Nėra bendro kultūrinio pagrindo pateisinti ES

Man neaišku, ką žmonės nori pasakyti, kai vadina save europiečiais, rašo L. de Winteris. Man Europa ir toliau yra geografinis terminas, apibūdinantis grupę šalių, įsikūrusių į vakarus nuo Azijos. Tačiau priešingai nei azijiečiai, kurie niekada rimtai nesvarstė galimybės kurti Azijos Sąjungą, kai kurie europiečiai tiki, kad Europos kultūroje egzistuoja kažkas, kas galės visiškai suklestėti tuomet, kai bus panaikintos visos sienos. Ir vieną dieną būrys tokių europiečių nusprendė įkurti Europos Sąjungą.

Tai, kas vyko vėliau, yra būtent tai, ką pranašavo tokie žmonės, kaip aš: Sąjunga negali gyvuoti, kadangi išskyrus Europos politinį elitą, tokios sąjungos nenori niekas, kadangi Europa yra geografinis, o ne kultūrinis terminas.

Šiaurės Europoje auga eglės ir gyvenimas yra nuobodesnis, žmonės sunkiau dirba, daugiau taupo pinigus ir yra pakankamai atsakingi sandoriuose su valstybe. Pietuose priešingai: žmonės vidurdienį ilsisi, nesėda vakarieniauti iki 22 val., jie bėga su jaučiais gatvėmis, o valdžios įstaigų apgaudinėjimas yra nacionalinis sportas. Remiantis taisyklėmis, kurias nustatė sąjunga, dabar mes, šiauriečiai, esame apkrauti pietiečių skolomis. Problema ta, kad nejaučiu jokio solidarumo graikams arba ispanams. Man patinka graikai ir aš pažįstu daugybę ispanų. Tačiau aš nejaučiu pareigos apsunkinti savęs jų finansinėmis problemomis.

Graikija gali subankrutuoti

Mūsų įvairių šalių politinis elitas galvoja kitaip. Visas jų patikimumas yra susietas su Europos projektu, todėl jie teigia, kad mes privalome gelbėti graikus, arba būsime neatitaisomai pražuvę. Tačiau tai nėra tiesa. Mano nuomone, graikai gali bankrutuoti. Tuomet mes turėsime gelbėti savo bankus, kurie nerūpestingai paskolino graikams milijardus, tačiau tai nedidelė kaina, palyginus su našta, kuria mūsų ES apsunkins mus per ateinančius keletą metų.

ES prezidentas H.Rompuy

© AFP/Scanpix

Pietinių valstybių skolos pasiekė milžiniškas sumas (ir ES leido, kad tai įvyktų), o graikai ir ispanai, kurių ekonomika nesumažėjo dėl to, kad buvo naudojami ES iždai ir teikiamos didžiulės ekonominės pagalbos sumos, nedarė nieko, tik naudojosi šiomis galimybėmis. Be ES, kuri sudaro galimybes bankams pervesti milijardus (tarp kitko, bankų ir politinių piramidžių viršūnės sudaro atskirą tarpvalstybinę visatą), šios šalys niekada nebūtų sugebėjusios pasiekti tokių didžiulių skolų.

EEB buvo idealiai Europai tinkamas modelis

Kai jaunystėje Europoje keliavau pakeleivingais automobiliais, o vėliau senu „Citroen 2CV“, dar egzistavo Europos Ekonominė Bendrija. Tai buvo perspektyvus modelis. Mes turėjome dirbti kartu ir stengtis pašalinti ekonomines kliūtis. Mes išlikome tuo, kas buvome. Vokietija turėjo tvirtą vokišką markę, kuri buvo tokia pat patikima, kaip ir „Mercedes Benz“. Olandai turėjo guldenus, tokius pat naudingus, kokie jie buvo XVII a. olandų pirkliams. Prancūzai turėjo elegantišką franką, primenantį perpildytus Paryžiaus barus, o italai turėjo lirą, tokią pat jaudinančią ir gundančią, kaip M. Mastroiannis ir A. Ekberg F. Fellinio filme „La Dolce Vita“. EEB buvo svarbi vienybė ir įvairovė.

Europos ekonominės bendrijos politikai ir pareigūnai norėjo suteikti bendrovėms ir individams galimybę plėtoti verslą ir kitais būdais mėgautis ramia koegzistencija. Tačiau bendrijos nepakako. Turėjo būti koncentruota jėga. Netikėtai kilo Europos prezidento idėja: tai būtų žmogus, kuris kalbėtųsi su JAV ir Rusijos prezidentais, kaip lygus su lygiais. Tokių iliuzijų atomazga dabar yra žinoma, kaip Europos Sąjunga.

Visais atžvilgiais Europa yra per daug įvairi, kad būtų sąjunga: graikų požiūris į valstybę yra pusiau anarchistinis, o danai valstybę laiko neišvengiamu reguliuojamuoju aparatu. Nepaisant ES suvaržymų ekonominiais ir finansų reglamentais, Europos šalys vis dar elgiasi taip, lyg būtų autonominės kultūros. ES nepadėjo pietų šalims, tačiau, kaip visiems žinoma, leido pasireikšti blogiausioms jų savybėms: godumui, neatsakingumui, savanaudiškumui, suktybei ir sugebėjimui sudaryti nuostolingus sandorius. EEB buvo idealiai Europai tinkamas modelis. Tačiau ambicingi mūsų valstybių veikėjai užsigeidė įgyvendinti istorinių užmojų projektą: taikiai suvienyti Europą, leidžiant naujai Europos biurokratijai slapta užkariauti šį žemyną. Dabar Graikijos krizė parodė, kad Europa neegzistuoja. Europa yra Briuselio biurokratų įkyri mintis.

Briuselio technokratai galėtų dengti stalus Graikijoje

Kai Briuselyje buvo suardyta Europos struktūra, aš negalėjau nesistebėti, kodėl šios sistemos architektai nėra rodomi viso žemyno televizijų kanaluose. Kur jų entuziastingos kalbos? Kur jų demonstruojama Europos siela ir Europos misija pasaulyje? Europos struktūra nėra sugalvota pranašiškų įkūrėjų tėvų, tai produktas, sukurtas technokratų, kurie įžvelgia dideles savo galimybes dabar, kai Viduržemio jūros regiono šalims reikalingi šimtų milijardų vertės gelbėjimo paketai.

Briuselis viską tinkamai sutvarkys ir pateiks griežtas sąlygas šalims, kurias gelbėja nuo bankroto. Pirmoji šalis, kuri perduos Briuseliui didelę dalį savo autonomijos, yra Graikija. Graikija taps pirmąja tikra Briuselio protektorato dalimi: sena, civilizuota tauta, turinti savas tradicijas ir gyvenimo būdą, bus valdoma tarpvalstybinių technokratų. Įdomu, kaip ilgai tai bus veiksminga.

Būtų gražu, jei dabar Europos Sąjungos narėse valstybėse, kurios turi mokėti šią sąskaitą, būtų organizuojamas referendumas, svarstant klausimą, ar EEB be euro nebūtų daug geresnė alternatyva, kuriant taiką ir gerovę Europoje, nei ES, kenčianti nuo euro jungo. Briuselio technokratai, kurie tokiu atveju netektų darbo, tikrai galėtų dirbti padavėjais Graikijos restoranuose. Kartais savo stalo stalčiuose randu guldenų. Neseniai radau šimto guldenų kvitą. Ne, aš jų nekeisiu į eurus. Aš laikysiu juos, iki kol jie vėl bus naudojami, taip pat, kaip sugrįš vokiška markė, lira, drachma ir EEB.