Europai reikia pakeisti pasaulį, o ne visomis išgalėmis stengtis išlaikyti jį tokį, koks jis yra, savo straipsnyje„The Guardian“ skelbia Timas Parksas. Didėjant išbandymams, Europa ir toliau išlieka išdidi ir sutrikusi. Nepaisant galimo klimato kaitos poveikio, nykstančių gamtos išteklių, masinės imigracijos, karingojo islamo, silpstančios Amerikos galios ir vis labiau kylančios Kinijos, tampa akivaizdu, kad mūsų dabartinis gyvenimo būdas nėra nuoseklus.

Reikalingi radikalūs pokyčiai pasauliniu mastu. Sunku įsivaizduoti šių dienų Europą, kuri susivienytų ir rastų drąsos prisidėti prie bendros geresnio pasaulio vizijos kūrimo ir įgyvendinimo. Deja, vienintelė alternatyva yra karas.

1980 – 1990 metais vykęs Europos Bendrijos plėtros ir konsolidacijos procesas, kėlė daug įtarimų. Užaugęs Italijoje, nebuvau tipiškas anglų skeptikas, siekiantis išsaugoti britų imperializmo pamatus. Baimę kėlė fobiškas ir defitistinis retorikos tonas. Baimindamiesi dar vieno tarpusavio karo, privalėjome save suraizgyti komercinių taisyklių ir biurokratinių reglamentų pančiais; baimindamiesi grėsmės iš išorės – turėjome sukurti tvirtą bendros gynybos bloką, apsaugantį mus nuo žemės ūkio produktų iš Afrikos, pramonės gamintojų iš Kinijos ir Rusijos imperijos veržimosi į rytus, rašo „The Guardian“ autorius.

Tautos jungėsi prie Europos ne kaip egzistuojančios ideologijos atsivertėlės, bet kaip deryboms pasidavusios realistės. Įtikintos, kad idėja apie atskirus tautinius likimus tėra pasenę svaičiojimai, šalys laikosi visų įmanomų suvereniteto likučių.

Sunku įsivaizduoti šių dienų Europą, kuri susivienytų ir rastų drąsos prisidėti prie bendros geresnio pasaulio vizijos kūrimo ir įgyvendinimo. Deja, vienintelė alternatyva yra karas.
The Guardian

Džiugino tik aspektas, kad Europa niekada nepropagavo už širdies griebiančio lojalumo, skatinančio žmones atiduoti gyvybę už vėliavą – bendruomenė didžiuojasi ne kankiniais. Kita vertus, vienintelė Europos varomoji jėga buvo biurokratija; didžiuotis nėra kuo, išrinktoji valdžia prisiėmė atsakomybę už mūsų bendrą ateitį. Nors buvo kalbama, kad visoms valstybėms narėms bus suteiktos lygios teisės valdyti savo šalies likimą, sprendimai dažniausiai buvo priimami priklausomai nuo antagonizmų ir aljansų tarp Prancūzijos, Vokietijos ir Didžiosios Britanijos. Niekada nelengva būti tikinčiaisiais.

Italijoje įvykių eigą lydintys veidmainystė ir prisitaikėliškumas buvo neišvengiami: užuot paskatinusi realias derybas, Europa, kaip pakaitalo, ėmėsi dievobaimingos ir pagarbios retorikos. Jos institucijos galėjo būti apkaltintos priėmusios sudėtingus ekonominius sprendimus, ko silpnos koalicinės vyriausybės negalėjo padaryti. Europos fondai galėjo būti apiplėšti, o netinkamų pritaikyti nustatytų taisyklių nepaisoma.

Nepaisant liaupsinamo europietiškumo, Italija, kaip ir visos kitos valstybės narės, save mato kaip atskirą subjektą, iš bendruomenės melžiantį viską, kas įmanoma. Regis, egoizmas auga proporcingai silpstant suvereniai tapatybei. Vienintelis Jungtinės Karalystės prašymas būti sąžiningesniems rodo pastarosios niekuomet neslėptą cinizmą. Ilgai trukęs Tony Blairo ir Gordono Browno požiūris į eurą - „mes prisijungsime tuomet, kai tai bus palanku ekonomine prasme“, gali atrodyti kaip išmintingas pragmatizmas, tačiau vargu, ar tai gerai sielai arba rinkai. Entuziastingai pritarti idėjai, arba, atvirkščiai – iš principo ją atmesti, yra sprendimai, kurie keičia ekonomines sąlygas ir skatina visas pozityvaus elgesio rūšis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Moters pagalbos šauksmas: kur dėtis po skyrybų su vaikais? (1)

Su vyru besiskirianti moteris atsidūrė akligatvyje – turi išsikraustyti iš namų, socialinio...

Gražulio vaikelio susilaukusi palangiškė: jis atsiprašė visos Lietuvos, tik ne manęs ir dukrelės (433)

Skandalingojo politiko Petro Gražulio vaikelio susilaukusi palangiškė Birutė Navickaitė neslepia,...

Vakarą praleidau ligoninės priimamajame: prakaito, alkoholio, šlapimo kvapai ir ilgas laukimas (317)

Niekas nenorėtų ten patekti. Nei kaip pacientas, nei kaip lydintysis. Bet kartais ne pačioje...

Mokesčių inspekcija paskaičiavo: jei 12 eurų mokate už kepsnį – turėtų atnešti du kilogramus mėsos (447)

Palangos verslininkų noras per vasarą užsidirbti visiems metams padarė meškos paslaugą visos...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Nerašyta lietuvių sandora su valdžia: svarbiausia, kad nebūtų permainų (1)

Nesakykit man, kad po Šv. Jono dienos jau trumpėja, o sausros iškamuota gamta pradeda ruoštis...

Nakvynė pajūryje už 5 eurus: poilsiautojai iškenčia vos 2-3 dienas (156)

„Šalta, žmonių nėra, vasara – š*****“, – piktai rėžia namelius poilsiautojams...

Lietuvą palikdama Eurika Masytė sunkiai tramdė ašaras: ir šiandien dar jaučiuosi nepritapusi (133)

Minint valstybines šventes vis dar skamba legendinė daina „Laisvė“ ir turbūt nėra žmogaus...

Gentvilas: žemi liberalų reitingai – sunkiausio partijos laikotarpio atspindys (65)

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas sako, kad rekordiškai žemi jo vadovaujamos...

Atsakymas Užkalniui: Vilnius – nuostabus miestas (35)

Esu vilnietis, gyvenu čia jau apie dešimt metų, dirbu, kuriu šeimą ir didžiuojuosi savo miestu.

Bendrauti su Adomaičiu vengęs Brazys nesitiki stebuklų iš sugrįžtančių rinktinės veteranų (24)

Pirmąjį sezoną Vilniaus „Lietuvos ryto“ trenerių štabe pabaigęs Mindaugas Brazys poilsio...