Prancūzijos Senatas inicijavo įstatymą, draudžiantį vaikams iki 16 metų dalyvauti grožio konkursuose, o iš paskos seka Belgija ir Europos Parlamentas. Tai yra pirmas, pats svarbiausias žingsnis norint išspręsti žymiai rimtesnę, „hiperseksualizavimo“ problemą. Ši problema pasireiškia nuogybės ir seksualumo veržimusi į viešąją erdvę. Galiausiai visuomenėje „nuoga boba“ priimama kaip natūralus, niekam įspūdžio nesukeliantis peizažo elementas. Mes nustojame piktintis. Neuždengta krūtis šen ar ten nedaro skirtumo, prekės reklamuojamos su užuominomis į lytinį santykiavimą, o mažų vaikų apranga primena net-nereikia-minėti-ką. Vaikų pratinimas nuo mažens prie nuogos bobos fenomeno yra problema, ir turbūt kiekvienas Euroblogo skaitytojas pritaria Prancūzijos Senato sprendimui. Prancūzai suprato kad vaikams ir visuomenei „Mažųjų Mis“ konkursai daro didžiulę žalą. Tačiau vertinant problemą tik šiuo vienu aspektu lengvai papuolama į stereotipinį mąstymą. Neva JAV, būdama Vakarų kultūros lyderė, yra moralinio nuosmukio dugne. O mes, būdami toli nuo Amerikos, lengviau išvengiame nuogos bobos fenomeno. Aš sakau – veto.
Amerika yra labai konservatyvi šalis. Štai išraiškingas faktas – krikščioniška gospel muzika užima 7 vietą pagal pardavimus. 2012 metais jos buvo parduota daugiau nei 22 milijonai vienetų. Kartu su country jų pardavimai siekia 67 milijonų plokštelių – daugiau nei bet kurio kito žanro (išskyrus rock‘ą). Viešojoje erdvėje kilęs pasipiktinimas Miley Cyrus pasirodymu rodo, jog amerikiečiai netoleruoja nuogos bobos. Netgi mums visai nekaltu pasirodęs incidentas su nuoga Janet Jackson krūtimi per koncertą sukėlė didžiules diskusijas. O ką jau kalbėt apie Alo Gore‘o ir jo žmonos veiklą, nutaikytą prieš Franko Zappos muzikos tekstus... Šalies moralinio stuburo būklę reikia vertinti pagal jos valdantį elitą. Ne eilinis Jonas iš Kavarsko (su visa pagarba Kavarskui), bet politinis elitas sako mums, ar valstybė eina link laisvesnių socialinių normų. Na ir tie patys „Mis“ rinkimai kartais interpretuojami labai skirtingai. Kaip kad 2013 metų „Miss Alaska konkurse.
Aišku, politinis korektiškumas privestas prie kraštutinumo gamina tokius griozdus kaip draudimą naudoti žodžius „tėtis“ ir „mama“, arba absurdo ribas pasiekęs genderizmo mokymą. Bet korektiškumo pagrindinis tikslas buvo apsaugoti viešąją erdvę nuo užgauliojimo, ad hominem atakų ir moterų (bei vyrų) sudaiktinimo. Nesunku pastebėti, jog valstybėse kurios labiau paiso šių normų turi ir mažiau štai tokio tipo reklamų (tik suaugusiems). Nuorodoje yra rodomos reklamos, surinktos iš visos Lenkijos per paskutinius keletą metų. Jos kūrėjas kalba apie svetimos gėdos jausmą jas stebint. Absurdo mastas žymiai geriau pastebimas, surinkus visus vaizdus į vieną vietą. Šių reklamų net negalima pavadint erotinėmis. Jos tiesiai šviesiai kursto krūtimi. Svetima gėda apima ir mane. Kiekvieną kartą kai girdžiu ir matau Lietuvos pop muzikos žvaigždes, važiuojančias ant sovietmečiu sukurtos muzikinės kultūros, pristatančias apgailėtinai žemą lygį kurį beviltiškai bando maskuoti nuogais kūnai, suprantu aiškiai, jog tai ne naujosios, bet senosios civilizacijos palikimas. Palikimas kurio vis dar nepavyksta mums atsikratyti.
Gal verta tada ir mūsų valdantiesiems tvarkyti viešąją erdvę? Gal atsiras drąsus lietuviškos šeimos gynėjas, išvysiantis nuogą bobą iš viešosios erdvės? Tad linkiu apmąstyti kur puvinys toliau pažengęs, o olandų diplomatams drąsos ir ryžto.
Parengė Tomas Marcinkevičius