Elektra, turintiesiems elektrines virykles, prieš penkiolika metų kainavo 22 centus, dabar – apie 49 centus už kilovatvalandę.
Patenkintų tokia negailestinga matematika surasti būtų sunku: per penkiolika metų dujos brango apie 4 kartus, elektra – daugiau kaip dvigubai. Esant tokioms energijos kainoms sunku išlaikyti būstus, sunku gaminti vidaus ir tarptautinėje rinkoje konkurencingą produkciją.

Kokia išeitis? Mažinti energetinę priklausomybę nuo trečiųjų šalių, nuo monopolininkų, diktuojančių savo sąlygas, ir integruotis į Europos energetinę rinką. Kito kelio nėra. Ir tai nėra vien garsūs žodžiai: toks yra tikrasis Lietuvos valstybės gelbėjimo planas.
Taip, tai kainuos milijardus. Didžiąją dalį šių pinigų skirs Europos Sąjunga.

Europos Sąjungoje ir Lietuvoje daug kalbama apie viešųjų pirkimų, konkursų tobulinimą, apie verslo sąlygų liberalizavimą ir paramą vidutiniam verslui.

Jei neturėsime alternatyvių energetinių šaltinių, visi šie mechanizmai neveiks, gerus norus bus sunku įgyvendinti: susidursime su išoriniais politiniais sprendimais ir būsime priversti pirkti energiją už tokią kainą, kokią pasiūlys monopolininkas. Visu pinigus, kuriuos galėtumėme skirti plėtrai ir ūkiui modernizuoti, atiduosime monopolininkui. Todėl Lietuvai ir kaišiojami pagaliai į ratus: bet kokia kaina siekiama, kad situacija „pirkit iš mūsų, nes niekur nedingsit“ dar ilgai išliktų.

Taip jau Lietuvoje susiklostė, kad valdžia visada bloga ir dėl visko kalta. Vis dėlto energetikos srityje su šiais teiginiais galima nesutikti (net ir pripažįstant, kad klaidų neišvengta): galima įžvelgti aiškų energetikos projektų tęstinumą. Išimtis čia galėtų būti tik nesibaigiančios diskusijos ir aistros dėl Visagino atominės elektrinės bei skalūnų dujų.

Dabartinės Vyriausybės veiksmai ir siekiai energetikos srityje brėžia labai aiškią kryptį didesnio energetinio saugumo, mažesnių energijos išteklių kainų link. Ir tai yra ne nuomonė, o faktai.

Šį rudenį startavo Lietuvos–Lenkijos elektros jungties statyba. Iš jau pradėtos rekonstruoti Alytaus transformatorių pastotės į Lenkiją nusidrieks 150 kilometrų linija, sujungsianti Lietuvos energetikos sistemą su Europos elektros rinka. Elektros jungtį į Lenkiją numatoma pradėti eksploatuoti 2015 metų pabaigoje.

Lietuva daugiausiai elektros energijos perka iš Rusijos. Šių metų situacija, kai rekordiškai didėjo elektros kainos „Nord Pool Spot“ biržoje, parodė, kad kiekviena valstybė, taip pat ir Estija, siekia uždirbti iš prekybos elektros energija.

Tiesa yra ir tai, kad Lenkija ketina statyti savo atominę elektrinę.
Realu, kad elektros jungtis, kurios statybą finansuoja Europos Sąjunga ir kurios tikslas yra įjungti Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes į bendrą Europos elektros rinką, pasitarnaus Lenkijai, gaminančiai elektros energiją atominėje elektrinėje. O Lietuva ir kitos valstybės bus priverstos pirkti lenkišką elektros energiją, bet už kainą, kokią pasiūlys Lenkijos pusė.

Netolimoje ateityje Vyriausybės laukia dar vienas svarbus sprendimas: siekiant sinchronizuoti Lietuvos elektros tinklus su Vakarų Europa, reikės dar vienos elektros jungties su Lenkija. Ši linija galėtų būti pastatyta 2018-2020 metais.

Dujų jungtį su Lenkija planuojama baigti 2016-2018 metais, priklausomai nuo Europos Sąjungos finansavimo tempų bei kaimyninių valstybių siekių dalyvauti šiame projekte. Šis dujotiekis bus labai svarbus integruojant į Europos rinką ne tik Lietuvą, bet ir visas Baltijos jūros regiono valstybes.

2015 metų pabaigoje turėtų būti baigtas elektros jungties su Švedija projektas.

Jau paskelbtas Europos energetinių projektų, kurie galimai bus finansuojami iš Europos Sąjungos lėšų, sąrašas. Jame – net šeši su Lietuva susiję projektai, kurie stiprins mūsų elektros ir dujų jungtis su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija, Švedija ir Latvija.
Visos pastangos dedamos, kad 2015 metais pradėtų veikti ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Darbų ir problemų dar laukia daug, bet šiandien šio projekto įgyvendinimo tempai išties dideli.

Planuojama, kad iki šių metų pabaigos iš tiekėjų, kuriuos sudomino Klaipėdos terminalas, bus atrinkti realiausi kandidatai. Su jais prasidės galutinės derybos dėl palankiausių dujų tiekimo sąlygų.
Geros žinios ir dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo: jėgainėje atnaujinti uždarymo darbai, Europos Sąjungoje priimti aiškūs sprendimai finansuoti uždarymą iki pat pabaigos, o iki 2020 metų skirti 450 milijonų eurų. Dar 300 milijonų eurų bus skirta iš nepanaudotos Europos Sąjungos paramos. Visa tai Lietuvai leis sutaupyti ne vieną milijardą litų.

Žvelgiant į Lietuvą visos Europos masteliu, 2020 metai tampa ne magišku skaičiumi, o realia riba, kai Lietuva bus įgijusi akivaizdžiai didesnį energetinį saugumą, bus tapusi pilnateise Europos energetinės rinkos dalyve.

Žvelgiant į Lietuvą iš vidaus, šiemet priimti racionalūs sprendimai ginant žmonių bei viešąjį interesus.

Sustabdyta vartotojams žalinga saulės energetikos plėtra, kuri verslininkams būtų nešusi didelius pelnus, o elektros vartotojams – išaugusią kainą. Buvo pateikta 15 tūkstančių paraiškų įrengti beveik 500 MW saulės šviesos energijos elektrinių. Tai kasmet būtų pareikalavę per 500 milijonų litų subsidijų, kurios elektros energiją būtų pabranginę iki 5 centų už kilovatvalandę.

Pasistūmėjo šilumos ūkio pertvarka: paskelbtas nepanaudotų Europos Sąjungos lėšų konkursas biokuro katilams statyti, šilumos trasoms atnaujinti. Parengtas naujas biokuro prekybos biržoje modelis, kuris paskatins smulkiuosius vietos gamintojus, kurie kartu su urėdijomis turės vienodas sąlygas kaip ir stambieji rinkos dalyviai. Šiuo metu daugiau kaip pusę biokuro parduoda vienas tiekėjas, o tris ketvirtadalius visos rinkos užima penki tiekėjai.

Įsibėgėja masinė daugiabučių renovacija. Procesas pagaliau įsisiūbavo visose savivaldybėse.

Negalima nematyti sunkumų ir klaidų. Lygiai taip negalima nematyti ir pokyčių, kurie jau artimiausiais metais sustiprins ne tik valstybę, bet bus svarbūs kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Didesnis energetinis saugumas, konkurencingomis kainomis perkama energija, vartotojų apsauga – tikrasis valstybės gelbėjimo planas sukurti dirbančią ir uždirbančią vieningesnę Lietuvą.

Tik apsirūpinus konkurencingais energetiniais ištekliais galima stiprinti pramonę, gaminti konkurencingas prekes, teikti paslaugas. O tai reiškia, kad ir žmonės, ir valstybė turės daugiau pajamų, kurias galės skirti švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai, kad didės ir pensijos, ir atlyginimai.