– Ponia Galina, kokį prisimenate savo senelį Praną Dauguvietį?

– Senelį daugiausiai prisimenu kaip vaikas, o vaikystės, kurią išgyvenau tarpukario metais, prisiminimai, kaip žinome, būna ypač gyvi. Senelis vasarai atvažiuodavo į dvarą pas mano tėvą. Senelio žmona prancūzė likdavo Panevėžyje. Ji, pamenu, po to priekaištaudavo mano mamai, kam ji senelį nušėrusi per vasarą. Mūsų virėjos yra pasakojusios, kad būdamas garbaus amžiaus, kai ne viską jau ir prisimindavęs, senelis ateidavęs į virtuvę ir sakydavęs, kad šiandien dar nevalgė.

Mėgdavo bandeles, saldumynus. Atsimenu, jis visada būdavo su švarku, kaklaraiščiu, iškrakmolytais marškiniais. Ir kaime taip vaikščiodavo. Žinot, mūsų namuose lankydavosi garsus dailininkas M. Dobužinskis. Jį prisiminusi matau aukštą, liekną, nepaprastai elegantišką vyrą. Veido neprisimenu, tik bendrą vaizdą. Tai mano atminty toks ir senelis – vasara, karšta, mes visos basos, balos, kuriose taškomės, namas, lieptas – maudytis galima, vanduo toks skaidrus, kad gintarinius karolius visus iki vieno surastum pabėręs, ir eina senelis – vidutinio ūgio, kresnas, per karščius su švarku, liemene, kaklaraiščiu, baltais marškiniais, remiasi lazdele. Tokį aš jį matau. Aš jį mačiau jau labai seną. Toks jis ir likęs mano atminty.

– Koks žmogus jis buvo?

– Mano tėvas, pvz., beveik visada vaikščiodavo basas, o senelis buvo, žinot, kaip tikras teisėjas – labai pasitempęs. Sako, kad jis gerai grojęs violončele, daug kalbų mokėjęs, bet tai aš žinau tik iš pasakojimų – pačiai tuo įsitikinti neteko. Beje, jis 1918 m. tapo pirmuoju apskrities viršininku Panevėžyje. Pati dalyvavau šventėje, kur buvo pagerbtos šios jo pareigos. Senelis labai mylėjo gamtą. Mano tėvas buvo aukštos klasės aludaris, žinomas visame krašte. Kartais pas jį atvažiuodavo aktoriai iš Kauno alaus paragauti, mat dvaras buvo labai gražioj vietoj. O senelis ten turėjo daug miško. Mama sakydavo, taigi užrašyk mišką sūnui. O senelis atšaudavo – kaip aš galiu užrašyti, jis gi dar vaikas (tėvui tuo metu buvo apie 50 metų).

Senelis pats nevartojo alkoholio. Per tas alaus degustacijas jis išsiveda, būdavo, kokį atvažiavusį artistą į mišką ir provokuoja: sako, ar matai, kokie medžiai, čia statybinis miškas, jeigu jį parduočiau, tai kiek pinigų gaučiau, žinai? Taip, ponas Pranai, žinoma, kartais atsakydavo koks žmogus. Taip jis tapdavo amžinu senelio priešu, jis to žmogaus nebematydavo. O jei kitas kuris atkalbinėdavo tokią grožybę kirsti, tai tapdavo didžiausiu senelio draugu. Iš šito vaikystėje spręsdavome, kad jis buvo didis gamtos mylėtojas.

– Koks buvo Jūsų senelio santykis su anūkais?

– Vaikai juo labai naudojosi. Nors aš, pavyzdžiui, nuo jo bėgiojau – jis lošdavo su anūkais kortomis, o aš kortų iki šios dienos nemėgstu, nepriimu. Jis tiesiog gaudydavo mus visus, kad paloštume iš pinigų. Vienas mano pusbrolis su seneliu visą vasarą ištisas dienas lošdavo, su mumis nežaisdavo. Ir specialiai pralošdavo seneliui litą, o senelis iš to džiaugsmo jam užmokėdavo. Pusbrolis buvo gudrus – per dvi vasaras nusipirko gerą dviratį, kuris tuo metu kainavo gal 300 litų! Nežaidė, nelakstė, gal nusimaudydavo kartais, bet jis savotiškai suvystydavo senelį, tyčia pralošdavo ir iš to naudos turėjo. Prisimenu, jiedu vis po medžiu koziriuodavo ir koziriuodavo.

– Ar senelio šeimą prisimenate? Ar dažnai lankydavotės senelio namuose Panevėžyje?

– Panevėžyje buvo labai gražu prieš karą. Senelio žmona buvo prancūzė – mano tėvo pamotė. Tėvo mama mirė labai jauna ir paliko vyrą su penkiais vaikais. O pamotė juos visus užaugino, išleido į mokslus. Visi vaikai baigė aukštąsias mokyklas. Senelis turėjo pasisekimą tarp moterų, kaip aš sakau, buvo lagadnas ant moterų. Jis mirė sulaukęs garbaus amžiaus 1943 m. antrą Kalėdų dieną.

Galina Dauguvietytė
Senelio namai Panevėžyje buvo apsupti rožynų, mat senelio žmona be galo jas mėgo. Jokios kitos gėlės nebuvo. Net lauko tualetas buvo rožyne (juokiasi). Pamenu, senelio namuose buvo didžiulis, įspūdingo dydžio stalas. Senelis sėdėdavo viename gale, jo žmona – kitame. Ji labai didelį dėmesį teikė maistui. Ne veltui ir mano tėtis buvo geras kulinaras. Ji virdavo nepaprastai skanius koldūnus, bet didumo jie buvo kaip nagas – mažyčiai. Būdavo, gali prisidėt, kiek nori, bet viską turi suvalgyt, o kartot – negalima. O mes, vaikai, juk kada norim, tada valgom, tai kartais alkanoki būdavom. Su kažkuo iš vaikystės draugų ar gal pusbroliu tame rožyne, pamenu, žaidėm ir išalkom. O už tvoros gyveno, rodos, vargonininkas.

Jo namuose stovėjo stalas prie atdaro lango, o ant stalo – silkė su duona. Tai mes perlipom tvorą, pavogėm tą silkę ir suvalgėm. Dar vienas labai ryškus prisiminimas. Kai karo metais miestą bombarduodavo, būdavo labai nejauku. Senelio žmona paimdavo pagalvę ir pasodindavo mane ir senelį toje tupykloje tarp rožių, ir mes ten sėdėdavom. Mano tėvas sakydavo: „Mama, kam tu taip ilgai ten tėvą laikai?“ O ji atsakydavo, kad ko jau ko, o tupyklos tikrai nebombarduos.

– Kokie atsiliepimai apie senelį Jus yra pasiekę iš kitų žmonių?

– Žmonės pasakojo, kad mano senelį žmonės labai mylėjo ir gerbė, kad jis buvo labai teisingas, doras, neėmęs jokių kyšių. Kai pradėjau dirbti televizijoje, vieną kartą Panevėžyje teko filmuoti senjorų choro pasirodymą. Man tuo metu buvo kokie 34 m., o tiems senjorams – tiek, kiek man dabar. Tai keli jų atsiminė senelį, labai gražiai minėjo, sakė, buvęs teisingas žmogus, labai laikėsi įstatymų. Teisybės ieškotojams nebuvo labai griežtas.

– Ar jis senatvėje daug bendraudavo su žmonėmis?

– Taip, jis visada pats eidavo pensijos paimti ir dažnai senu papratimu užsukdavo į Piliečių klubą, į kino teatrą. Jis buvo velniškai neskūpas žmogus. Namo grįždavo be lito. Viską vaikams išdalydavo, tai paskui jį eidavo minia. Juk kartais seni žmonės pasidaro skūpūs, o jis šito bruožo neturėjo. Beje, jo kišenės visada būdavo pilnos saldainių vaikams. Kiek žinau, jis iki paskutinės savo darbo dienos dirbo sąžiningai, atsakingai ir labai mylėjo savo darbą.

– Kaip manote, kieno charakterio bruožų Jūs paveldėjot – tėvo, senelio, mamos?

– Aš – grynas tėvas. Mes su mama buvom kaip diena ir naktis. Mama bandė man įskiepyti mokslą, discipliną, padorumą. Aš tiek pragyvenau ir tiek dirbau, visada – su žmonėmis, visokių žmonių mačiau, bet niekur nemačiau tokių skirtingų žmonių, kaip mano tėvas ir mama. Mama, būdavo, susibara su tėvu, ji dėl konflikto kalta. Bet gali savaitę su juo nekalbėti. Aš tėvui sakydavau, kad jis atsiprašytų ir būtų ramu. Jis eidavo atsiprašyt, ir viskas būdavo gerai. Dėl šventos ramybės jis galėdavo nusileisti. Ir aš tokia pati.

Mes beprotiškai vienas kitą mylėjom. Žinot, jei jis mane būtų vienas auklėjęs, iš manęs nieko nebūtų buvę, nes jis viską man leido. Viską. Ir visada pateisindavo. Tai buvo ypatingas ryšys. Aš prie tėvo kapo nuėjus pasikalbu su juo, pasėdžiu. Dėl jo grįžau iš Paryžiaus, nors bilietai į Ameriką jau buvo nupirkti. Iš gero gyvenimo papuoliau į griuvėsius. Ir niekada nesigailėjau. Neatsimenu jo lovoj gulinčio, o aš irgi vien tabletėmis negyvenu, pas daktarus nevaikštau. Man jis buvo ir yra viskas. Mes vienodų minčių, pažiūrų, viskas vienoda.

– Kaip Jūs, ponia Galina, šiuo metu gyvenate?

– Aš visą gyvenimą gyvenau kaip turguje – su žmonėmis. Užtat dabar mažai bendrauju. Aš vienatvę dievinu, esu laiminga savo vienatve. Reikia skirti vienatvę nuo vienišumo. Aš nesu vieniša. Štai vakar galėjau telefonu džinsus lyginti, buvo toks karštas (aut. past.: pokalbis su p. Galina vyko pora dienų po jos gimtadienio).