Kam reikalinga lenkų kalba skrendant oro balionu, arba Slalomas tarp Mažeikių daugiabučių

Nežinia, ką penktadienio rytą turėjo galvoti mažeikiškiai, matydami iš už miško vieną po kito kylančius ir jų kiemais kone pažeme braukiančius oro balionus. Ypač kai iš jų pasigirsdavo ne "Labas" ar šių kraštų gyventojams nesvetimas latviškas "Labrit", o garsus lenkiškas "Dzien dobry". Priešingai nei XVIII a. pab. prancūzus, kurie iš dangaus besileidžiančius pirmuosius oreivius palaikė šėtono pasiuntiniais, mažeikiškių spalvoti kupolai negąsdino - kai kurie suspėjo ne tik balkone įsitaisyti, bet ir ant daugiabučio stogo užsikarti. Iš čia patogu ne tik žodžiu atsakyti į pasisveikinimą, bet ir ranką ištiesti.

Taip atrodė antrasis Mažeikiuose vykstančio Lietuvos balionų čempionato skrydis. Pilotams teko keturios užduotys: numesti žymeklį kuo arčiau taikinio - mokyklos stadione patiesto kryžiaus, praskristi kuo arčiau pasirinkto taško ir du kartus kaip įmanoma labiau pakeisti skridimo kryptį. Organizatorių sprendimu, duomenis apie skrydį turėjo fiksuoti observeriai (lietuviškai - stebėtojai).

Šie varžybų pareigūnai vertina ne tik tokius parametrus, kaip skridimo kryptis ar aukštis, kuriuos užfiksuoja specialus prietaisas, bet ir žymeklio išmetimo būdą, laiką, piloto ir jo komandos elgesį. Taigi pilotui tenka papildomų rūpesčių - ne tik pasirinkti tokią starto vietą, iš kurios vėjas nuneštų tiesiai prie taikinio, bet ir elgtis griežtai pagal taisykles. Nors to iš pilotų reikalaujama visada, skrisdami vieni jie gali susigundyti vieną ar kitą nuostatą.

Varžybų rytas, kaip visada, prasideda instruktažu. Sakyti "rytas" - ne visai tikslu, nes iš lovos tenka ropštis apie 4 val. Po arbatos ar kavos, sumuštinių, meduolių, o gal - dubenėlio garuojančios sriubos varžybų direktorius Gintaras Šurkus detaliai aiškina užduotis, meteorologines sąlygas ir kitus svarbius dalykus. Kadangi tvyro tirštokas rūkas, kelis kartus atidedamas galutinis sprendimas dėl starto. Laukti nelengva - miegoti norisi, bet apie lovą galvoti negali, nes bet kurią minutę gali išgirsti: "Judam".

Ne visi pilotai ir jų komandų nariai žvaliai studijuoja užduočių lapus ir žemėlapius, ieško lauko startui, braižo galimas skrydžių kryptis. Kai kurie po išvakarėse vykusio atidarymo taip ir nenuėjo miegoti - kas mezgė naujas pažintis, kas laukė pirmų užduočių rezultatų.

Pilotams kelia stresą suktos užduotys, užtat observeriams ne ką lengviau būna su pilotais. Stebėtojai pilotams skiriami atsitiktine tvarka. Jei oreivis patyręs ir azartiškas, o komandoje - galvas ant pečių turintys žmonės, skristi - vienas malonumas. Bet kartais norisi "nuvairuoti" komandą į tinkamesnį lauką, nors tai daryti draudžia taisyklės. Kartais tenka atsisakyti skristi kartu, nes alkoholio promilių kiekis kraujyje tiesiog tvyro ore.

Kartais tenka skubiai kartotis, pavyzdžiui, lenkų kalbos žinias, kurios ir iki tol buvo labiau nei kuklios. Mat, nors svečias iš Lenkijos skrenda puikiai, paprašytas kalbėti angliškai tik nusišypso ir vėl paberia minčių apie "observatorką". Suprasti angliškai, atrodo, supranta, bet pats į pasaulį paleidžia tik tokius žodžius, kaip "sorry" ir "ups".

Vyrukas atrodo itin linksmas. Ne dėl to, kad nuo pat ankstyvo ryto prisisiurbė ko nors netinkamo. Greičiausiai dar pirmą varžybų dieną susižavėjo lietuvišku alumi, o jis dar nespėjo visiškai išsivadėti. Be to, atrodo atsipalaidavęs - kol dauguma kolegų subedę nosis į žemėlapius ir užduočių lapus, jis gana atsainiai dairosi, pasižymi vieną kitą skaičių ir maloniai šypsodamasis pokštauja. Aišku, lenkiškai.

Rinkdamasis vietą pakilimui atrodo toks pat užsnūdęs. Kurį laiką svarsto, į kairę ar į dešinę sukti vairuotojui (o gal "prosto"? - sankryžoje, kur galima važiuoti tik dešinėn ar kairėn, tiesiai mosteli jis). Galiausiai su dar dviem lenkais nusprendžia startuoti pamiškėje. "Tu skrisi su manimi, gerai?" - klausia lenkiškai. Linkteliu galvą. "Vadinasi, bus taip - tu valdysi balioną, aš miegosiu", - gurkšnodamas energetinį gėrimą ir suokalbiškai mirkčiodamas planuoja jis. "Gerai, bet įspėju - nesu pilotė", - pusiau juokais atitariu, bet oreiviui, atrodo, nė motais.

Komanda balioną pripučia ir į orą pakylame per keliolika minučių - vos spėju specialiame lape pažymėti reikiamus duomenis. Vėjas neša balioną per ryškiai geltonus svėrių laukus ir tamsžalius miškelius. Tada paaiškėja, jog abejoti kitų pilotų patikinimais, kad šis oreivis skrenda puikiai, nevertėjo. Nors, atrodo, taip pat užsimiegojęs, jis sėkmingai plaukia žemėlapyje nubrėžta linija, tik vos nukrypdamas nuo kurso į vieną ar kitą pusę ir kone braukdamas krepšio dugnu medžių viršūnes ar žoles - apačioje pučia palankiausias vėjas, bet liesti žemę ar augalus draudžiama.

Ryškiai geltoną žymeklį pilotas numeta nors ir ne ant patiesto kryžiaus ar kur nors kitur mokyklos stadione (vadinamojoje įskaitinėje zonoje), bet netoli stadiono. Kelis kitus balionus vėjas nunešė gerokai kairiau - vargu kai kurių iš jų pilotai apskritai pamatė kryžių.

Nusileidžiame vidury didelės pievos ir su vėjeliu - krepšys lengvai paliečia žemę, bet balionas iš karto virsta ant žemės ir kupolas keliasdešimt metrų traukia krepšį su mumis iš paskos. Pilotas išsiropščiai, staigiai išleidžia iš kupolo orą ir, lyg nusimetęs nuo kupros nelengvą naštą, krenta ant jo. Kramtydami smilgas tyliai skaičiuojame debesis. Kalbos dovaną pilotas atgauna tik sulaukęs tautiečių. Galiausiai užverda amžina diskusija, kuriai tautai priklauso poetas Adomas Mickevičius. Kadangi lietuvių pusės argumentai lenkų kalba prasti, šį kartą nugalėtojas aiškus.