1957 m. kovo 25 d. pirmosios šešios Europos valstybės pasirašė Romos sutartį ir užvertė Europos istorijos puslapį, iš kurio turėtų pasimokyti ateities kartos, kad niekuomet nebegrįžtų praeities šmėklos.
Minime ne tik šios lemtingos dienos 60-metį, bet ir naują Europos projekto pradžią.
Kai šis projektas prasidėjo, niekas netikėjo, kad 'minkštoji galia' gali sunaikinti šaltojo karo sukurtus blokus, stovinčius vienas prieš kitą ir alsuojančius atominiais ginklais. Bet mes kūrėme, judėjome į priekį, žengėme veržlesnės pažangos keliu.
Globalizacijos akivaizdoje išryškėjo naujas pasaulio nepastovumas, kuris verčia mus atnaujinti pažadus. Vis dažniau girdime, kad dalis žmonių nemato pokyčių savo gyvenime ir ima nebetikėti šiuo projektu. Ir vėl kažkas maitina mus mintimis apie naujas sienas bei naujas dalomąsias linijas. Ir vėl į areną ima šliaužti senosios gyvatės – neapykanta, fobijos, kaltinimai bei sąmokslo teorijos.
Vienos šalies dalis žmonių pasisakė už pasitraukimą iš šio projekto, bet kitos dvidešimt septynios turi atnaujinti įsipareigojimą siekti bendros ateities, kurioje vienodai vertinami visi piliečiai ir visos valstybės narės. Naujoji 27 valstybių Europos Sąjunga turi užtikrintai pateisinti savo piliečių lūkesčius, teikti jiems vilties ir ryžto, tuo labiau, kad čia pat aplink mus siaučia karai, kenčia žmonės, dažnas iš jų priverstas palikti savo namus.
Negalime trauktis atgal, privalome ieškoti naujų atsakymų į klausimą – seną, bet sykiu ir naują – kokios Europos norime ir kur link einame? Paprastą, tiesmuką atsakymą pateikti nelengva. Spręsti turime visi kartu.
Europos projektas buvo kuriamas pačių šviesiausių protų, bet laikui bėgant jis atitolo nuo žmonių. Pastangos susivokti, kur esame ir kur norime būti, siekis susigražinti atgal taikos, socialinio teisingumo, solidarumo rūpestį į kiekvieną šeimą bei širdį mums iškėlė užduotį – paklausti, ką apie tai mano šioje sąjungoje gyvenantys žmonės.
Nuo pat pradžių, šios Komisijos nariai diskutavo su žmonėmis, jų išrinktais parlamentais, suformuotomis vyriausybėmis. Apibendrinę diskusijas, ėmėmės drąsios iniciatyvos – pasiūlėme penkis galimus būsimojo projekto Europai scenarijus. Mes siūlome debatus. Šiuos projektus reikia aptarti, rasti bendrus vardiklius, kurie galėtų mus nuvesti link dar vienos – mums visiems priimtinos – projekto versijos.
Pirmas scenarijus siūlo tęsti tai, kas pradėta. Negalime užsnūsti ant laurų. Turime sutelkti visas jėgas sprendžiant svarbius klausimus, dėliojant konstruktyvią darbotvarkę, pagal kurią baigtume kurti vidaus ir bendrąją skaitmeninę rinkas, taip pat sukurtume energetikos, kapitalo rinkų ir gynybos sąjungas.
Galėtume pasukti visai kitu keliu ir pasirinkti 27 valstybių ES, sutelktą tik į bendrąją rinką. Vis dėlto, Europa yra kur kas daugiau nei vien prekių ir pinigų rinka. Teigdami priešingai išduotume šimtmečius ginklais ir žodžiais ginamas mūsų vertybes.
Laikydamiesi trečiojo scenarijaus, galėtume leisti kai kurioms valstybėms narėms žengti sparčiau tam tikrose Sutartimis apibrėžtose srityse, o kitoms valstybėms suteikti galimybę prisidėti tada, kai bus tam pasirengusios.
27 valstybių Europa galėtų bendromis jėgomis daug daugiau nuveikti vos keliose srityse, kuriose mūsų veiksmai tikrai turi pridėtinės vertės ir kuriose piliečiai tikisi mūsų veiksmų. Tai reikštų dažniau veikti mažiau tose srityse, dėl kurių valstybės narės nepajėgia susitarti arba kuriose jos vienos gali geriau spręsti iškilusias problemas.
Galiausiai valstybės narės taip pat galėtų nuspręsti labiau dalytis įgaliojimais ir ištekliais bei priimti tarpvalstybinio masto sprendimus.
2019 m. vyks demokratiniai Europos rinkimai, tad iki jų norime išgirsti kiekvieną balsą. Mūsų visų ateitis yra mūsų pačių rankose. Ne institucijų ar politikų, o jų atstovaujamų žmonių. ES prezidentams ir ministrams pirmininkams visada buvo pernelyg lengva skelbti, ko jie nenori. Dabar visuose Europos kampeliuose jie turėtų rengti diskusijas, dalyvauti jose ir apsispręsti, ko gi iš tiesų nori.
Kad ir kokį kelią pasirinktume, mūsų ateitis yra mūsų pačių rankose.
60 metų Europa siekė to, kas neįmanoma: sustabdyti nesibaigiančią Europos karo ir taikos tragediją. Tačiau ši Europa atsirado ne savaime. Europa visada buvo ir išlieka mūsų pasirinkimas. Šiandien, rytoj ir po dvejų metų turime priimti sprendimus, suvokdami jų poveikį ne mums, bet ateities kartoms.
Juk apie mus spręs ne pagal tai, ką paveldėjome, bet pagal tai, ką palikome po savęs.