Vilniuje vyksiančiame festivalyje, manoma, dalyvaus apie 100 jaunuolių iš 26 Europos, Azijos, Afrikos, Pietų ir Šiaurės Amerikos šalių. Forumo dalyviai diskutuos kultūrų skirtumų, tolerancijos, dvasingumo, svarstys globalizacijos, ekologijos, narkotikų, jaunimo judėjimų ir jų įtakos kuriant pasaulio taiką klausimus.
Beje, pavasarį Vilniuje vykusiame tarptautiniame forume “Civilizacijų dialogas” daugiausiai diskutuota, ar gali bendrauti labai skirtingos Žemės civilizacijos. Tiesa, kiek anksčiau pasaulinio garso amerikiečių politologas Samuelis Huntingtonas savo garsiajame veikale “Civilizacijų susidūrimas” pabrėžė, kad toks bendradarbiavimas yra sunkiai įmanomas. Netgi priešingai, ateityje konfliktai kils ne tarp valstybių, o civilizacijų.
Pavasarį Vilniuje vykusio forumo organizacinės komisijos sekretorius Edgūnas Račius, studijavęs Niujorko universitete ir Kuveite dirbęs Artimųjų Rytų specialistu, taip pat sakė abejojęs ar įmanomas taikus civilizacijų bendradarbiavimas. “Dėstau Vilniaus universitete islamą ir visą tai, kas susiję su Artimaisiais Rytais. Dirbdamas Kuveite, lankydamasis kitose arabų šalyse aiškiai jaučiau, kad tai visai kitokie žmonės negu, tarkim, europiečiai. Sunku tikėtis kokio nors gilesnio ar pastovesnio Artimųjų Rytų ir kitų civilizacijų tarpusavio supratimo. Bet įvykusi konferencija “Civilizacijų dialogas” yra gražus bandymas gerinti supratimą tarp skirtingų civilizacijų šiuolaikiniame pasaulyje”, - sakė E.Račius.
Mūsų pašnekovas klaipėdietis, bet gyvenęs ir studijavęs labai skirtingose pasaulio šalyse, sako, kad jį gelbėjo nepriekaištingas anglų ir arabų kalbų žinojimas. Jis, tiesa, jautėsi lyg koks tarpinės kultūros žmogus. “Negalime jaustis rusais, nes esame maža tauta. Mano nuomone, rusai savo globališku mąstymo būdu, bei daugeliu kitų savybių yra labiausiai panašūs į amerikiečius. Bet nesam ir europinio lygio žmonės. Matyt, išties atstovaujame Vidurio Europai”, - dėstė E.Račius, pasakodamas apie savo patirtą savijautą, atsidūrus kitose kraštuose.
Vartotojiškos kultūros lygmenyje, jo nuomone, esame labai atsilikę nuo vakariečių. Kitaip sakant, Lietuva šiame lygmenyje, galėtų pretendentuoti tik į besivystančių šalių gretas. Antra, dar svarbesnė riba, Lietuvą skirianti nuo Vakarų yra tai, kad mes neturime pilietinės visuomenės. Nėra ir pilietinės atsakomybės. “Kodėl, - klausia E.Račius, - gabiausiojo jaunimo dalis bėga į Vakarus? Todėl, kad nemano, jog jie Lietuvoje gali ką nors pakeisti”.
Teoriškai Lietuva, vis dėlto, yra Vakarų kultūros ir civilizacijos dalis, tačiau dėl istorinių priežasčių mūsų vakarietiškumas visada buvo paviršutiniškas ir trapus. Jau XVIII amžiaus pabaigoje, praradus nepriklausomybę, patekome į Rytų civilizacijos orbitą, nors šiai traukai atkakliai ir pakankamai priešinomės.
Filosofas Vytautas Radžvilas mano, jog esminis lūžis įvyko 1940 m. “Buvome vėl įtraukti į Rytų orbitą, tačiau Rytų civilizacijos tradicine prasme tuo metu jau nebuvo. Totalitarinė Rusija iš esmės šią civilizaciją sugriovė. Todėl nors geografiškai ir politiškai vėl atsidūrėme Rytuose, tačiau dvasiškai ir kultūriškai patekome į žemę, kuri neturėjo analogų pasaulio civilizacijos istorijoje, kurioje buvo sunaikintos pamatinės krikščioniškosios sąmonės struktūros. Šiuo požiūriu mes iš tiesų tapome rusais, tokia prasme, kokia šį žodį dar galima taikyti šiai dvasiškai nusiaubtai ir amorfiškai kultūrinei erdvei”, - sako filosofas.
Taigi, dėl šių priežasčių didžioji mūsų visuomenės dalis yra beveik visiškai neimli vakarietiškojo mąstymo principams. Ir mūsų “vakarėjimas” iš esmės apsiriboja tuo, kad yra mechaniškai perimamas Vakarų gyvenimo būdas, visiškai nesuvokiant už jų slypinčio dvasinio pamato. Tikrasis “vakarėjimas” šiek tiek vyksta savotiškuose visuomenės salelėse, kurias daugiausia sudaro dvi žmonių grupės: tie, kurie laimingai susiklosčius aplinkybėms, patenka dirbti į vakarietiškais principais organizuotas verslo įmones ir dalis žmonių, ypač jaunimo, kurie priklauso akademinei sferai, išvyksta studijuoti į Vakarus.
Paskutiniame Prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime taip pat nuskambėjo abejonės, ar mes atsakingai suvokiame savo pasirinktą kelią, ar prie valstybės vairo stoję politikai, partijos įsisąmonino, jog mūsų tautai būtina peržengti lemtingą takoskyrą. Kaip tai sudėtinga rodo visuomenės abejonės, dviejų kardinaliai skirtingų Lietuvos raidos vizijų susidūrimas. “Viena jų žmogaus gerovę sieja su jo savarankiškumu, iniciatyva, laisve. Kita - su valdžios globa. Pasirinkimas tarp šių nuostatų yra esminis, lemtingas. Todėl svarbu, kad pasirinktume remdamiesi ne tarybinių laikų stereotipais, ne dabartiniais jausmų proveržiais, bet išmintingai pasvėrę alternatyvas”, - tai metiniame pranešime pabrėžė Lietuvos vadovas.
Jis neslėpė, kad didelė dalis Lietuvos žmonių gyvena kai kurių politikų populizmo sukurtoje nerealių lūkesčių tikrovėje, gyvena manydami, kad visas jų problemas privalo išspręsti valdžia.
Šie valstybės vadovo žodžiai nenorom užduoda ir visiems Lietuvos piliečiams esminį klausimą: ar mes tikrai tikime pasirinktu keliu, o gal Vakarų civilizacijos nueitas kelias mums net nepriimtinas?
Tai lyg ir patvirtina nūdienos gyvenimas. Labai nelengvai Lietuva suartėja su Vakarais, dar skaudžiau priima jų gyvenimo taisykles. Didžiulės socialinės įtampos, nepasitenkinimas Vakarų koncernų atėjimu, nuolatinės paieškos kas kaltas dėl nedarbo, menko pragyvenimo lygio - tai lietuviška kasdienybė.
“Sovietų Sąjungoje mes gyvenome geriausiai. Tačiau kas geriau: žaisti žemesnėje lygoje, bet užimti joje pirmą vietą, ar aukščiausioje lygoje, bet būti tarp autsaiderių?”, - naudodamas sportininkų terminus klausia istorikas Česlovas Laurinavičius, tuoj pat atsakydamas, jog bet kuriuo atveju, visi žmonės veržiasi į aukščiausiąją lygą. Grįžimas į žemesniąją lygą nieko gero neduotų. Ir tai, atrodo, tėra tik dalies mūsų žmonių nostalgija.
“Pagaliau turime išmokti dirbti. Stovime prieš amatų mokyklos duris, virš kurių parašyta: Europos Sąjunga. Griežta tai mokykla…Galime, žinoma, nuo jos ir atsitverti”, - taip apie šiuo metu Lietuvai iškilusią lemtingą apsisprendimo ribą yra rašęs profesorius Edvardas Gudavičius.
Taigi, gal tai yra naujas istorinis lūžį? Juk jei Lietuva jau kitais metais bus pakviesta stoti į NATO, dar po metų į Europos Sąjungą, įgausime tvirtas garantijas, jog tikrai esame Vakarų geopolitinėje erdvėje.