Medicina, kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą, gydytojas negali padaryti daugiau, nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė“, – galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).

Teisėjų kolegija atmetė sūnaus netekusių tėvų ieškinį poliklinikai – dėl nepilnamečio mirties gydytojus kaltinę tėvai siekė prisiteisti po 29 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti. Dar 7 tūkst. Eur ieškinį medikams buvo pareiškęs mirusiojo penkiolikmečio brolis.

Vilniaus apygardos teismas anksčiau jų ieškinį buvo patenkinęs iš dalies, tačiau sprendimą panaikino Lietuvos apeliacinis teismas, pažymėjęs, jog medikai negali prisiimti atsakomybės dėl paauglio mirties.

Bylos duomenims nustatyta, kad staigi mirtinis penkiolikmetį pasiglemžė 2011 m spalio 5 d. – jo gyvybė užgeso ligoninėje. Kad sūnus sunkiai serga, tėvai pastebėjo spalio 4 d. ryte – jis karščiavo, vėmė, jam buvo aukšta temperatūra (40 laipsnių).

Paauglio motina iš karto kreipėsi Centro polikliniką, kur registratūros darbuotoja pasiūlė budinčios gydytojos nekviesti, bet pasikonsultuoti su šeimos gydytoja, kuri net neapžiūrėjusi ligonio pasakė, „kad tai greičiausiai paprasta infekcija ir pasiūlė pagal poliklinikoje nustatytą tvarką kviesti į namus budinčią gydytoją“. 

Su tokia gydytojos rekomendacija motina sutiko ir laukė, kol gydytoja baigusi darbą aplankys jos sūnų.

„Gydytoja pasiūlė mažinti temperatūrą vaistais, kitų rekomendacijų ar patarimų nedavė, – teismui nurodė sūnaus netekusi motina. – 13.15 val. temperatūra  nukrito iki 36,7 C, o gydytoja  ligonį aplankė namuose apie 14 val., jį apžiūrėjo ir pastebėjo, kad vidinėje kojos pusėje, prie kelio, yra tamsios spalvos dėmelių, panašių į mėlynes. Sūnus skundėsi bendru viso kūno laužymu, aštriu vienos ausies skausmu. Gydytoja konstatavo, kad apžiūros duomenys nesuteikia pagrindo manyti, jog reikia skubios medicinos pagalbos, patarė toliau gerti temperatūrą mažinančius vaistus. Kai gydytoja išvyko, sūnui prasidėjo vėmimas ir karščiavimas, temperatūra kito nuo aukštos iki normalios. Apie 22 val. pastebėjome, kad visą sūnaus kūną padengė mėlynos dėmės, ir iškvietėme greitąją medicinos pagalbą. Nuvežus į Santariškių vaikų ligoninę buvo nustatyta diagnozė – ūmi meningokokcemija ir sepsinis šokas, dėl ko jis naktį mirė.“

Į teismą Centro polikliniką padavę tėvai bandė įrodyti, kad medikai veikė aplaidžiai, o medicinos pagalbą teikė pažeisdami teisės aktų reikalavimus.

„Gydytoja tinkamai neapžiūrėjo sūnaus, sveikatos istorijoje neišsamiai aprašė jo sveikatos būklę, nenustatė tikrosios ligos priežasties ir nesiėmė būtinų papildomų priemonių diagnozei nustatyti, neištyrė paciento individualių ligos požymių, kurie būtų leidę tiksliai nustatyti ligos diagnozę ar ją prognozuoti, – ieškinyje nurodė tėvai. – Nors gydytoja buvo įtarusi meningokokinę infekciją, tačiau nesiėmė būtinų prevencinių priemonių, delsė atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus, neinformavo apie galimybę atlikti tyrimus netransportuojant.“

Tačiau su tokia pozicija nesutiko nei medikai, nei teisėjai. Anot jų, spalio 4-osios rytą tėvai turėjo pasirinkimą – arba kviesti budintį gydytoją į namus, arba greitąją medicinos pagalbą, arba nuvykti su sūnumi į vaikų ligoninę, tačiau budinčio poliklinikos gydytojo į namus nekvietė, o susitarė su šeimos gydytoja, laukė šios atvykstant į namus. 

Teismas nurodė, kad penkiolikmečio mirtis buvo staigios, sunkios ligos rezultatas, diagnozavus ūmią meningokokcemiją ir sepsinį šoką – penkiolikmečiui konstatuotas Waterhouse-Friderichseno sindromas, kuris, anot medikų, yra pati sunkiausia meningokokinės septicemijos išraiška. 

„Šios ligos pradžia dažniausiai yra labai nespecifiška, gali būti panaši į nesunkią virusinę infekciją, iki atsirandant hemoraginiam bėrimui ligą diagnozuoti yra labai sunku ir dažniausiai neįmanoma, o mirtys nuo žaibinės meningokokinės infekcijos siekia 40–70 proc. ir tokie dideli mirtingumo rodikliai siejami su tuo, kad šiuo metu nėra nė vieno patikimo medicininio tyrimo, galinčio padėti anksti diagnozuoti meningokokinę infekciją, – pabrėžė teisėjai. – Bėrimas yra pirmasis ir svarbiausias klasikinis meningokokinės infekcijos požymis, kuris 15-16 metų vaikams atsiranda per 19 val. Taigi, meningokokinė infekcija daugeliu atveju pasireiškia ankstyvaisiais nespecifiniais požymiais, o pagrindinis klasikinis ankstyvosios meningokokinės infekcijos simptomas yra hemoraginis bėrimas, visi kiti – nespecifiniai.“

Teismas pripažino, kad Lietuvos valstybinės institucijos nėra patvirtinusios jokių gydytojus įpareigojančių dokumentų dėl meningokokinės infekcijos diagnostikos, gydymo ir profilaktikos, kita vertus, tai savaime dar nereiškia, kad gydytojai, teikdami pagalbą, turėtų vadovautis vien tik tokiais aktais.

Byloje surinktus duomenis įvertinę teisėjai pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 14 val. vykusios paauglio apžiūros metu jau buvo atsiradusių specifinių ligos požymių (prasidėjęs meningokokinis bėrimas) – labiau tikėtina, kad pasireiškė tik nespecifiniais požymiais.

„Neįtikėtina, kad patyrusi gydytoja, kurios praktikoje pasitaikė ne vienas meningokokinės infekcijos atvejis, būtų nesureagavusi į tokį simptomą kaip hemoraginis bėrimas, jeigu jis būtų buvęs nepilnamečio apžiūros metu“, – su reiškiamomis pretenzijomis nesutiko ir Centro poliklinika.

„Nesant patikimų įrodymų, kad hemoraginis bėrimas 14 val. jau buvo prasidėjęs, gydytojos rekomendacija tėvams pablogėjus paciento būklei kreiptis į ją arba vykti į Pediatrijos centrą buvo adekvati bei atitinkanti naujausias rekomendacijas karščiuojančio vaiko tėvams, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad gydytoja pažeidė reikalavimus dėl maksimalių atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo bei atsargumo pastangų“, – nurodė teismas.

Tokiai išvadai pritarė ir kasacinės instancijos teismas, kurio sūnaus netekę tėvai prašė panaikinti medikams palankų sprendimą. Tačiau teisėjai pažymėjo, kad skaudi ir staigi jų vaiko mirtis „pati savaime negali lemti atsakomybės taikymo gydymo įstaigai, o byloje esanti įrodymų dėl padarytų pažeidimų visuma, nors ir nėra toleruotina ar pateisinama, nelaikytina pakankama priežastiniam ryšiui tarp gydytojo veiksmų ir atsiradusios žalos konstatuoti“.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad, nors sveikatos priežiūros paslaugų kokybę tam tikra dalimi nulemia tai, ar gydytojas tiksliai žino, kokius tyrimus reikia atlikti, t. y., ar yra nustatyta gydymo metodika, kuria gydytojas turėtų vadovautis, tačiau vertinant, ar paslauga buvo teikta tinkamai, nenukrypstant nuo sąžiningo, protingo ir apdairaus profesionalo veiksmų standarto, vien metodikos buvimas ir jos laikymasis ar nesilaikymas ne visada gali lemti išvadą dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, nes kiekvienos ligos atvejis yra individualus, taigi visais atvejais pagrindinis kriterijus turėtų būti medicinos mokslas, o įrodymų šaltinis – specialiosiomis medicinos mokslo žiniomis paremtos įrodinėjimo priemonės.

„Maksimalių pastangų principas, vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis“, – teisėjų teigimu, be formaliųjų teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos.