Perpildytos kameros, neprieinamos medicinos paslaugos, jokių mitybos normų neatitinkantis maistas, susirašinėjimo cenzūra, alinančios darbo sąlygos, klestinti korupcija, personalo neatskaitomybė ir visiškas įkalinimo įstaigų uždarumas tarptautiniams stebėtojams bei žmogaus teisių gynėjams – šias problemas vardijo pilietinės visuomenės atstovai iš Rusijos, kurių organizacijos dirba tam, kad įkalintiesiems teiktų teisinę pagalbą bei sudarytų galimybę nebijant dėl savo ir savo artimųjų gyvybių kalbėti apie Rusijos teisėsaugos sistemos ydas.

Savo pasisakyme Nadežda Tolokonikova pastebėjo, kad tarybiniais laikais klestėjęs psichiatrijos metodų taikymas siekiant nutildyti kitaip mąstančius aktyvistus tebėra gajus ir šiandienos Rusijoje. Jos manymu, pastaruoju metu ši tradicija vėl stiprėja. N. Tolokonikova priminė Bolotnajos įvykių dalyvio Michailo Kosenko, kuriam buvo skirtas priverstinis psichiatrinis gydymas, bylą, o taip pat savo ir bendražygių iš „Pussy Riot“ istoriją – visoms joms buvo nustatytas psichinis asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas iššaukiantis, oponuojantis elgesys.

Realios svečių iš Rusijos patirtys buvo neatremiamas įrodymas, kad psichiatrijos metodų kaip prievartos priemonių taikymas postsovietinėje erdvėje ir ypač Rusijoje yra ne tik psichiatrijos mokslą teršianti dėmė, bet ir didelė žmogaus teisių problema. EP Žmogaus teisių pakomitečio užsakyta mokslinė studija, kurią atliko „Globalios iniciatyvos psichiatrijoje“ (GIP) federacijos vienas vadovų, profesorius Robert van Voren ir jo komanda, atskleidė, kad surinkti įrodymai neleidžia teigti, jog psichiatrijos metodų taikymas nemedicininiams tikslams yra skatinamas valdžios institucijų, veikiau tai yra vis dar gaji ydinga tradicija, paveldėta iš sovietinės praeities.

Studija atskleidė tokias dabartinės situacijos problemas kaip medicinos etikos žinių trūkumas, neužtikrinamos pacientų teisės, itin aukštas korupcijos medicinoje lygis (su galimybe net nusipirkti sufalsifikuotą psichiatrinę diagnozę), lėšų bei valdžios dėmesio stoka. Visgi mokslininkai pažymi, kad kai kuriais atvejais ir tam tikromis politinėmis aplinkybėmis valdžios organai jaučia galį pasinaudoti psichiatrijos metodais kaip represiniu įrankiu. Studijoje minimi keli tokie atvejai – pavyzdžiui, jau minėta M. Kosenko byla Rusijoje, Zinaidos Mukhortovos byla Kazachstane.

Savo rekomendacijose studijos autoriai pataria psichiatrijos kaip prievartos priemonės fenomeną įtraukti į visus ES žmogaus teisių dialogus su Rusija, Ukraina, Kazachstanu, Vidurio Azijos šalimis, remti medicinos profesionalus, pilietines organizacijas ir iniciatyvas, kurios pasiryžta keisti situaciją, atkreipia dėmesį į reabilitacijos centrų, kurie reikalingi tokią prievartą patyrusiems žmonėms, steigimo būtinybę.

Mokslininkų studiją EP Žmogaus teisių pakomitetyje neatsitiktinai pristatė Leonidas Donskis. Jis savo darbo Europos Parlamente metu itin domėjosi psichiatrijos kaip represijos priemonės problema, ją kėlė ir minėjo savo rengtuose dokumentuose. Pasisakymo pabaigoje Leonidas Donskis nuoširdžiai padėkojo žmogaus teisių gynėjams – N. Tolokonikovai, M. Aliochinai, O.Orlovui. „Ačiū jums už drąsą, už jūsų prasmingą darbą, už jūsų kovą“, - rusų kalba ištarė L. Donskis.