Ar Lietuvai yra ko pasimokyti iš senosios demokratijos valstybių ir kuo gyvena Italijos ir Austrijos teisėjai, TEISMAI.LT pasiteiravo Austrijos nepriklausomo finansų senato teisėjos Gabrielės Kraft ir Italijos Kalabrijos regiono Katandzaro apygardos administracinio teismo teisėjo Emilijano Raganelos.
– Ganėtinai išsamiai susipažinote su Lietuvos teismų sistema. Kurias sritis, Jūsų nuomone, reikėtų tobulinti?
G. Kraft: – Lietuvoje teisėjų atrankos procedūros labai demokratiškos ir skaidrios. Kandidatai turi nueiti ilgą kelią, kol tampa teisėjais. Nematau priežasties, kodėl Lietuvoje būtų galima nepasitikėti teismais. Juk teisėjų atrankoje dalyvauja nemažai visuomenės atstovų, vadinasi, žmonės patys sau išsirenka teisėjus. Manau, tam įtakos turi istorinė praeitis ir artimiausi metai pakeis žmonių požiūrį, sugrąžins pasitikėjimą teisingumo vykdytojais, dirbančiais labai daug ir sunkiai.
Kitas dalykas – teisėjų specializacijos. Į tam tikras bylas įsigilinę teisėjai jas išnagrinėja daug greičiau ir kokybiškiau. Lietuvoje specializuojasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, tačiau tai daryti vertėtų ir pirmosios instancijos teismuose.
Beje, mes iš Lietuvos turėtume pasimokyti, kaip atsisakyti rašytinių protokolų. Manau, einate teisingu keliu, siekdami taupyti laiką, pinigus ir žmogiškuosius išteklius. Austrijai kol kas tai iššūkis.
E. Raganela: – Teismų sistema, manau, visada gali funkcionuoti geriau. Kalbant apie Lietuvą pirmiausia reikia daugiau specializacijos, labiau įsigilinti į tam tikras bylų kategorijas. Italijoje teisėjai nagrinėja specialių kategorijų bylas – susijusias su mokesčiais, valstybės tarnyba, darbo klausimais ir pan.
Kitas dalykas – proceso greitis. Italijoje beveik atsisakėme žodinio bylos nagrinėjimo ir per 1 val. išnagrinėjame iki 14 bylų. Lietuvoje per 1 val. išnagrinėjama 1 byla. Italijoje per teismo posėdžius, kurie vyksta tik 1 kartą per mėnesį, nediskutuojame ir nekalbame, tik skelbiame sprendimus. Mano nuomone, teisėjas turi ne kalbėti, o rašyti. Ir rašyti aiškiai, argumentuotai, nuosekliai.
Italijoje labai populiarios elektroninės teismų paslaugos. Teisėjai ir būdami namuose gali kompiuteriu nuotoliniu būdu nagrinėti bylas.
– Kaip Jūsų šalyje vyksta teisėjų atranka, mokymai?
G. Krafft: – Austrijos teisėjų atrankos sistema panaši į Lietuvos: vertinama patirtis ir praktika. Prieš laikydami egzaminą kandidatai į teisėjus apie 5 metus paprastai dirba teisėjų arba advokatų padėjėjais. Tada išlaikę egzaminą dar dvejus metus dirba neturėdami visiško teisėjo statuso (tai lyg bandomasis laikotarpis). Visi pradedantieji teisėjai turi koordinatorių – teisėją mokytoją. Per dvejus metus išbandomos visos teisės sritys – civilinė, administracinė, baudžiamoji – ir pasirenkama, kuria kryptimi eiti. Paprastai šį laikotarpį gaunamas 20 proc. mažesnis darbo užmokestis. Taigi atlyginimas auga su patirtimi.
Pretendentai turi atitikti visus kriterijus ir patekti į pretendentų sąrašą. Tuomet jų laukia pokalbis su teisingumo ministro patikėtiniais, kurie sudaro trijų stipriausių kandidatų sąrašą ir jį pateikia ministrui. Iš šio sąrašo išrenkamas vienas ir, jeigu tai nėra pirmasis kandidatas, pateikiami sprendimą paaiškinantys argumentai.
Pirmosios grandies teisėjai paskiriami ministro įsakymu, į aukštesniuosius teismus skiria prezidentas, tačiau pokalbio ar susitikimo su teisėjais prezidentas niekada neorganizuoja. Jis renkasi iš jam pateiktų jau reitinguotų kandidatų.
Išlaikęs egzaminus po dvejų metų bandomojo laikotarpio teisėju paskirtas asmuo papildomai neprivalo lankyti jokių mokymų. Vertinant teisėjo darbą Austrijoje visada atsižvelgiama į kvalifikacijos kėlimą, patirtį, mokslinį darbą.
Civilinių ir baudžiamųjų bylų teisėjus Italijoje skiria teisingumo ministras, kuriam kandidatus pateikia speciali atrankos komisija, sudaryta iš teisėjų ir teisės srities mokslininkų. Ši komisija pokalbį organizuoja specialioje ovalo formos salėje, kurios viduryje stovėdamas kandidatas turi apie dvi valandas atsakinėti į įvairius klausimus. Tai ir tam tikras psichologinis išbandymas, po kurio jau jokių testų nebereikia. Prisimenu atvejį, kai šio pokalbio metu kandidatas į teisėjus tiesiog prarado sąmonę.
Po šio pokalbio jaunieji teisėjai dar dvejus metus mokosi ir dirba vienu metu. Pasibaigus šiam laikotarpiui, pasirenkama tolesnė specializacija ir įgyjamas teisėjo statusas.
– Ar visuomenė Jūsų šalyse pasitiki teismais? Nuo ko, Jūsų nuomone, tai priklauso?
G. Krafft: – Pasitikėjimas teismai priklauso nuo teismuose nagrinėjamų rezonansinių bylų. Dauguma žmonių teismus žino tik kaip baudžiamąsias bylas nagrinėjančias instancijas.
Administracinės ir civilinės bylos visuomenės nedomina, apie tokias bylas spauda nerašo. Visus domina tik žiaurūs nusikaltimai, apiplėšimai, pagrobimai, korupcinės bylos. Taigi pasitikėjimo procentas nuolat keičiasi, tačiau paprastai Austrijoje svyruoja nuo 80 iki 90 proc.
Pasitikėjimas krinta tai atvejais, kai teismas, pavyzdžiui, nenubaudžia kokio nors visuomenei gerai žinomo valstybės tarnautojo arba skiria ne tokią bausmę, kaip buvo tikėtasi. Tuomet žmonių nuomonė apie teismus suprastėja. Kai bylos baigtimi žmonės lieka patenkinti, šis procentas vėl grįžta į aukštumas. Kaip tik šiuo metu pasitikėjimas Austrijoje smuktelėjęs, nes jau keleri metai teismui nepavyksta nuteisti vieno piliečio, neteisėtai pasisavinusio valstybės pinigus. Žmonės tai vertina kaip bylos vilkinimą, jiems nerūpi, kodėl taip yra ir kas tai lemia. Manau, kai ši byla baigsis, pasitikėjimas vėl šoktels.
Taip pat pasitikėjimas susijęs ir su bylų stabilumu. Austrijoje labai reti atvejai, kai skundžiamasi aukštesniam teismui. Apskųstų bylų skaičius vos siekia 15 proc. Austrai mano, jog nereikia samdyti brangių advokatų, jeigu sprendimas vis tiek liks toks pats. Kartais netgi norisi, kad būtų dažniau keliaujama į aukštesnės instancijos teismus vien tam, jog būtų įvertintas žemesniųjų darbas.
E. Raganella: – Italijoje žmonės teismais nepasitiki. Kalbu apie teismus, kurie nagrinėja baudžiamąsias bylas, nes kiti teismai jų nedomina. Taip yra dėl vienos pagrindinės priežasties – bylų nagrinėjimo terminai. Italijoje bylos nagrinėjamos 10 metų ir ilgiau. Visuomenės kantrybė išsekusi ir turime rezultatą – italai teismais nepasitiki.
– Kaip visuomenė supažindinama su teismų sprendimais Jūsų šalyse? Ar teisėjai viešai komentuoja priimtus sprendimus, o galbūt taikoma Belgijos praktika, kai teisėjai komentuoja spaudoje?
G. Krafft: – Austrijoje saugomas teisėjo nepriklausomumas, todėl jie niekuomet neįpareigojami kalbėti viešai. Teisėjai to niekada ir nedaro – nei bylos šalims, nei visuomenei, nei žiniasklaidai. Viskas parašyta teismo sprendimuose, kurie, be abejo, nuasmeninti. Žurnalistai sulaukia viešai paskelbiamo sprendimo ir tada apie jį rašo.
Teismų posėdžiai vieši, į juos gali ateiti kas tik nori, tačiau fotografuoti ar filmuoti griežtai draudžiama. Jeigu kyla poreikis komentuoti, tai gali padaryti tik teisingumo ministerijos atstovas ir išimtiniais atvejais teisėjas, paskirtas atstovu spaudai. Tačiau tai būna kartą ar du per metus ir tik ypatingais atvejais.
Tiesa, moksliniuose straipsniuose teismo sprendimai gali būti ne tik komentuojami, bet ir analizuojami, lyginami, tačiau tai jau visai kas kita – tai moksliniai darbai.
E. Raganella: – Mūsų šalyje teisėjai negali komentuoti sprendimų. Informacija visuomenei iš teismų tokiu būdu neteikiama. Iš dalies tai daro prokurorai. Nebent prieš bylos nagrinėjimą organizuojamos spaudos konferencijos, bet jose teisėjai tikrai nedalyvauja. Su teismų priimtais sprendimais žiniasklaida ir visi, kam įdomu, gali susipažinti skaitydami teismų sprendimus. Teismuose specialių atstovų spaudai pareigybių taip pat nėra.
Kalbėdama apie sprendimų komentavimą noriu pažymėti, kad Italijoje teisėjai neturi imuniteto. Taigi turi būti labai atsargūs ir dirbdami savo darbą, ir viešai kalbėdami apie jį. Kita vertus, kai nėra imuniteto, galima dirbti papildomus darbus. Štai kad ir aš pats – einu ne tik teisėjo, bet ir teisingumo ministro patarėjo pareigas.