne daugiau kaip 10 darbuotojų.

Mitas Nr. 3. „Sodros“ mokesčiai yra draudimas

Palyginkime du asmenis: vienas verčiasi individualiai (turi savo verslą – pvz., advokatas, kirpėjas, stomatologas ar pan.), o kitas dirba pagal darbo sutartį (tarkime, knygų leidykloje, statybų bendrovėje ar prekybos įmonėje). Abiejų pajamos (individualios veiklos atveju - pajamos minus išlaidos, darbo santykių atveju - darbo užmokestis) per mėnesį yra 4680 litų. 

Būtina paaiškinti, jog 4680 litų yra šios dienos taip vadinamos „Sodros“ lubos, t. y., jei asmens pajamos yra didesnės nei 4680 litų, nuo didesnių pajamų mokamas tik pajamų mokestis ir kiti mokesčiai, bet nemokamos „Sodros“ įmokos.

Taigi, įmokų dydis tiek pirmu , tiek antru atveju iš dalies atitinka galimos pensijos dydį. Tačiau reikia įvertinti tai, kad esant tokioms įmokoms, individualaus verslo savininko pajamoms augant, pensijos dydis nesikeistų – jis nustatytas ties nekintančia maksimalia 360 litų riba. Net esant dabartinėms „Sodros“ luboms, matoma net beveik 2 kartų dydžio disproporcija (net nevertinant draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir vidutinio gyvenimo trukmės) tarp įmokų ir išmokų. 

Kyla pagrįsta abejonė - į ką išvirstų socialinis draudimas, tokias „lubas“ panaikinus? Galbūt į dar vieną mokestį, užgulsiantį verslo savininkus ir individualia veikla užsiimančius (kitaip sakant, patiems sau darbo vietą susikuriančius) asmenis? 

Apie „Sodros“ mokestį labai puikiai neseniai rašė ekonomistas Raimundas Kuodis, tad kartotis neverta. Tačiau gal vertėtų įsiklausyti į jau ne vienus metus Investuotojų forumo išsakomą poziciją, siūlančią „Sodros“ lubas įvesti ir asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis. 

Ir pabaigai, individualios veiklos pajamos visose brandžiose mokestinėse sistemose yra apmokestinamos mažesniais tarifais nei darbo užmokestis ar pelnas. Taip yra jau vien todėl, kad individualios veiklos savininkas rizikuoja prarasti visą savo asmeninį turtą, jei verslas nepasiseks, ar atsakyti visu savo asmeniniu turtu už versle padarytą klaidą.