Pirmininkas sako, jog diskutuojant šia tema, būtina iškelti klausimą, ar visuomenės norai adekvatūs įstatymui, ar jie nėra didesni, o gal mažesni, nei leidžia įstatymas. Teismo pirmininko nuomone, problema yra ta, jog teisingumą kiekvienas supranta skirtingai, tuo tarpu teismas turi jį įvykdyti nepriklausomai nuo skirtingų nuomonių ir vertinimų.
– Visai neseniai LAT įvyko konferencija „Bausmė: ką sako įstatymas ir ko nori visuomenė”. Jos metu visų valdžių, nevyriausybinių organizacijų atstovai, žurnalistai ir mokslininkai diskutavo, ar galiojantys įstatymai leidžia teismams pritaikyti teisingą bausmę ir kokie yra visuomenės lūkesčiai. Kokios svarbiausios renginio išvados?
– Baudžiamoji politika Lietuvoje vertinama prieštaringai ar bent jau nevienareikšmiškai: vieniems ji atrodo itin griežta, orientuota daugiau į atskirtį nei integraciją – ir šie rastų daug įrodymų tokiai nuomonei pagrįsti. Kiti galėtų pagrįsti šios politikos liberalizavimo, švelninimo tendencijas, nebaudžiamumą ir vėlgi tam tikru atžvilgiu būtų teisūs. Tretiems – ji stichiška ar chaotiška, populistiška, nesubalansuota, neefektyvi, iškreipta ar nepakankamai lanksčiai besikeičianti, atitinkanti ar neatitinkanti europinius standartus ir pan. Čia, matyt, vėl rastume argumentų.
Neretai teismai yra kritikuojami dėl pernelyg švelnių bausmių skyrimo. Tačiau statistika rodo ką kitą, o būtent – santykinai griežtą ir vis dar į laisvės atėmimo bausmę orientuotą baudimo politiką Lietuvoje. Pateiksiu keletą skaičių.
Pagal įkalintų asmenų skaičių vienam šimtui tūkstančių gyventojų Lietuvą pirmauja Europoje, mus lenkia tik Rusija ir Baltarusija. Pastaruosius penkerius metų populiariausia bausmė Lietuvoje buvo ne bauda, viešieji darbai ar areštas, bet terminuotas laisvės atėmimas, sudarantis 30 proc. visų teismų skirtų bausmių. Griežtą baudimo politiką Lietuvoje parodo ir faktas, jog 2010–2014 m. teismuose buvo išnagrinėta 14 276 prašymai dėl lygtinio paleidimo, iš kurių tenkinama arba tenkinama iš dalies buvo mažiau nei pusė – 44 proc.
Konferencijoje bandėme rasti ir atsakymą, kodėl šiandien bausmių klausimas aktualesnis nei bet kada. Kas tą lemia:
- gal atsitiktinumas, žiniasklaidos momentinio aktyvumo nulemta situacija, kai į sąlyginai trumpą laiką tiesiog „sugriūva“ rezonansinės bylos ir viešąją erdvę užtvindo jų aptarimas, nuosprendžių vertinimas.
- gal žiniasklaidos „versliškumas“, pasireiškiantis siekiu tenkinti vartotojų poreikius, t.y. siekis pataikauti skaitytojų poreikiams gauti emocingos, skandalingos, sensacingos, intriguojančios informacijos. Nieko nauja, kad žiniasklaida ieško dėmesio, randa jį, gaudo ir prikausto.
- gal tai sisteminių klaidų ar ydų nulemtas susidomėjimas. Signalas, reikalaujantis daugiau ar mažiau skubios reakcijos ir veiksmų iš visų tų, kurie atsakingi už baudžiamąją politiką: įstatymų leidėjų, kurie nustato pačią baudžiamąją politiką, priima baudžiamuosius įstatymus, juos liberalizuoja ar griežtina; vykdomosios valdžios, kuri tą politiką įgyvendina; teismų, kurie taiko įstatymus, o jų praktika tampa baudžiamosios politikos išraiška, iliustracija ar rezultatu. Jei baudžiamoji politika – grandininė reakcija, tai ar kiekviena grandis padarė viską? Gal kuri viena ar kelios, ar visa sistema strigo? Kur yra problema – teisiniame reguliavime ar jo taikyme?
Labai apibendrintai konferencijos išvadas sufokusuočiau į tris mokslininkų siūlomus postulatus, kurie atskleidžia dabar vyraujantį vakarietišką požiūrį į bausmę ir kurie Lietuvai taip pat ne svetimi:
nežudykime (netaikykime mirties bausmės), nes smurtas gimdo smurtą;
neatimkime laisvės, jei tik tai įmanoma, taikykime turtines bausmes; laisvės apribojimas iš taisyklės turi tapti taisyklės išimtimi;
svarbiausia – siekime atkurti socialinę taiką, nes tai visuomenei svarbiausia.
– Ką manote apie teismus užplūdusius nuteistųjų skundus dėl žalos, kurią jie patiria kalėdami Europos Sąjungos standartų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo iš valstybės?
– Taip, įstatymai neriboja kalinių teisės skųstis. Tačiau, yra skundų dėl rimtų dalykų, kurių tikrai negalima ignoruoti, ir tokie skundai reiškia civilizuotas pastangas ginti savo teises. Bet yra ir tokių skundų, kurie daugiau panašėja į pasityčiojimą iš visuomenės ir valstybės.
Metai iš metų nuteistųjų skundų dėl įkalinimo sąlygų daugėja. Jų aktyvumą paskatino tai, kad beveik visi į teismą besikreipiantys nuteistieji prisiteisia bent nedidelių kompensacijų. Tačiau priteisdami kompensacijas, jų dydžius teismai nustato atsižvelgdami į realią Lietuvos ekonominę padėtį, t.y. siekia išlaikyti tam tikrą objektyviai pagrįstą proporcingumą – atsižvelgia į minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan. Valstybės mastu šios sumos tampa dešimtimis ir šimtais tūkstančių ir jos ne tik nemažės, bet, specialistų nuomone, ateityje gali ir didėti, kol nebus pagerintos ar normalizuotos įkalinimo sąlygos.
Europos Žmogaus Teisių Teismą pasiekia kalinių peticijos dėl žmogaus orumą žeminančio elgesio, korespondencijos slaptumo principo pažeidimo, ilgalaikių pasimatymų draudimo. Strasbūro teismo sprendimai yra pozityvus dalykas, nes leidžia sisteminių pažeidimų išvengti ateityje, susitvarkyti teisinę bazę. Tačiau yra ir kitokių skundų, prašymų, paklausimų, kuriais tiesiog smaginamasi, tyčiojamasi iš administracijos, piktnaudžiaujama savo. Nepasakysiu nieko naujo, o tik priminsiu viešojoje erdvėje publikuotus faktus: teko matuoti tualetinio popieriaus ritinių ilgius, atsakyti į klausimus apie pastato konstrukcijose galbūt esamą asbestą, įstaigoje naudojamus ryšio blokatorius, jų modelius ir pagaminimo metus. Vienas skundžiasi, kad elektros lemputė jam šviečia per ryškiai, kitas – kad ta pati lemputė suteikia per mažai šviesos.
Priimdami sprendimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų teismai remiasi Strasbūro teismo praktika – Europos Žmogaus Teisių Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.
– Kita aktuali tema, susijusi su laisvės apribojimu – kardomųjų priemonių taikymas. Vis dažniau keliamas klausimas, ar teismai ne per dažnai taiko laisvės apribojimą asmenims, kurių kaltė dar neįrodyta, o gal per retai?
– Iš tiesų, dalies suimtųjų kaltė niekada nebus įrodyta arba jie bus išteisinti. Tad čia ir klausimas, ar ne laikas peržiūrėti kardomojo kalinimo taikymo praktiką: vietoj suėmimo dažniau taikyti namų areštą, užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijoje ir pan. Čia galima būtų tik priminti, kad jau pora metu Lietuvoje eksperimento būdu pradėtos taikyti alternatyvios suėmimui kardomosios priemonės – asmens sekimas elektroniškai, jam uždėjus specialią apykoją.
LAT pritaria nuomonei ir diegia ją savo praktikoje, kad asmens suėmimas turėtų būti tik kraštutinė, griežčiausia baudžiamojo proceso priemonė, kai negali būti jokių alternatyvių. Laisvės atėmimas iš taisyklės turi tapti tos taisyklės išimtimi, kaip ir siūlo mokslas, žmogaus teisių gynėjai. Bet koks laisvės suvaržymas, neužtikrinant žmogaus teisių, jo garbės ir orumą nepažeidžiančių sąlygų, smerktini ir vidaus, ir tarptautinės teisės požiūriu.
– Baudžiamųjų bylų skaičius Lietuvoje nuolat auga – per pastaruosius 5 metus teismuose išnagrinėtų baudžiamųjų bylų skaičius išaugo 23 proc. Kas tą lemia? Ar nusikalstamumo mąstui galėtų turėti įtakos mirties bausmės sugrąžinimas?
– Tai neįmanoma tiek dėl Lietuvos Konstitucijos, tiek dėl tarptautinių įsipareigojimų. Net jei tai būtų įmanoma – tam nėra poreikio. Vargu, ar sunkius nusikaltimus darantys asmenys susimąsto apie tai, kokia sankcija gresia už padarytą nusikaltimą, todėl prevencinis tokios bausmės poveikis nėra didelis. Panaikinus mirties bausmę Lietuvoje sunkių nusikaltimų nepadaugėjo. Juk svarbiausia ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas.
Kadangi nusikalstamumo lygis išlieka panašus jau kelerius metus, šią tendenciją lemia naujų veikų kriminalizavimas, išaiškinamumas, visuomenės aktyvesnė pozicija pranešant apie tam tikras veikas, pvz., smurtą šeimoje.
– Kaip manote, kokios žmogiškos savybės yra svarbiausios teisėjui, dirbančiam baudžiamosios teisės srityje?
– Neskirčiau kažkokių ypatingų ar išskirtinių žmogiškųjų savybių, kurias turėtų turėti su baudžiamosiomis bylomis dirbantis teisėjas. Sakyti, kad „baudžiamukas“ turėtų būti jautresnis, nebūtų tiesa, nes ir „civiliukai“ nagrinėja ne mažiau socialiai jautrias bylas. Sakyti, kad jų darbas reikalauja išskirtinių įžvalgumo, kruopštumo, gebėjimo susieti faktus, gyvenimiškos patirties ar psichologinės ištvermės, stipresnės fizinės sveikatos ir pan. – taip pat ne. Kiekvienas teisėjas turi būti sąžiningas sau ir teisėjo filosofijai, reikšti ne savo subjektyvias, o atspindėti visuomenės, kurioje gyvena, vertybes, nepasiduoti populizmui, kuris yra priešprieša teisėjavimui, gebėti sverti ir balansuoti vertybes siekdamas pusiausvyros, sutarimo tarp visuomenės ir individo.
– Kaip manote, koks galingiausias ginklas nugalint blogį?
– Matyt, dauguma atsakytume: be abejonės, ginklas vienintelis – gėris. Tačiau čia negaliu nepriminti Konfucijaus išminties. Jis, paklaustas, ar už blogį galima mokėti gerumu, atsakė kitu klausimu: tai kuo tada mokėsite už gerumą? Ir pridūrė – už blogį reikia mokėti teisingumu.