O kaip Gaidys bus palankus ar ne atskiriems Zodiako ženklams? Sunkiausiai turėtų būti Ožiaragiui: Gaidys reikalaus ir savo dalies, o tas, kaip žinia, viską žeria po savimi. Vandeniai – žmonės atlapaširdžiai, viską atiduoda, o Gaidys viską kilniaširdiškai priima (iš visų). Tad jiems turėtų būti šiemet gerai.
Žuvys prisitaiko prie visų sąlygų, tad prisitaikys ir prie Gaidžio. Avinams 2005 metais derėtų būti labiau diplomatiškiems ir lankstesniems. Vien užsispyrimo ir ragų kietumo bus per maža.
Dvyniai – tikri protinguoliai, mokantys prie visko prisitaikyti (kaip ir Žuvys). Tik jei žuvims tam dar reikia noro, tai šie veikia pagal principą: „visada prisitaikysim, o tik po to pagalvosime, reikia to ar ne“.
Vėžiams, ropinėjantiems kažkur po dugną, visada tas pats, kas valdo metus: „darykit ką norit, o mes sau atsitupėsim savo tamsiame kampelyje“.
Liūtui, žvėriui pakankamai ambicingam, Gaidys iš pagarbos jam leis karaliauti. Mergelėms bus nelengva: nors jos darbščios, bet kartu ir šiek tiek ribotos. Gaidys būtinai iš šio jų trūkumo pasišaipys.
Svarstyklėms geriau visus metus „nesišakoti“, nes Gaidys nepakenčia išsišokėlių. Skorpionams apskritai nelengva kiekvienais metais. Bet Gaidžiui jie turėtų patikti – jei tik nedemonstruos pranašumo prieš šį paukštį.
Šauliams, pasižymintiems karštu, nevaldomu būdu, astrologai pataria skaitytis su kitų nuomone ir neaukštinti per daug savęs. Nes Gaidys – gudrus paukštis ir gali psichologiškai paveikti Šaulį. Dar rytų astrologai pažymi, kad Medinio Gaidžio metai bus sėkmingi visiems ženklams, išskyrus žmones, gimusius ugnies metais. Tai yra, tais metais, kurie baigiasi skaičiumi 6 ir 7. Šiems žmonėms nereikėtų šiemet pradėti įgyvendinti jokių grandiozinių planų, įspėja išminčiai tų kraštų, kur teka saulė. Mat medis ir ugnis – nesuderinami. O visiems kitiems Medinis Gaidys neturėtų sukelti bėdų, reziumuoja astrologai.
Istorikai: tie gaidžiai turėjo būti labai drąsūs paukščiai
Kaip teigia kalbinti istorikai, gaidžius (beje, kartu su vištomis) mūsų protėviai prisijaukino maždaug prieš tris tūkstančius metų. Mat vasaromis mūsų prodiedukai ir probobutės paukštienos ir kiaušinių dar šiaip taip prasimanydavo. O va žiemomis su daugiausiai cholesterolio turinčiais maisto produktais būdavo visai striuka. Pabandyk, kad toks gudrus, su strėle teterviną pušies viršūnėje „nukalti!“ Taip per tą amžinai urzgiantį pilvą ir prisijaukino mūsų protėviai gaidžius – su vištomis priedo.
O tie gaidžiai, matyt, buvę senovėje gerai velnių prisiėdę. Juk ne veltui gyvulinėse pasakose (o tai – pačios seniausios pasakos visų tautų folklore) gaidžiai ir šeimyną, ir naminius gyvulius nuo miško žvėrių apgina. O kartą net sugundė višteles eiti į mišką (kur išdrįsdavo įžengti tik ginkluoti medžiotojai) riešutauti. Negana to, beraškydami riešutus, vienai kitai po akelę iškūlė. Tos vargšelės, aišku, pasiskundė mūsų probobutėms, ir iš jų lūpų gimė mus pasiekusi patarlės: neik su velniu riešutauti. Arba – protingas (a), kaip ... po laiko.
Kokia laimė, kad ir tais laikais Lietuvoje neaugo kokoso riešutai...
Nūdienos peizažai: gaidžiai – išlieka!
Bet nuo anų romantiškų laikų prabėgo jau keletas tūkstančių metų. Ir šiandien gaidys turi tik du pagrindinius priešus: tai šeiminkės peilis ir kelias anapus tvoros. Prieš pirmąjį priešnuodžių nėra: net suvalkietiškasis filosofas kalakutas – ir tas nieko neišmąstė ir galiausiai buvo įmestas į puodą. Deja, toks pats likimas kas keleri metai ištinka ir sodybos kiemo šeimininką: nieko nepadarysi, kol kas kartų rotacijos gamtoje (ir šeimyniniame ūkyje) vis dar neatsisakyta. Nors plūduriuojantis puode gaidys – neeilinis įvykis visai šeimai. Tai ne kiaulė, kurios skerdiena vos ne kas pusmetį garuoja ant stalo. Bet apie gaidienos kulinarinius aspektus – paskutiniame skyriuje.
O va kelyje gaidžiai – čempionai! Jei jų žmonos, sesės, meilužės-sutūptuvės kasmet šimtais žūsta ant asfalto ir vieškelio dulkėse, tai pastarieji – beveik visuomet išsisuka. Ir visai sėkmingai konkuruoja su atsargiosiomis antimis bei žąsimis dėl saugiausio pėsčiojo vardo. Kalbinti Eismo priežiūros pareigūnai net negalėjo pasakyti, kurių iš jų žūsta mažiau. Aišku tik viena: gaidys kelyje – ne višta. Todėl jam ir saugos diržas nereikalingas. Pamenate, neseniai Lietuvos pakelės buvo nukarstytos plakatais „Nebūk žąsinas. Prisisek“. Juose vienas iš ŽAS-ų reklamavo saugos diržus. Žasinams jie gal ir reikalingi. Gaidys gi turi pentinus. Tik pasipusto jais – ir pabandyk pavyti. Tik nebandyk sugauti. Po tokių bandymų „herojai“ vėliau demonstruoja savo vaikams ar anūkams randus ir pasakoja nebūtas istorijas. Nors psichologai tuo labai patenkinti: atseit, panašios „heroinės“ istorijos labai suartina vis labiau nesusikalbančias kartas.
Muselių rišėjas: gaidys man – įkvėpimo šaltinis
Vilniaus miestelyje gyvena toks dirbtinių muselių rišėjas Jonas Mikštas. Kiek jis jų per keliasdešimt metų surišo – jau seniai nebeskaičiuoja. Vien savo mokinių parengė per tris šimtus. Užtat dabar Lietuvoje nė vienoje žvejybos reikmenų parduotuvėje savo muselės parduoti negali – mokiniai pasirodė besą greitesni už mokytoją.
Gaidys Jonui – tai tas paukštis, be kurio plunksnų neapsieina joks rimtas muselių rišėjas. Ypač vertinamos uodegos ir „balno“ plunksnos. Iš jų, įvairių kailių šerių bei spalvotų plunksnų ir gimsta tie šedevrai, už kurių vieną egzempliorių neretai prisiekę anglų muselininkai (ir kas sakė, kad anglai – ne ligoniai?) moka dešimtis svarų. O vien iš gaidžio plunksnų meistras gali surišti tokią muselę, su kuria žuvis gaudė visų laikų ir žvejų neginčytinas autoritetas – E.Hemingvėjus. Be to, tikina J.Mikštas, jo muselės ilgaamžės: gali vilioti žuvis vandens paviršiuje net 30 metų.
Netrukus mūsų muselių patriarchas (o kartu – ir lietuviškas gaidys) turėtų įeiti į pasaulinę muselininkų istoriją. Mat toks anglas (dar vienas...) T.Praisas visą gyvenimą važinėja po pasaulį ir leidžia žymiausių šio meno (nedrįskit tai pavadinti amatu) „profų“ mini enciklopedijas. Į artimiausią numatęs įtraukti ir J.Mikšto atsirinktus šedevrus. O tai – nemaža dalimi ir mūsų lietuviškojo gaidžio dėka. Tad jei šiemet ir toliau per „Discovery“ rodys tą žvejį-keliauninką R.Hantą, atkreipkime dėmesį į jo dirbtinius masalus. O gal?..
Ir kulinarinis aspektas: kas skaniau – gaidys ar višta?
Kažkodėl mes nevalgome gaidžių. Nejau nepastebėjote? Visur – vien tik vištų šlaunelės, vištų krūtinėlės, vištų sparneliai ir t.t. Arba parduotuvėje prašoma kažko ateiviško: „Pasverkite man tą broilerį“. Rečiau parduotuvėje besilankantis vyras greičiau pasakys kas yra brandspoitas, nei kas per valgoma materija slepiasi po anuo tarptautiniu žodžiu. O gaidžių ir gaidienos - kaip nebuvo, taip ir nėra.
O sveiko maisto specialistai jau geras pusamžis nepavargsta visiems aiškinę: paukštienoje, o ypač jos raumenyse yra pilnaverčių baltymų ir biologiškai aktyvių medžiagų, čia randamos visos amino rūgštys ir taip toliau bei skaniau. Viso to dėka, pasak šių proto bokštų, mes jaučiamės sveiki bei sotūs. Tik va, niekas iš jų taip ir nepasakė, o ką gi sveikiau valgyti: vištieną ar gaidieną? R.Bartkevičiūtė, Respublikinio mitybos centro mokslinė darbuotoja nuo mano klausimo net loštelėjo. Ir moksliškai – metodiškai pabandė atsakyti į tokį scholastinį mano paklausimą: “Jei labai metodiškai ištirti, tai gal kokį skirtumą ir atrastume. Bet kaip tuomet praktiškai parduotuvėse reikėtų atskirti – kur gaidiena, o kur vištiena? Gal palikime gaidžius ramybėje. Juk, pavyzdžiui, niekas neklausinėja mūsų apie karvienos mitybinę vertę”…
O gal į šį klausimą atsakys tie, pamaniau, kurie kasdien dirba tarp tų gaidžių ir vištų, kurie po poros mėnesių virsta tuo sveiku maistu. Taigi, teiraujuosi to Vilniaus paukštyne, kuris praktiškai vienas aprūpina savo produkcija visą šalį. Šios įmonės generalinis direktorius V.Tėvelis net perklausė mano klausimą, kartu pasitikslindamas, ar dar ne balandžio 1-oji. O tada ir paaiškino. Mat jie augina tik vieną paukščių rūšį – vištas. O iš to seka ir visa kulinarinė lingvistika. Nors ir pagal tikimybių teoriją (ir, be abejo, realiai) visi čia užauginti broileriai yra dviejų giminių: vištaitės ir gaidžiukai. Ir nors per tą pusantro mėnesio nespėja išryškėti ir vienų ir kitų “vištų” maistinių savybių skirtumai, direktorius pažymi: vištaičių mėsa – truputėlį sultingesnė ir minkštesnė. O va kas valgė kelių metų vištą ir gaidį, tai tas tikrai pasakys, kad gaidžio mėsa – sausesnė ir kietesnė. Taigi, minėdami šiemet Gaidžio metus, maitinkimės sveikai ir sotinkimės ta minkštakūne vištiena. O simboliai… O simboliai juk nevalgomi!