aA
Amerikos įsipareigojimai NATO šalių gynybai ir 5-ajam Vašingtono sutarties straipsniui lieka nepakitę, geležiniai. Tokius žodžius vienaip ar kitaip nuo Aljanso įkūrimo 1949 metais išsako kiekvienas JAV prezidentas. Iš Donaldo Trumpo to nusivylusi Europa neišgirdo, bet jo valdoma šalis ir be skambesnių kalbų imasi veiksmų, kurie svarbesni už bet kokius žodžius.
Tai, ko D. Trumpas nepasakė Europai: tokių veiksmų nebuvo ištisus dešimtmečius
© AFP/Scanpix

Praėjusią savaitę pasibaigus NATO viršūnių susitikimui nemažai JAV ir pasaulio žiniasklaidos atstovų išreiškė nuostabą, nusivylimą ar pasipiktinimą D. Trumpo elgesiu Briuselyje, kai Juodkalnijos premjerą apstumdęs JAV prezidentas viešai auklėjo „dideles pinigų sumas JAV skolingų“ Aljanso šalių lyderius.

Pastarieji akivaizdžiai jautėsi nepatogiai, o Angela Merkel įspėjo, kad europiečiams patiems teks imtis daugiau iniciatyvos, nesižvalgant į JAV, kaip lyderę. Tačiau ekspertai ramina, kad nerimą keliantys Baltųjų rūmų šeimininko žodžiai ir realūs JAV administracijos veiksmai neretai skiriasi.

Tikėjosi žodžių apie 5-ąjį straipsnį

Viena, ko iš pernelyg artimais ryšiais su Rusija įtarinėjamo D. Trumpo tikėtasi Briuselyje, buvo labai paprastos, JAV lyderiams įprastos frazės pakartojimas:„5-asis straipsnis mums šventas“. Ir jie suveiktų, kaip užtikrinanti, strateginę įtampą kiek nuslopinanti malda.

„Europiečiai tikėjosi daugiau. Mūsų sąjungininkai ypač nerimauja dėl savo ateities, jie mato Rusiją, kaip egzistencinės grėsmės šaltinį, su kuriuo gyvena kiekvieną dieną“, – „Foreign policy“ sakė Maršalo fonde dirbantis buvęs aukštas Pentagono pareigūnas Derekas Cholletas.

Tuo tarpu Atlantic council ekspertas Jorge Benitezas buvo dar griežtesnis. Jis D. Trumpo elgesį pavadino Vladimiro Putino pergale. O buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas reziumavo priminimu, kad dar nuo JAV prezidento Harry Trumano laikų Vašingtonas nuolat pabrėždavo savo įsipareigojimus 5-jam straipsniui ir Europos gynybai.

„Didelė klaida“, – D. Trumpo sprendimą neištarti lauktų žodžių komentavo N. Burnsas.

Ir nors D. Trumpas bene pirmas iš JAV prezidentų po Ronaldo Reagano viešai savo kalboje panaudojo frazę „Rusijos grėsmė“, kurią prilygino terorizmui bei migracijai, daugelis JAV prezidentą kritikuojančių apžvalgininkų to nepastebėjo arba nesureikšmino.

D. Trumpas ir D. Grybauskaitė
D. Trumpas ir D. Grybauskaitė
© AP / Scanpix

Be to, tarsi guodžiantis, nuolat pabrėžiama, kad JAV administracijoje yra mažiausiai keli Europai, NATO ir ypač Baltijos šalims palankūs žmonės: Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas bei D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Herbertas Raymondas MacMasteris.

Šie du itin gerbiami JAV generolai esą užtikrina, kad Amerika nenukryptų nuo transatlantinio kurso, toliau remtų sąjungininkus Europoje, ypač rytiniame NATO sparne, o jei reikėtų – ir gintų. Tiek J. Mattiso, tiek H. R. MacMasterio pasisakymai leidžia neabejoti jų blaiviu ir kritišku požiūriu į Rusiją. Ši šalis įvardijama, kaip reali, kad ir regioninė grėsmė JAV nacionaliniams interesams.

Vis dėlto nei šių JAV generolų, nei paties D. Trumpo žodžiai niekaip nepaneigia fakto, kad JAV kariškiai kartu su sąjungininkais jau mažiausiai kelerius metus vis intensyviau ruošiasi tam atvejui, jei kiltų realus karinis susidūrimas su Rusija.

„Daugelyje Europos valstybių pasikeitė mąstymas dėl Rusijos“, – tai nuolat pabrėžia Briuselyje su NATO dirbantys diplomatai bei ekspertai.

Europai nėra ko dejuoti?

Pavyzdžiui, Švedijos tarptautinių reikalų instituto direktoriaus pavaduotoja Anna Wieslander savo naujausiame straipsnyje pripažino, kad iš pirmo žvilgsnio respublikonų raminimai, esą „jūs neklausykite D. Trumpo kalbų, pažiūrėkite, ką realiai daro administracija“ gali skambėti keistai politikos principus išmanantiems žmonėms. Juk net ir trumpos žinutės iš tokio rango politiko turi strateginių pasekmių. Tačiau šiuo atveju tokie raminimai turi pagrindą.

„Kol visas karščiausias dėmesys sutelktas į naujausias „Twitter“ žinučių interpretacijas ir prezidento faktų iškraipymą, realybė juda į priekį“, – teigė A. Wieslander.

Anna Wieslander
Anna Wieslander
© DELFI / Kiril Čachovskij

Ji pabrėžė, kad net ir pamokslaudamas „dideles pinigų sumas skolingoms“ NATO šalims jis jų neišskyrė ir išreiškė paramą Aljansui, nesiedamas tik su tomis, kurios jau moką „sąžiningą“ kainą. Kitaip sakant, D. Trumpas nekalbėjo apie „dviejų greičių NATO“, kur Amerika gintų tik tas nares, kurios, anot JAV prezidento, yra „neskolingos“. Be to, visos Aljanso narės nesiginčijo ir pritarė, kad JAV prezidento išsakyta ambicija didinti gynybos išlaidas yra visiškai pagrįsta.

Vis dėlto svarbiausiu žingsniu, o ne pareiškimu, anot A. Wieslander, galima laikyti būtent D. Trumpo sprendimą didinti išlaidas JAV pajėgoms, kurios dislokuotos Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje arba vienaio ar kitaip remia amerikiečių pajėgų stiprinimą regione.

Galima palyginti: buvęs JAV prezidentas Barackas Obama iš pradžių 2014 skyrė per 700 mln. dolerių tokiai iniciatyvai, o šiemet kitiems metams numatė 3,4 mlrd. dolerių, tai D. Trumpas 40 proc. padidino šią sumą iki 4,8 mlrd. dolerių. Didžioji dalis šios sumos teks būtent JAV pajėgoms regione – technikos, įrangos, atsargų dislokavimui, išlaikymui, papildomos infrastruktūros sukūrimui.

Įvardijo reikšmingas spragas

Vis dėlto net ne abstraktūs pinigai, kurių skyrimą rudenį dar turės patvirtinti JAV kongresas, rodo vis didesnį amerikiečių įsitraukimą į Europos šalių saugumo reikalus. Amerikiečių pajėgų, technikos ir įrangos laikinas dislokavimas pratyboms arba atgrasymui tėra viena iš svarbių, labiau matomų dėlionės dalių.

Tačiau tokios, regis, į akis mažiau krentančios detalės, kaip JAV šarvuotosios technikos perdažymas iš dykumų maskuojamų spalvų į Europai labiau tinkančią žalią arba faktas, kad po kelių dešimtmečių pertraukos šaudyklose taikiniai vėl vadinami ivanais – akivaizdi užuomina į rusus, taip pat yra ne mažiau reikšmingos.

Dar svarbesnėmis detalėmis galima laikyti pasiruošimo priemonių visumą. Esminiais veiksniais, norint išlaikyti pranašumą, atgrasyti, o esant būtinybei – ir apginti sąjungininkus galima laikyti būtent JAV pajėgų gebėjimą Europoje greitai dislokuoti pajėgas. Tai padaryti gali būti gerokai sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pirmoji kliūtis – atstumas tarp JAV ir Europos. Sunkiąją techniką, amuniciją, kitą konfliktui reikalingą įrangą, kaip ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų laikais, galima atgabenti tik jūra – dideliais krovininiais ar karo laivais. Minėtieji konfliktai parodė, kokie iššūkiai laukia kelyje – priešininko aviacija ir ypač povandeniniai laivai, kurie tyko konvojų ir gali ne tik apsunkinti jų kelionę, bet ir fiziškai sunaikinti pačius laivus.

Tai, ko D. Trumpas nepasakė Europai: tokių veiksmų nebuvo ištisus dešimtmečius
© DELFI (R. Achmedovo nuotr.)

Šaltojo karo laikais ši grėsmė tapo dar opesnė, mat tobulėjant povandeninių laivų bei aviacijos galimybėms, grėsmė konvojams buvo išaugusi. Jei Antrojo pasaulinio karo metu net sėkmingiausiais mėnesiais nacių povandeniniams laivams kilo nemažai sunkumų, stengiantis uždaryti Atlanto vandenyną ir atkirti JAV nuo Europos. Vieninteliai ginklai buvo šių laikų standartais primityvios trumpo nuotolio torpedos, bombos ir artilerijos pabūklai.

Šaltojo karo laikais NATO ir Sovietų sąjunga žaidė pavojingą žaidimą – viena pusė mokėsi apsaugoti konvojus, tobulino priemones bei taktiką, o kita pusė treniravosi savomis priemonėmis sunaikinti konvojus. Jau tuomet, prieš kelis dešimtmečius modernesnės, galingesnės torpedos, minos, iš didelio atstumo paleidžiamos sparnuotosios ar priešlaivinės raketos ar net branduolinės galvutės galėjo sunaikinti didžiąją dalį konvojų.

Praverčia legendinio autoriaus knyga

Briuselyje, NATO būstinėje pastaruoju metu vis dažniau siūloma laisvalaikiu atsiversti Šaltojo karo laikų technotrilerį „Raudonoji audra tvenkiasi“ („Red Storm rising“). Ši 1986 metais rašytoją Tomą Clancy išgarsinusi knyga buvo vertinama dėl savo detalaus ir įtaigaus siužeto – romane pasakojamas karo tarp NATO ir Sovietų sąjungos scenarijus.

Tom Clancy
Tom Clancy
© AP/Scanpix

Be tiesioginių konvencinių pajėgų susidūrimo Vakarų Vokietijoje, tuomet naujausių karinių technologijų panaudojimo bene svarbiausia siužeto ašimi laikomas būtent Aljanso ir sovietų pajėgų kova dėl Atlanto vandenyno, kuriuo JAV konvojais gabena karinę techniką ir karius į Europą.

Ir nors NATO laimi kovą dėl Atlanto vandenyno, Aljansas patiria didelių nuostolių, o pergalė pasiekiama tik per plauką. „Raudonoji audra tvenkiasi“ bei kita Šaltojo karo laikų literatūra, rimti tyrimai, metodinė medžiaga vėl atrandama NATO koridoriuose, kur iš naujo mokomasi vertinti panašias grėsmes, kurios Aljanso šalių karininkams kėlė galvos skausmą prieš kelis dešimtmečius.

Ne atsitiktinai rašydamas šią knygą T. Clancy konsultavosi su JAV laivyno atstovais, o vėliau pats kūrinys rekomenduotas NATO kariškiams bei politikams, pavyzdžiui Jungtinės Karalystės premjerei Margaret Thatcher. Realus konfliktas dėl Atalnto vandenyno galėjo baigtis visiškai kitaip.

Tačiau dabar padėtis yra dar sudėtingesnė. Pasibaigus Šaltajam karui daugelio NATO šalių laivynai, kiti pajėgumai, skirti povandeninių laivų medžioklei, sumenko.

Pavyzdžiui, JAV laivynas atsisakė visų savo turėtų „Oliver Hazzard Perry“ klasės fregatų, kurių pagrindinė užduotis ir buvo kova su priešininko povandeniniais laivais. Ir nors šią spragą iš dalies užpildė kiti daugiafunkciniai laivai, jų nėra pakankamai.

Tuo tarpu senieji Šaltojo karo priešininkai – rusai NATO vėl kelia galvos skausmą. Kol didžiausias dėmesys sutelktas į Rusijos veiksmus Ukrainoje, Sirijoje, prie Baltijos šalių sienų, NATO admirolai muša pavojaus varpais dėl augančios Rusijos laivyno galios.

Ir nerimaujama visai ne dėl Rusijos laivyno flagmano, lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“, kurio kelionė aplink Europą link Sirijos krantų neseniai kėlė didelį Vakarų šalių žiniasklaidos susidomėjimą. Daug didesnį nerimą kelia Rusijos povandeninio laivyno suaktyvėjimas.

Stebi tai, ko nematė dešimtmečius

Dar 2015-ųjų rudenį JAV karinio jūrų laivyno Europoje vadas admirolas Markas Fergusonas sakė, kad pastaraisiais metais Rusijos povandeninių laivų patruliavimas suaktyvėjo 50 proc.

Be to, tuomet admirolas pabrėžė, kad Rusijos vyriausybė skyrė milijardus dolerių naujos klasės dyzeliniams ir atominiams povandeniniams laivams, kurie yra tylesni, geriau ginkluoti, o juos valdo geriau paruoštos įgulos nei anksčiau.

Be strateginių atomlaivių, gabenančių tarpžemynines raketas su branduoliniais užtaisais, Rusija turi 45 atakos povandeninius laivus – apie 24 iš jų yra branduoliniai, likusieji – dyzeliniai. Šie povandeniniai laivai pajėgūs atakuoti kitus povandeninius laivus, rinkti žvalgybos duomenis ir patruliuoti.

Rusijos povandeniniai laivai
Rusijos povandeniniai laivai
© AFP / Scanpix

Pernai spalį Neapolyje, JAV karinio jūrų laivyno operacijų Europoje štabe vadai pirmą kartą per kelis dešimtmečius stebėjo masinį Rusijos povandeninių laivų judėjimą per vadinamąjį Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės tarpą (angl. G.I.U.K. Gap).

Ši teritorija tarp išvardytų šalių dar Pirmojo Šaltojo karo metu buvo labai reikšmingi Europos gynybai. Konflikto atveju šį kelių šimtų pločio vandenyno ruožą sovietų karinės jūrų pajėgos turėjo perplaukti, norėdamos pasiekti Atlanto vandenyną ir sustabdyti JAV siunčiamus konvojus.

Prieš kelis dešimtmečius sovietų povandeninių laivų judėjimą sekė sistema SOSUS, sudaryta iš povandeninių hidrofonų ir kitų daviklių, o šiuo metu ji yra pakeista teoriškai modernesne, mobilesne, tačiau nepakankamai finansuojama ir nuolat neprižiūrima integruota povandeninio stebėjimo sistema IUSS.

Kaip ir legendinėje T. Clancy knygoje „Raudonoji audra tvenkiasi“, kur viena svarbiausių mūšio dėl Atlanto dalių tampa Islandija – ją iš pradžių šturmuoja ir užima sovietų desantininkai, o tik vėliau atsikovoja sąjungininkai, taip ir realybėje ypač svarbiais veiksniais išlieka Islandija bei Grenlandija.

Dešimtmečius JAV Islandijoje laikė dešimtis orlaivių – nuo oro apsaugai būtinų naikintuvų, iki lėktuvų, skirtų kovai su povandeniniais laivais. Tačiau 2006 m. Islandiją paliko naikintuvai, o čia tik trumpam atskrisdavo žvalgybiniai lėktuvai P-3 „Orion“, skirti medžioti povandeninius laivus.

Rusijai suaktyvinus savo veiksmus šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje, amerikiečiai į Islandiją gražino naikintuvus F-15 bei orlaivius P-3 „Orion“. Galiausiai milžiniškoje Keflaviko oro pajėgų bazėje netoli Reikjaviko nuspręsta atnaujinti angarus.

Juose galės tilpti modernesni ir didesni žvalgybos orlaiviai „P-8A Poseidon“, kurių paskirtis tokia pati – kova su priešininko povandeniniais laivais. Šie lėktuvai – karinė gerai pažįstamų keleivinių lainerių „Boeing 737“ versija. Angarų įrengimui JAV skirs už 20 mln. dolerių.

Kita reali grėsmė NATO konvojams buvo ir tebėra priešininko aviacija. Iš didelio atstumo – kelių šimtų kilometrų paleidžiamos sparnuotosios ar priešlaivinės raketos yra būtent tas pajėgumas, kurį pastaruoju metu ypač sparčiai tobulina Rusija. Daugelis Rusijos laivų perginkluojamos Sirijoje kovos sąlygomis išbandytomis sparnuotomis raketomis „Kalibr“, o Rusijos bombonešiai Tu-22M, Tu-160 vis drąsiau ir agresyviau skraido tarptautinėje erdvėje, imituodami priešo laivų atakas.

Be to, prieš kelerius metus nuo rusų veiksmų krūptelėjo Švedija – pasibaigus Šaltajam karui neutralumo politikos atsisakęs Stokholmas buvo šokiruotas, mat sužinota, jog Rusijos bombonešiai Tu-22M imitavo Švedijos sostinės bombardavimą, o nuo to laiko rusų orlaiviai ir, kaip spėjama, povandeniniai laivai, vis dažniau pasirodo prie strategiškai svarbios Gotlando salos Baltijos jūroje.

Nori atkurti Šaltojo karo vadavietę

Norint koordinuoti atsaką Rusijos karinės galios stiprinimui bei įvertinti keliamą grėsmę, savų pajėgumų poreikius, vien tarpusavio kalbų NATO šalims neužtenka. Šaltojo karo laikais atitinkamu planavimu užsiėmė, planus ruošė ir tobulino speciali NATO vadavietė, įsikūrusi Norfolke, JAV Virdžinijos valstijoje.

Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas Atlanto vandenyno regione (SACLANT) kartu su savo štabu buvo vieni svarbiausių žmonių NATO karinėje vadovybėje. Tačiau 2003 metais ši vadavietė buvo tiesiog panaikinta – manyta, kad pasibaigus Šaltajam karui grėsmė Atlanto vandenyne tiesiog išnyko. Tačiau dabar, reaguojant į Rusijos grėsmę, JAV iniciatyva siekiama atkurti šią vadavietę.

Dar prieš NATO valstybių vadovų susitikimą gegužės pradžioje vyko gerokai mažiau atgarsių susilaukęs Aljanso karinių planuotojų susitikimas. Uždaro renginio metu aukšto rango karininkai iš Aljanso šalių pabrėžė tai, apie ką jau senokai kalba ekspertai: Rusijos povandeninis laivynas vis aktyviau veikia Atlanto ir Arkties vandenynuose.

Naujojo Amerikos studijų centro analitikas Jerry Hendrixas priminė, kad jo centro atlikta studija nesenai buvo pristatyta Aljanso vadovui Jensui Stoltenbergui. Karinės simuliacijos rezultatai, jie nenudžiugino, mat stalo pratybų metu Rusijos povandeniniai laivai sutrukdė Aljanso karinėms pratyboms, atakavo JAV transporto laivą ir pažeidė kabelį tarp Islandijos ir Kanados, tokiu būdu sutrukdydami pasaulines komunikacijos priemones.

Tai, ko D. Trumpas nepasakė Europai: tokių veiksmų nebuvo ištisus dešimtmečius
© JAV laivyno nuotr.

Anot J. Hendrixo, su turimais pajėgumais sąjungininkai galėtų arba stengtis apsaugoti konvojus pasyviai lydint juos arba pereiti į puolimą ir medžioti rusų povandeninius laivus, šiems dar nepraplaukus G.I.U.K tarpo. Tačiau abiejų dalykų daryti Atlanto vandenyne tiesiog nėra pajėgumų.

„Svarbu patruliuoti tuose vandenyse. Jei tik rusai praplauks Islandiją, tai juos surasti bus taip pat lengva, kaip adatą šieno kupetoje“, – sakė J. Hendrixas. NATO tikisi įsteigti minėtą vadavietę jau 2018 metais. Tiesa, iki tol turi būti apsvarstyta kas iš kurios valstybės vadovaus šiam dariniui, kokios bus šalių atsakomybės.

Europos laukia milžiniškos pratybos

Tačiau, be pajėgumų trūkumo, be vadavietės, kitu svarbiu veiksniu laikomi ir NATO šalių gebėjimai sklandžiai gabenti didelius kiekius technikos, įrangos ir visa tai paskirstyti greitai tinkamoje vietoje.

Pastaraisiais metais vykdomi JAV pajėgų dislokavimai Europoje amerikiečiams atvėrė akis: paaiškėjo, jog esama nemažai spragų, stengiantis sklandžiai ir greitai nugabenti norimus pajėgumus iš vienos Europos šalies į kitą. Kai kurios priežastys buvo objektyvios – jei Šaltojo karo laikais nuo Vakarų Europos uostų iki galimos fronto linijos siekė keli šimtai kilometrų, tai dabar amerikiečiams savo įrangą sausuma gabenti reikia 1,6 tūkst. km.

Ir nors šiemet JAV oficialiai džiaugėsi, kad į Europą atgabenta šimtai tankų, šarvuočių, artilerijos sistemos, kitos technikos ir įrangos maždaug 4 tūkst. karių brigadai, tai padaryti nebuvo lengva užduotis. Be to, tokie skaičiai – tik lašas jūroje, palyginus su Šaltojo karo laikais. Prieš keliasdešimt metų buvo treniruojamasi į Europą atgabenti dešimtis kartų didesnius skaičius technikos ir karių.

Šioje srityje JAV ir visai NATO reikėtų pasitempti. Tai pernai priminė Estijoje įsikūrusio ir šios šalies remiamo Tarptautinio gynybos ir saugumo studijų centro (ICDS) ataskaita. Garsių analitikų parengtame dokumente įvardijamos grėsmės Baltijos regione bei ko reikia, norint jų išvengti.

Vienas pagrindinių siūlymų – atnaujinti Šaltojo karo laikais vykusias strategines pratybas REFORGER (REturn of FORces to GERmany). Minėtos pratybos vykdavo kone kasmet, o jų metu JAV ir kiti sąjungininkai treniruodavosi per trumpą laiką greitai permesti milžiniškas pajėgas per Atlanto vandenyną į numatytas vietoves Europoje.

Tai, ko D. Trumpas nepasakė Europai: tokių veiksmų nebuvo ištisus dešimtmečius
© Wikimedia Commons nuotr.

Nuo 1969-ųjų iki 1993 metų vykusios pratybos buvo įspūdingas logistinis ir organizacinis iššūkis pratybų dalyviams, o pajėgos būdavo dislokuojamos ir treniruodavosi Vakarų Vokietijos lygumose, mažuose miesteliuose bei miestuose. 1988-ųjų pratybos „Reforger“ buvo didžiausios Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – mokymuose buvo dislokuota per 125 tūkst. karių. Tai buvo ne tik galios demonstravimas ar treniravimasis – realaus konflikto atveju turėjo būti aktyvuoti realūs REFORGER planai, kurių metu JAV permestų milžiniškus pajėgumus į Europą.

Ir nors D. Trumpas šiandien išsijuosęs kritikuoja NATO sąjungininkes Europoje, kad šios neskiria deramo finansavimo savo saugumui, nepakankamai prisideda prie kovos su terorizmu, o JAV gynybos sekretorius J. Mattisas netgi atviriau už prezidentą įspėja europiečius, kad Amerika gali sumažinti savo įsipareigojimus Aljansui, realūs Vašingtono veiksmai rodo visai ką kitą.

Pernai ir šiemet būtent JAV treniravosi nedidelių – bataliono dydžio vienetų su joms priskirta technika, įranga, atsargomis permetimo pratybose. DELFI šaltinių teigimu, šių metų rudenį bei kitais metais galima sulaukti gerokai didesnių pratybų, primenančių būtent REFORGER. Jei ne savo mastu, tai bent jau ambicija ir reikšme.

Be to, D. Trumpo Kongresui pateiktame biudžeto projekte iš viso numatyta apie 640 mlrd. dolerių, iš kurių JAV armijai bei jos užjūrio operacijų išlaikymui siūloma skirti 166,1 mlrd. Dolerių. Į šią sumą įtraukta ir ambicinga modernizacijos bei pajėgumų vystymo programos. Generolas Markas Miley net neslėpė, kam reikalingos šios programos – galimai kovai su technologine prasme pažengusiomis priešininkėmis, tokiomis, kaip Rusija.

M. Milley įvardijo svarbiausius įsigijimus JAV Armijai: priešlėktuvinė gynyba, priemonės, skirtos kovai su priešininko priešlėktuviniais pajėgumais, artilerijos sistemos, naujos sausumos transporto priemonės, kibernetiniai pajėgumai.

Sraigtasparnis "Apache"
Sraigtasparnis "Apache"
© AFP/Scanpix

Pavyzdžiui, biudžete numatyta skubiai įsigyti 131 priešlėktuvinių sistemų „Patriot“ modernizavimo paketą, skirti lėšų artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų „Avenger“ arba „Stinger“ modernizavimui, įsigyti papildomus 6 tūkst. išmaniųjų salvinės ugnies sistemų raketų, modernizuoti 121 artimojo nuotolio raketą ATACAMS, įsigyti dešimtis tūkstančių raketų sraigtasparniams, šimtus išmaniųjų šaudmenų artilerijos sistemoms.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Top naujienos

Vieną dieną kartu žaisime futbolą danguje, Diego: jautri draugų ir varžovų reakcija į Maradonos mirtį (83)

Nors Argentinos futbolo dievukas Diego Armando Maradona jau keletą dešimtmečių negalėjo...

Saulės pasiilgę lietuviai „šluoja“ keliones į Maldyvus: vilioja ne tik saugus poilsis, bet ir stipriai sumažėjusios kainos (143)

Atslenkant žiemai lietuviai nepaisydami pandemijos vėl ima galvoti, kaip ištrūkti ten, kur...

Diena bus sausa ir vėsi: formuosis plikledis (2)

Ketvirtadienis išauš vėsokas, bet sausas . Pirmoje dienos pusėje šalies pietiniuose ir...

Mirė futbolo legenda Diego Maradona Argentinoje – trijų dienų gedulas (493)

Argentinos žiniasklaida paskelbė, kad mirė vienas garsiausių visų laikų pasaulio futbolininkų...

Siunčiami į COVID-19 sergančiųjų namus medikai neslepia pykčio: ne tik nėra prasmės, bet ir didžiulė rizika (339)

Prieš dvi savaites Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė, jog kiekviena savivaldybė...

Dužusias olimpines svajones ir teisėjų vagystes užglaistė sėkmė Rusijoje: dabar mums absoliučiai ramu (39)

„Draugai klausė, kaip reikia vadinti žmones, kurie nugali olimpinius čempionus? Tada mes...

Prancūzai pusdienį pasitreniravo taikyti naujas taisykles po „Brexit“ – Kente iškart nutįso 8 kilometrų vilkikų eilė (38)

Kente antradienį netikėtai susidarė aštuonis kilometrus besidriekianti vilkikų eilė. Taip nutiko...

Apklausa: dirbančios moterys paaukštinimo turi prašyti pačios, priešingai nei vyrai (108)

Finansų pasaulyje dirbančios moterys pareigomis pakeliamos daug rečiau nei vyrai , nebent jos...

Orijaus kelionės. Vienas įspūdingiausių dvarų Lietuvoje, kurį pastatė ne grafai ar karaliai, o senolis iš Lentvario (4)

Nuvykęs į Lentvarį Orijus gyvenamųjų namų rajone, šiek tiek panašiame į kolektyvinius sodus,...

Žieminis rapsas – saugus būdas sukaupti ir išsaugoti azotą sėjomainoje (9)

Žieminio rapso pasėlių plotus Lietuvoje lemia žieminių javų pjūties darbai bei žieminio rapso...

|Maža didelių žinių kaina