„Komentaro nebus – vyksta ikiteisminis tyrimas“ – šį gana paplitusį teisėjų ir prokurorų posakį, regis, išgirsime vis rečiau. Teisėjų tarybos sprendimas žiniasklaidai ir visuomenei informaciją teikti ne tik apie nagrinėjamas bylas, bet ir apie priimtus teismo sprendimus ikiteisminiame tyrime užtikrino dar efektyvesnį jos perdavimą.
Apie tai, su kokiais iššūkiais teikdami informaciją ikiteisminio tyrimo metu susiduria prokurorai ir teisėjai, kas – informacijos slėpimas ar sklaida – gali labiau apsunkinti ikiteisminį tyrimą, TEISMAI.LT kalbėjosi su generalinio prokuroro pavaduotoju D. Raulušaičiu.
– Kaip vertinate neseniai įsigaliojusį Teisėjų tarybos sprendimą žiniasklaidai ir visuomenei informaciją teikti ne tik apie nagrinėjamas bylas, bet ir apie priimtus teismo sprendimus ikiteisminiame tyrime?
– Visus sprendimus, kurie vienaip ar kitaip didina visuomenės informuotumą apie baudžiamosios teisės veikimo principus, teisėjų ir prokurorų sprendimų priėmimo „virtuvę“ bei taisykles, kuriomis vadovaujamasi tokius sprendimus priimant, vertinu labai gerai. Ir šiuo atveju tikrai negali būti jokios skirties tarp baudžiamojo proceso stadijų.
Kartais sprendimai, priimami ikiteisminio tyrimo metu, visuomenei kelia nerimą dar labiau nei galutiniai teismų sprendimai, priimami teisme išnagrinėjus bylas. Greičiausiai taip yra dėl to, kad ikiteisminis tyrimas paprastai pradedamas iškart po vieno ar kito visuomenei svarbaus įvykio, nusikaltimo, kai apie tai daug rašoma ir kalbama žiniasklaidoje, kai tai dar yra karšta ir aktualu.
Galutiniai teismų sprendimai dažnai priimamai po kelerių metų nuo įvykio, kai aistros jau šiek tiek nurimusios ir visuomenės dėmesys atvėsęs. Todėl tinkamas teisėsaugos institucijų komunikavimas ikiteisminio tyrimo metu, mano nuomone, yra netgi svarbesnis nei informacijos teikimas apie galutinius teismų sprendimus.
– Kokia iš to nauda visuomenei ir pačiai teismų sistemai, prokuratūrai?
– Ne vieną kartą esu pastebėjęs, kad proaktyvus informacijos teikimas visuomenei apie atliekamus ikiteisminius tyrimus iš esmės lemia jos tikslumą ir didesnį palankumą pačiai teisėsaugai. Jei prokurorai ar teismai patys teikia informaciją apie visuomenę jaudinančius dalykus, bent jau didžiojoje dalyje žiniasklaidos ji pateikiama būtent tokia, kokia ir buvo perduota.
Tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių teisėsauga vengia teikti informaciją, žiniasklaida pati ją susirenka iš kitų šaltinių, ir tai lemia mažesnį jos tikslumą, kartais ji būna apskritai klaidinga, o ir teisėsaugos institucijos tuomet nepelnytai dažniau apibūdinamos nepalankiai.
– Kiek ir kaip, Jūsų nuomone, prokurorai ir teisėjai gali komentuoti ikiteisminį tyrimą jam nepakenkdami?
– Labai konkretaus atsakymo į šį klausimą negali būti, nes visi ikiteisminiai tyrimai skirtingi, todėl kiekvienu atveju galioja atskira riba, kada per daug ankstyvas aplinkybių atskleidimas gali pakenkti jo sėkmei. Tačiau esu tikras, kad tiek prokurorai, tiek teisėjai tą ribą puikiai jaučia ir gali rasti būdų, kaip informaciją apie tyrimą pateikti jam nepakenkiant, o kai kuriais atvejais iš to gaunant net ir tam tikros naudos.
Kita vertus, jei, pavyzdžiui, teisėjas, siekdamas paaiškinti savo priimtą sprendimą, suabejotų, ar ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas nepakenks jo sėkmei, jis visada galėtų tai aptarti su ikiteisminį tyrimą organizuojančiu prokuroru. Turime bendrauti ir bendradarbiauti – kito kelio nėra.
– Paaiškinkite ikiteisminio tyrimo tikslus ir ko juo siekiama. Kuo čia gali pakenkti viešumas? Gal galite pateikti pavyzdžių, kada viešumas pakenkė tyrimui?
– Ikiteisminiu tyrimu siekiama atskleisti nusikalstamas veikas, jas ištirti ir sudaryti prielaidas teismui vykdyti teisingumą. Manau, nesunku suvokti, jog ne laiku ir ne vietoje atskleisti tam tikri tyrimo duomenys tikrai gali apsunkinti tolesnį ikiteisminį tyrimą, užkirsti kelią nusikaltimo atskleidimui ar ištyrimui. Akivaizdu, jog pateikus informaciją apie, tarkim, tyrimo metu taikomus slapto pobūdžio veiksmus, tikėtis, kad jie ateityje duos kokį nors rezultatą būtų neprotinga.
Vis dėlto kiekvienu atveju reikia vertinti konkretų tyrimą, jo metu surinktus duomenis, tyrimo stadiją, planuojamus veiksmus ir daugelį kitų aplinkybių. Ir nors viskas skamba ganėtinai painiai, turėčiau pasakyti, kad praktikoje tiek prokurorai, tiek teisėjai tas ribas tikrai geba rasti.
Asmeniškai aš negalėčiau įvardyti nė vieno atvejo, kai prokuroro ar teisėjo atskleista informacija, komentuojant atliekamą ikiteisminį tyrimą ar jo metu priimtus sprendimus, būtų realiai pakenkusi tyrimo sėkmei.
Daug dažniau susiduriama su situacijomis, kai tyrimus apsunkina iš kitų šaltinių viešumoje atsiradusi informacija. Tai gali būti ir proceso dalyvių pateikiama informacija iš jiems privalomai įteikiamų procesinių dokumentų, ir jų pačių paaiškinimai žiniasklaidai apie duotus parodymus, taip pat tyrimo veiksmus mačiusių asmenų pateikiama informacija ir kt.
– Kodėl svarbu visuomenę informuoti dar tuo metu, kai vyksta tyrimas? Juk iki galutinio sprendimo ir bausmės arba išteisinimo dažnai tenka dar gerokai palaukti.
– Ikiteisminiame tyrime, ypač ankstyvosiose jo stadijose, dar nėra galimybės daryti jokių kategoriškų išvadų ir apibendrinimų, nors visuomenė to laukia ir tam tikra prasme daro spaudimą teisėsaugai. Dažnai jau kitą dieną po kokio nors rezonansinio nusikaltimo daugelis žmonių turi susidarę savo nuomonę ir dėl kaltų asmenų, ir dėl jiems taikytinos atsakomybės, o tai yra dar vienas iššūkis, kurį tenka įveikti teisėsaugai teikiant informaciją apie vykstantį ikiteisminį tyrimą.
Prokurorai ir teisėjai turi įtikinamai ir suprantamai paaiškinti, kodėl negalima asmens nubausti čia ir dabar, kam reikalinga daugybė įvairių procesinių procedūrų, kokia taikomų kardomųjų ar kitų prievartos priemonių paskirtis, kuo tai skiriasi nuo bausmės. Sutinku, kad informacijos teikimas visuomenei ikiteisminio tyrimo metu yra gerokai sudėtingesnis užsiėmimas, nei sprendimo paskelbimas bylą išnagrinėjimus.
– Dažnai teigiama, kad nuomonę apie teismus, prokuratūrą ir kitas institucijas formuoja žiniasklaida. Kiek Jūsų nuomone čia svarbus pačių teisėjų ir pareigūnų vaidmuo?
– Žemas visuomenės pasitikėjimas teismais ir prokuratūra didele dalimi yra nulemtas būtent žmonių negebėjimo suprasti vienų ar kitų priimtų sprendimų ir juos nulėmusių aplinkybių. Ir tai tikrai nėra tik visuomenės problema. Bent jau dalį atsakomybės dėl tokios situacijos turėtų prisiimti ir tokių sprendimų autoriai – prokurorai ir teisėjai. Jei pastariesiems tikrai nuoširdžiai rūpi menkas visuomenės pasitikėjimas jų atstovaujamomis institucijomis, visi pirmiausiai turėtų galvoti apie savo veiklos, savo priimamų sprendimų aiškinimą ir tinkamą pristatymą visuomenei.
Esu įsitikinęs, kad net pats sudėtingiausias sprendimas gali būti paaiškinamas paprastai ir suprantamai, ir jei yra bent vienas tuo suinteresuotas žmogus, tai turi būti daroma. Neabejoju, kad beveik absoliuti dauguma teisėjų ir prokurorų priimamų sprendimų teisine prasme yra geri ir teisingi, tačiau tik vienetai iš jų yra tinkamai paaiškinami ir pateikiami visuomenei. Pasikeitus šiai situacijai, laimėtų visi – didėtų visuomenės teisinis išprusimas, mažėtų atskirtis tarp teisėsaugos ir visuomenės, o tai neabejotinai lemtų ir didėjantį visuomenės pasitikėjimą.
– Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių, kaip informacija visuomenei yra arba turėtų būti teikiama ikiteisminio tyrimo stadijoje?
– Pavyzdžiui, kai paleidžiamas suimtasis, įtariamas dėl kokio nors rezonansinio nusikaltimo, didžiąją visuomenės dalį nuramintų tiesiog paaiškinimas, kad taikytas suėmimas nebuvo bausmė ir asmens paleidimas iš suėmimo nereiškia jos pabaigos, kad iš pateiktų duomenų teisėjas mato, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai jau atliko svarbiausius veiksmus ir surinko visus pagrindinius duomenis, todėl įtariamasis būdamas laisvėje jau negalės pakenkti tyrimui.
Šiuo atveju pagrindinė problema, mano nuomone, yra ne tai, kad nėra kaip paaiškinti priimto sprendimo nepakenkiant ikiteisminio tyrimo sėkmei, o labiau tai, jog dažnai tiesiog nenorima to daryti.
Vieni prokurorai ar teisėjai nejaukiai jaučiasi prieš televizijos kameras ir tokių situacijų vengia, kiti mano, kad niekam nieko neturi aiškinti ir pan. Tad pasakymas, kad niekas nebus komentuojama siekiant nepakenkti ikiteisminiam tyrimui, dažnai tebūna priedanga dėl jau minėtų priežasčių. Todėl aš labai linkėčiau visiems kolegoms prokurorams ir teisėjams iš esmės keisti požiūrį į informacijos teikimą apie ikiteisminius tyrimus nuo dabar paplitusio „Kodėl turėčiau?“ į „Kodėl negaliu?“
KOMENTARAI
Dainius Radzevičius
Žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
Iš teisėjų, priimančių sprendimą ikiteisminio tyrimo metu, žurnalistai tikisi paprastų ir aiškių atsakymų į sudėtingus klausimus. Paprastai tai galime paaiškinti tokia formule: kas, kur, kada, kodėl ir kaip? Šiuo atveju labai svarbus bendradarbiavimas – siekiant užtikrinti, kad teikiant ikiteisminio tyrimo duomenis liktų patenkinti tiek žurnalistai, tiek teisėjai ir prokurorai, būtina bendrauti ir aiškinti aplinkybes, kurias galima atskleisti, o kurių ne.
Ikiteisminio tyrimo komentavimo praktika įvairiose šalyse labai skirtinga, tačiau tinkamiausiai šis procesas, mano nuomone, įgyvendinamas Skandinavijos šalyse.
Audrius Cininas,
Vilniaus apygardos teismo teisėjas
Teisėjų tarybos sprendimą žiniasklaidai ir visuomenei informaciją teikti ne tik apie nagrinėjamas bylas, bet ir apie priimtus teismo sprendimus ikiteisminiame tyrime, vertinu teigiamai – jis įtvirtino tą gerąją praktiką, kuri jau anksčiau buvo pradėta formuoti viešinant ir aiškinant teismų sprendimus.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo teisė komentuoti savo sprendimus vertintina nevienareikšmiškai, nes įstatyme (LR BPK 177 str. 1 d.) numatyta, jog tik prokuroras suteikia leidimą paviešinti ikiteisminio tyrimo duomenis. Paisydami įstatymo raidės, teisėjai, kurie atsisako komentuoti savo sprendimus ikiteisminio tyrimo metu, yra teisūs, tačiau aš asmeniškai vadovaučiausi Teisėjų tarybos rekomendacijomis ir komentuočiau bei motyvuočiau savo sprendimus ikiteisminio tyrimo klausimais, kiek tai nekenkia pačiam tyrimui.
Savo kolegas, ikiteisminio tyrimo teisėjus, skatinčiau kiek įmanoma labiau vengti uždarų teismo posėdžių, ypač sprendžiant klausimus dėl suėmimo skyrimo. Įstatymas suteikia teisę tokius klausimus nagrinėti viešai, ir esu įsitikinęs, kad viešas suėmimo klausimo nagrinėjimas turi būti ne išimtis, o taisyklė, juo labiau kad įtariamasis ir jo gynyba turi teisę susipažinti su duomenimis, kurie yra prašymo suimti pagrindas.
Kalbėdamas apie tai, kiek konstruktyvus teismo ir prokurorų bendradarbiavimas aiškinant visuomenei teismų sprendimus, turėčiau pasakyti, jog prokurorai mažai linkę bendradarbiauti aiškinant teismų sprendimus. Šitaip teigiu remdamasis tuo, ką matau ir girdžiu iš savo kolegų, nes nesu ikiteisminio tyrimo teisėjas.
Viena vertus, tai susiję su tuo, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimai ne visada būna palankūs prokurorui, kita vertus, prokuratūra vadovaujasi savo vidaus taisyklėmis, pavyzdžiui, rekomendacijomis dėl ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo, kurios aiškiai orientuotos į kuo mažesnį ikiteisminio tyrimo viešumą. Neatskleidžiant ikiteisminio tyrimo duomenų, sunku komentuoti bet kokį sprendimą, nes tuomet jis bus be motyvų, vadinasi, neįtikinamas ir neišsamus.