Trumpi žilstelėję plaukai, vos įkypos mėlynai pilkos akys, gėlėta melsva suknelė ir šilta šypsena, apnuoginanti retus, ne itin dailius dantis. Smėlio moterimi, smėlio valgytoja vadinama spalį 63-ąjį gimtadienį minėsianti Varnių seniūnijos Gomalių kaimo gyventoja – judri ir energinga.
"Ai, ją laidojo jau daugybę kartų, – panašia į mamos šypsena nusišypsojo greta stovėjęs jos sūnus Stanislovas. – Iš pradžių kaip prieš 11 metų susirgo vėžiu, paskui dar daug kartų. Prieš penkerius, trejus metus kažkas skleisdavo paskalas, kad jos jau nėra."
"Užvalgome smėlio?" – žemaičiuodama taria S.Monstvilienė ir ranka pasemia pilną saują smėlio. Mes sulaikę kvapą, sūnus šiek tiek abejingai stebi jam įprastą kasdienį reiškinį.
Ji neužspringsta, nekosčioja, jai nedegina ir nediegia skrandžio. Smėlis – beskonis. Tik kartais turi pūvančių medžių bei žolės kvapą.
"Va, žiūrėkite, – prasižioja Stanislava ir rodo burną. Smėlį ji ryja gabaliukais, burna pilna seilių. – Tik išmetu pasitaikančius didesnius akmenukus, šakneles. Keliskart pasitaikė sliekas, o smulkios žolelės – skanu."