Migracija buvo svarbiausias politinės darbotvarkės klausimas 2016 m. ir, panašu, jis tokiu išliks ir 2017 m., rašo „Spiegel Online“.

Sąvoka „pabėgėlių krizė“ Europoje kartu su plačiai paplitusiais vaizdiniais, kuriuose pabėgėliais perpildytos valtys, atvykstančios Viduržemio jūra į Europos žemyną, sukuria įspūdį, jog migracija yra nekontroliuojamas procesas, ir reikia imtis radikalių veiksmų norint suvaldyti nebevaldomą imigrantų antplūdį. Masinės migracijos baimė išaugino nacionalistinių partijų populiarumą Europoje ir pagelbėjo Donaldui Trumpui laimėti prezidento rinkimus JAV.

Šių jėgų balsas kur kas garsesnis lyginant su jų oponentų – verslo, žmogaus teisių gynėjų, religinių organizacijų ar kairiųjų partijų. Pastarieji teigia, jog migracija – teigiamas reiškinys tiek bendruomenei, iš kurios išvyksta migrantas, tiek ir tai, į kurią jis atvyksta. Dėl šios priežasties pabėgėliai neturėtų būti matomi kaip našta, o atvirkščiai, kaip potencialūs resursai.

Šioje diskusijoje tarp visiškai skirtingų požiūrių blaivūs faktai yra pamirštami. Tiek kairės, tiek dešinės naratyvas migracijos tema yra formuojamas remiantis mitais, atskleidžiančiais jų nesupratimą apie migracijos prigimtį, priežastis ir pasekmes. Šiame tekste yra paneigiami aštuoni mitai, su kuriais dažniausiai susiduriama kalbant apie migraciją.

1. Ne, uždarytos sienos automatiškai neveda prie mažesnių migracijos srautų.

Uždaryti valstybės sienas nėra taip paprasta, kaip užsklesti paprastas duris. Migracijos apribojimai gali turėti keletą neplanuotų šalutinių poveikių, kurie kenkia jų efektyvumo įvaizdžiui. Pirmiausia, tokie apribojimai gali versti migrantus ieškoti kitų (ne)legalių kanalų, pavyzdžiui, naudotis šeimos susijungimo teise su šalyje jau esančiais imigrantais. Antra, griežta pasienio kontrolė migrantų srautus nukreipia ieškoti kitų žemyninių ar vandens kelių, taip pat, tai didina žmonių kontrabandininkų rinką. Trečia, tokio pobūdžio apribojimai gali padidinti „dabar–arba–niekada“ migracijos srautus.

Migrantė iškeldinama iš Kalė Džiunglių

Kuomet Surinamas tapo nepriklausomas nuo Nyderlandų 1975 metais, apie 40 proc. jo gyventojų persikėlė į Olandiją prieš įvedant vizų rėžimą tarp dviejų suverenių teritorijų. Galiausiai, uždarytos sienos trukdo migrantų cirkuliacijai ir skatina jų nuolatinį įsikūrimą. Tai nutiko vadinamiesiems „kviestiniams darbuotojams“ 1970–1980 metais. Bijodami, kad jiems nebus leista reimigruoti po laikino sugrįžimo į gimtąją šalį, jie pasirinko likti toje šalyje, kurioje dirbo. Prieš 1991 m., kai judėjimas nebuvo ribojamas, daugybė marokiečių nuolat keliavo į Ispaniją sezoniniam ar kitam nenuolatiniam darbui, bet 1991 m. įvedus vizų apribojimus, kurie atsirado dėl Šengeno erdvės sukūrimo, prasidėjo nelegalios imigracijos banga vandeniu bei daugybė marokiečių prašymų nuolatiniam gyvenimui Ispanijoje gauti. Vėliau, gavus prieglobstį, pastarieji į Ispaniją perkėlė ir savo artimiausius giminaičius. Šis procesas lėmė tai, kad Ispanijoje marokiečių populiacija sparčiai išaugo iki 700 000.

Anksčiau išvardinti pavyzdžiai nereiškia, kad vyriausybės negali arba neturi kontroliuoti migracijos. Tai daugiau parodo, kad liberali imigracijos politika nebūtinai veda link masinės migracijos, tuo metu nederamai pasirinkta migracijos politika gali duoti priešingus rezultatus negu tikimasi. Laisva migracija dažnu atveju būna stipriai cirkuliuojanti, kas yra pastebima vidiniuose ES migracijos srautuose. Kuo labiau ribojanti patekimo politika, tuo daugiau migranto nori likti. Šie šalutiniai poveikiai sukuria fundamentalias dilemas politikos formuotojams.

2. Ne, migracijos politika nėra žlugusi.

Didžiulis žiniasklaidos dėmesys migrantais perpildytoms valtims, nuolat reisuojančioms Viduržemio jūroje ir neteisėtas sienų kirtimas sukūrė bauginantį ir klaidinantį “žlugusios” migracijos politikos įvaizdį, kuriame vyrauja nekontroliuojamos valstybių sienos. Intensyvi “pabėgėlių krizės” eskalacija nuslepia faktą, kad didžioji dalis migracijos politikos pakankamai efektyvi. Bent 9 iš 10 į Europą atkeliaujančių migrantų čia patenka legaliai būdais – tai puikiausias įrodymas, jog migracijos politika nėra nekontroliuojama. Tuo metu nelegali migracija yra pakankami retas fenomenas. Intensyvios migracijos periodai – 2015 m. ar paskutinis XX a. dešimtmetis Balkanų konflikto metu – yra trumpai trunkanti išimtis iš taisyklės.

Imigracija nėra tarsi paprasta vandens tėkmė, kurią galima išjungti arba įjungti vienu paprastu čiaupo pasukimu. Modernioji migracijos politika siekia daugiau paveikti imigrantų pobūdį bei laiką, kada pastarieji imigruoja, o ne migracijos dydį. Vis dėlto, neretai mes pervertiname tai, ką migracijos politika gali pasiekti. Tai nutinka dėl to, kad migracija įprastai yra vedama ekonominių ir socialinių skirtumų tarp dviejų visuomenių, iš kurios emigruojama ir į kurią įmigruojama, o to migracijos politikos sprendimais pakeisti, deja, neįmanoma.

Daugelyje Europos valstybių imigracijos lygis yra linkęs tiesiogiai koreliuoti su verslo ciklais. Spartaus ekonominio augimo laikotarpiu didesnė dalis migrantų randa darbus bei gauna ilgalaikius leidimus apsistoti šalyje. Darbo jėgos poreikis išsivysčiusiose ekonomikose paprastai būna ekonominės migracijos varomoji jėga, o neįsigilinusieji ima teigti, kad ekonominio pakilimo laikotarpiu prasidėjusi migracija – nekontroliuojamas fenomenas, lemiamas skurdo ir smurto migrantų gimtosiose šalyse.

3. Ne, migracijos politika netapo griežtesnė.

Įprastai politikai bando mus tuo įtikinti, tačiau realybė iš tiesų yra kur kas labiau komplikuota. Neseniai Oksfordo universitete atliktos studijos metu buvo patikrinta 6 500 su migracija susijusių teisės aktų 45 valstybėse 1945–2010 m. laikotarpiu. Ivertinus gautus rezultatus, prieita išvados, kad paskutiniais dešimtmečiais migracijos politika tapo liberalesnė didžiajai daliai migrantų.

Pavyzdžiui, Vokietijoje iš visų migraciją reglamentuojančių teisės aktų, priimtų nuo 1945 m., 61 procentas buvo migraciją lengvinantys teisės aktai, tuo metu 35 procentai – migraciją griežtinantys, 4 procentai – neutralūs.

Vienintelė šios taisyklės išimtis – akivziadžiai pastebima sienų kontrolė bei vizų politika, turinti tikslą užkirsti prieglobsčio prašytojų ir nelegalių migrantų patekimą į Europos žemyną. Vis dėlto šios asmenų grupės reprezentuoja tik mažą visų migrantų dalį. Tuo metu migruojančių darbininkų, jų šeimų ar studentų, kurie sudaro didžiąją dalį atvykėlių, integravimo įstatymai, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tapo nuolankesni. Prieš dvidešimt metų Vokietijos ir Nyderlandų politikai dažnai buvo kaltinami, jog jų šalys nėra palankios imigracijai, tačiau šiandien padėtis pasikeitė ir didžiausias dėmesys ėmė koncentruotis į priešingą radikalių dešiniųjų retoriką. Vis dėlto, nepaisant šios retorikos, galima teigti, kad situacija šiose šalyse pasikeite ir į imigraciją imama žiūrėti vis nuolankiau.

4. Ne, parama vystymuisi šalims, iš kurių atvyksta migrantai, neužkerta kelio migracijai.

ES mato paramą vystymuisi kaip imigracijos mažinimo įrankį. Šis požiūris remiasi klaidinga prielaida, kad skurdas ir smurtas yra pagrindiniai pietų – šiaurės migracijos krypties katalizatoriai. Realybėje, vis dėlto, vystymasis veda prie didesnių emigracijos skaičių.

Norint patvirtinti šį migracijos paradoksą, reikėtų pažvelgti į Jungtinių Tautų vystymosi indeksą, kuris patvirtina, kad valstybių išsivystymo lygis tiesiogiai koreliuoja su gyventojų emigracijos mastais. Kaip ten bebutų, migracija reikalauja didelių resursų. Aukšto lygio skurdas sustabdo migraciją – gyventojai, negalėdami sau leisti išvykti, lieka įkalinti savo šalyse. Šis faktas taip pat paneigia mintį, kad Žemėje vykstantys klimato pokyčiai paskatins masinę migraciją į Vakarų pasaulį.

Ekonomikos augimas ir pagerėjusios švietimo sąlygos įprastai padidina žmonių siekį ir, žinoma, galimybes migruoti. Ne sutapimas, kad tokios emigrantais garsėjančios šalys kaip Meksika, Marokas ar Turkija yra vidutinio ekonominio išsivystymo šalys. Neturtingiausių valstybių, pavyzdžiui, iš Sub–Saharinės Afrikos regiono, vystymasis ves tik dar prie didesnės emigracijos į Europą.

5. Ne, migracija neveda prie „protų nutekėjimo“.

Dar vienas dažnai kartojamas argumentas teigia, kad emigracija sąlygoja vadinamąjį „protų nutekėjimą“ – gyventojų, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, išvykimą iš gimtosios šalies. Tačiau, remiantis oficialiais skaičiais, emigracijos mastai yra per maži, kad turėtų tam reikšmingos įtakos. Tyrimai patvirtina, kad migracija dėl „protų nutekėjimo“ negali būti kaltinama. Pavyzdžiui, gydytojai į turtingesnes valstybes išvyksta dėl struktūrinių problemų – nepakankamo dėmesio sveikatos apsaugos sistemai – savo gimtosiosiose valstybėse.

Be to, didelė dalis besivystančių valstybių susiduria su augančiu universtitetų absolventų nedarbo lygiu.

„Protų nutekėjimo“ teorijos šalininkai taip pat yra linkę ignoruoti faktą, kad migrantai investuoja dideles pinigų sumas savo gimtosiose valstybėse. 2015 m. migrantų iš besivystančių valstybių perlaidos, remiantis tik oficialiais skaičiais, sudarė 410 mlrd. eurų. Ši suma 2,5 viršija viso pasaulio skiriamą paramą vystymuisi, sudarančią 161 mlrd. eurų.

Toks aukštas perlaidų kiekis ženkliai prisideda prie gyvenimo lygio augimo ir skurdo mažinimo emigrantų gimtosiose valstybėse. Vis dėlto, ydinga būtų manyti, kad šie emigrantų pinigai išspręs tokias fundamentalias problemas kaip korupcija ar pajamų nelygybė.

A. Merkel's selfy with a refugee

6. Ne, emigrantai nevagia darbo vietų iš vietinių ir nesisavina gerovės valstybės teikiamos naudos.

Atlikti tyrimai rodo, kad didžioji dalis migrantų dirba darbus, kurių vietiniai gyventojai vengia arba neturi jiems gabumų. Vis dėlto, keletas mokslinių studijų atskleidė, kad migracija prie ekonomikos augimo prisideda tik neženkliai.

Taip pat, teiginys, kad gerai išvystytos gerovės sistemos kaip Vokietijoje ar Nyderlanduose pritraukia daugiau migrantų, lyginant su ne tokią dosnią socialinę politiką vykdančiomis šalims, pavyzdžiui, Jungtine Karalyste ar JAV, niekada moksliškai nebuvo patvirtintas.

Mokslinės studijos taip pat rodo, kad be pačių migrantų, iš migracijos daugiausiai naudos gauna didelės kompanijos bei turtingųjų gyventojų sluoksnis. O tuo metu mažesnes pajamas gaunantys gyventojai dėl imigracijos dažnai ima jausti baimę dėl iš jų „atimamų“ darbo vietų.

Atvirų sienų šalininkai dažnai yra linkę ignoruoti šį faktą.

7. Ne, migracija negali išspręsti senėjančios visuomenės sukuriamų problemų.

Migracijos mastai yra gerokai per maži, kad galėtų atsverti senėjančios visuomenės keliamus iššūkius. Jungtinių Tautų atlikta studija parodė, kad norint subalansuoti senėjimo procesą, migracija turėtų pasiekti tokį lygį, kuris iš tiesų taptų nepageidaujamas bei apskritai nėra realus.

Pabėgėliai Kretoje

Siekiant atsverti senstančios visuomenės problemą, vien Vokietijoje imigracijos mąstai turėtų siekti 3,5 mln. žmonių per metus, o tai 12 kartų didesnis skaičius nei buvo fiksuojamas 1991 – 2015 m. laikotarpiu.

Be to, šis argumentas ignoruoja faktą, kad gyventojų senėjimas tampa pasauliniu fenomenu. Netgi tokios šalys kaip Kinija ima susidurti su šia problema ir tampa vienu iš migrantų kelionės tikslų. Panašu, kad ateityje didesnių klausimų kils ne kaip išvengti, o kaip pritraukti migrantų.

8. Ne, mes negyvename beprecedentinės migracijos laikotarpiu.

Galop, pažvelkime į platesnį paveikslą. Daugiau negu pusę amžiaus, nuo 1960 m., migrantų skaičius visą laiką išliko stabilus ir siekė apie 3 proc. visos pasaulio populiacijos. Nepaisant to, kad migrantų skaičius padidėjo nuo 93 mln. iki 244 mln. 1960–2015 m. laikotarpiu, tačiau pasaulio gyventojų skaičius atitinkamu laikotarpiu taip pat išaugo nuo 3 mlrd. iki 7,3 mlrd.

Skambus lozungas apie pasaulinę „pabėgėlių krizę“ iš tiesų neturi mokslinio pagrindo. Globaliu mąstu pabėgėliai sudaro tik mažą dalį visų migrantų. 1990–2010 laikotarpiu pabėgėlių skaičius sumažėjo nuo 18,5 mln. iki 16,3 mln, vėlesniais metais jis vėl gerokai ūgtelėjo ir dėl karo Sirijoje pasiekė 21,3 mln. Nepaisant išaugusio skaičiaus, pabėgėliai sudaro tik tarp 7–8 proc. visos migracijos mąsto, be to, 86 proc. pabėgėlių gyvena besivystančiose šalyse.

Tokiose šalyse kaip Turkija, Pakistanas, Libanas, Iranas, Etiopija ar Joradanas šiuo metu glaudžiausi didžiausias pabėgėlių skaičius. Vakarų visuomenėms šiuo metu tenka sąlyginai nedidelis skaičius pabėgėlių, kuris anaiptol nėra beprecedentinis. Šiuo metu pabėgėliai sudaro apie 0,4 proc. ES populiacijos, tuo tarpu 1992–1995 laikotarpiu šis skaičius buvo netgi kiek aukštesnis ir siekė 0,5 proc.

Lyginant su ankstesniais laikais, šiuo metu vykstanti migracija išsiskiria judėjimo kryptimi. Ankstesniais amžiais europiečiai keliaudavo į užsienio teritorijas (neretai užkariaudami pastarąsias), tačiau po Antrojo pasaulinio kario ši tendencija ėmė kisti.

Būdama aukšto pragyvenimo lygio ir senstančios visuomenės teritorija, ES tampa vis populiaresnė migrantų traukos sritimi, kasmet pritraukianti tarp 1,5–2,5 mln. migrantų iš ne ES šalių. Nors iš pirmo žvilgsnio šis skaičius atrodo įspūdingai, tačiau tai tesudaro tarp 0,3–0,5 proc. visos 508 mln. europiečių populiacijos.

Be to, kasmet tarp 1–1,5 mln. gyventojų palieka ES. Jei plačiau panagrinėtume Vokietiją ar Prancūziją, šiose šalyse migracijos prieaugis, kaip taisyklė, yra linkęs svyruoti priklausomai nuo vyraujančio ekonominio ciklo stadijos.

Galima drąsiai teigti, kad yra neatidėliotina būtinybė į migraciją pažvelgti kitu kampu ir jos nevertinti kaip problemos, tačiau suprasti ir kokią ekonominę bei socialinę naudą ji sukuria. Neišvengiama, kad atviros ir turtingos visuomenės ir ateityje išliks imigrantams patraukliu kelionės tikslu, patinka joms tai ar ne.

Tai puikiai iliustruoja liberalizmo paradoksą: Politiniai lozungai apie imigracijos mažinimą yra iš esmės nesuderinami su siekiu liberalizuoti ekonomiką ir taip skatinti spartesnį jos augimą. Darbo teisių liberalizacija, lengvas darbo vietų kūrimas ir kilnojimas į kitas šalis bei valstybinių įmonių privatizacija pastaraisiais dešimtmečiai stulbinančiai padidino darbo mobilumo reikiamybę Europoje. Migracijos apribojimo debatai Jungtinėje Karalystėje ir JAV, kurioms tenka dideli migracijos srautai puikiai iliustruoja mano anksčiau minėtąjį liberalizmo paradoksą.

Šiuo atveju vienintelė išeitis, kuri galėtų realiai pakeisti situaciją – liberaliojo ekonomikos modelio panaikinimas ir griežtų darbo rinkos apribojimų įvedimas. Vis dėlto, tai akivaizdžiai vestų prie gerovės mažėjimo. Todėl patys sau atsakykim į klausimą: ar mes to tikrai norime?