„Mano filosofija yra kova dėl išlikimo, nuolatinės ristynės su likimu, lydimos didesnės ar mažesnės sėkmės,“ – aiškino M. Eltchaninoffui „Nacionalinio fronto“ įkūrėjas. Didžiausias jo rūpestis dabar esanti pragaištinga „barbarų invazija“ (taip Jeanas-Marie Le Penas vadina dabartinę migraciją į Europą), sugriausianti mūsų kultūros pranašumą. „Čia rasime visus tradicinius kraštutinei dešinei būdingo diskurso elementus. Gyvenimo principas yra kova; istorijos principas – žlugimo mitas. Šios politikos pagrindą sudaro Europos tautõs, savo žemę ginančios nuo įsibrovėlių, vizija,“ – apibendrina pokalbį su J.-M.Le Penu knygos autorius.

Kad Marine Le Pen siekia atsiriboti nuo tėvo, be kita ko rodo ir rinkiminiai plakatai, kuriuose nėra Le Pen pavardės, vien vardas: „Marine 2017“. Arba, su aliuzija į lyderės vardą: „Tamsiai mėlynas sambūris“ (pranc. „Rassemblement bleu marine“). Marine Le Pen skelbiasi norinti ne supriešinti, o sutelkti, suburti prancūzus, tad ir NF rinkiminiu šūkiu pasirinktas pabrėžtinai taikingas „Sutaikyta Prancūzija“ (pranc. „La France apaisée“).

Marine Le Pen ir Jeanas-Marie Le Penas

Pasak M. Eltchaninoffo, rinkiminėje kovoje Marine Le Pen orientuojasi į sėkmingą 1981-ųjų metų Françoiso Mitterando rinkiminę kampaniją: kaip ir Mitterandas, ji siekia spinduliuoti ramią, santūrią jėgą, stengiasi būti pabrėžtinai racionali. Etiniai, humanistiniai motyvai – neatsiejama naujojo NF repertuaro dalis. Sąvoką „nacionalistinis“ ji aiškina „emociniu ir tautiniu bendrumo jausmu“, „meile savo kraštui ir tautai, jos kalbai, istorine savimone ir prieraišumu visiems tiems mažiems dalykams, sudarantiems mūsų kasdienybę“.

Dvi totalios grėsmės pagal Marine Le Pen

Naująja kalba M. Le Pen nori nuraminti ir pritraukti visus tuos, kuriuos gasdino ekstremalios jos tėvo pažiūros, – analizuoja M. Eltchaninoffas. Tuo tikslu savo kalbose ji be kita ko remiasi liberaliu XVIII a. švietėju Montesquieu, cituoja dešiniųjų ekstremistų nekenčiamą generolą Charles'ą de Gaulle'į. O kritikuodama „begėdiškus globalizuotus elitus“, pasitelkia antiautoritarinį rašytoją George'ą Orwellą.

„Marine Le Pen atmeta pseudomokslinius tėvo ideologinius pamatus. Nors ir ji kalba apie imigrantų ordas, tačiau šią temą ji integruoja į platesnį interpretacinį modelį, – pastebi filosofas. – Savo ideologiją „Nacionalinio fronto“ lyderė formuluoja kaip kovą prieš dvi visiškai naujas totalitarizmo formas. Pirmoji – tai „totalus religiškumas“, antroji – „totali komercija“. Marine Le Pen nedvejodama pasitelkia sąvoką, paprastai vartojamą kalbant apie nacionalsocialistinius ar komunistinius režimus, suteikdama jai naują dimensiją.“

„Būtent ši totalitarizmo hipotezė ir lemia Marine Le Pen požiūrį į žmogų šiandieniniame pasaulyje“, – įsitikinęs filosofas. „Islamizmas pagal ją sudaro išorinę ir vidinę grėsmę, tačiau jis dar nepaėmė viršaus. O štai globalizacija tapo galia, kuri, pasak Le Pen, pavergė visas demokratijas, ir tos galios agentai sėdi Briuselyje.“

Marine Le Pen

O už biurokratinio Briuselio totalitarizmo galų gale slepiasi globalus kapitalas. Pagal Marine Le Pen, „Europos technokratūra“ paklūsta finansų rinkoms, „visiškai atsietoms nuo tautų“. Taip „Nacionalinio fronto“ lyderė priartėja prie pasaulinio sąmokslo teoretikų, įsitikinusių, kad globalus finansinis elitas (antisemitinėje versijoje – žydų elitas) siekia užvaldyti planetą, – analizuoja Eltchaninoffas, čia pat pastebėdamas, kad pati Le Pen griežtai atsiriboja nuo sąmokslo teorijų.

„Marine Le Pen atmeta pseudomokslinius tėvo ideologinius pamatus. Nors ir ji kalba apie imigrantų ordas, tačiau šią temą ji integruoja į platesnį interpretacinį modelį, – pastebi filosofas. – Savo ideologiją „Nacionalinio fronto“ lyderė formuluoja kaip kovą prieš dvi visiškai naujas totalitarizmo formas. Pirmoji – tai „totalus religiškumas“, antroji – „totali komercija“. Marine Le Pen nedvejodama pasitelkia sąvoką, paprastai vartojamą kalbant apie nacionalsocialistinius ar komunistinius režimus, suteikdama jai naują dimensiją.“

Kovotoja prieš kultūrinę „zombizaciją“

Globalizmą Marine Le Pen aiškina kaip „ideologiją (…), siekiančią unifikuoti kultūras, skatinančią nomadišką gyvenseną, kai savo šaknis praradę žmonės be perstojo klajoja iš vieno kontinento į kitą, taip tapdami pakeičiamais ir galų gale pavirsdami anonimais“, – cituoja autorius NF lyderę.

Pakeičiamumo sąvoką Le Pen perima iš prancūzų filosofo Alaino Finkielkrauto, savo knygoje „Pasiligojusi tapatybė“ (pranc. „L'identité malheureuse“, 2013) aiškinančio, kaip gimstamumo mažėjimas kompensuojamas imigracija. Finkielkrauto įsitikinimu, Prancūzija, veikiama didžiulės ir nekontroliuojamos imigracijos, neišvengiamai tampa „postnacionaline ir multikultūrine visuomene“, kadangi imigrantai ne tik kad nesiruošia integruotis, bet netgi niekina Prancūziją, taip, kad prancūzų kilmės gyventojai savoje šalyje ima jaustis kaip svetimi. „Jie nebijo Kitokių, jie bijo, kad patys gali tapti Kitokiais“, – rašo Finkielkrautas.

Išsamiausiai pakeičiamumo idėją plėtoja rašytojas ir filosofas Renaudas Camus, „didžiojo pakeitimo“ (pranc. le grand remplacement) teorijos autorius. Šalies gyventojų pakeičiamumas kaip globalizacijos pasekmė, kai gali būti pakeičiama viskas – prekės, gamybos vieta, žmonės – eina išvien su tapatybės ir kultūros praradimu, „dekultūracija“, „kultūriniu atbukimu“.

Būtent rūpestį dėl globalizacijos sukelto kultūros bei tapatybės praradimo Marine Le Pen ir iškėlė į savo politinės programos centrą. Globalizmas „sudarė sąjungą tarp vartotojiškumo ir materializmo, siekdamas išplėšti žmones iš istorijos“, – rašo ji savo knygoje „Idant Parncūzija gyvuotų“ („Pour que vive la France“, 2012). „Marine Le Pen mano, kad ekonominio liberalizmo pergalę prieš nacijas lydi diskursas, kurio tikslas – paversti individus zombiais. „Šiuos atmintį praradusius, neregimus anonimus, iš kurių norima galutinai atimti visą jų tapatybę“, ekonominis liberalizmas paverčia „vartotojais be istorijos, nuolankiai paklūstančiais reklamos imperatyvams“.

Svajonė sukurti naują žmogų buvo charakteringa įvairioms fašizmo bei sovietinio ir kinietiško komunizmo formoms. O dabar, pasak Marine Le Pen, šio demiurgiško projekto ėmėsi globalizmas: „Europos Sąjunga užsimojo sukurti naują žmogų, pasižymintį vienodu skoniu, išplėštą iš jo nacionalinės kultūros“ („Pour que vive la France“,).

Suvienyti dešinę ir kairę

M. Eltchaninoffas nurodo, jog tokiais filosofiniais išvedžiojimais Marine Le Pen „Nacionalinio fronto“ ideologijai suteikia solidumo. Be to, antiautoritarinis idėjų fonas leidžia jai lengviau suartinti dvi politines linijas, pačiai užimant tarpinę poziciją – „nei dešinėje, nei kairėje“. Siekis įveikti politiniam gyvenimui būdingą susiskaldymą jai itin parankus, kadangi tuo būdu ji išveda „Nacionalinį frontą“ iš dešiniojo kampo, drauge atsiribodama nuo „politinės sistemos“, veikiančios politinio pasidalijimo į dešinę ir kairę principu, ir gali žvejoti balsus abiejose stovyklose.

Šioje politinėje kovoje ji remiasi šiuolaikiniu prancūzų filosofu, liberalizmo kritiku Jean-Claude Michéa, kuris savo knygoje „Politinės kairės paslaptys“ („Les Mystères de la gauche“, 2013) diagnozuoja, jog politinių stovyklų grupavimasis pagal kairės ir dešinės principą pastaraisiais dešimtmečiais neteko prasmės. „Ir ką gi liaudžiai dar galėtų pasakyti suburžuazėjusi kairė, kuri nuo šeštojo dešimtmečio leidosi įkinkoma į liberalios ideologijos vežimą,“ – retoriškai klausia filosofas. Buvęs komunistų partijos narys ekstremalią dešinę atmeta. Ir reikalauja, kad socialistai prisitaikytų prie „sveiko liaudies koservatyvumo“, o ne atvirkščiai.

Marine Le Pen

Le Pen kaip tik ir eina filosofo Jean-Claude Michéa nubrėžta kryptimi, vesdama paskui save konservatyviai nusiteikusius žmones bei tuos, kurie tapo didėjančios socialinės atskirties, ekonominės krizės bei „kultūrinės kairės“ nevykusios politikos auka, – konstatuoja M. Eltchaninoffas.

M. Eltchaninoffas nurodo, jog tokiais filosofiniais išvedžiojimais Marine Le Pen „Nacionalinio fronto“ ideologijai suteikia solidumo. Be to, antiautoritarinis idėjų fonas leidžia jai lengviau suartinti dvi politines linijas, pačiai užimant tarpinę poziciją – „nei dešinėje, nei kairėje“. Siekis įveikti politiniam gyvenimui būdingą susiskaldymą jai itin parankus, kadangi tuo būdu ji išveda „Nacionalinį frontą“ iš dešiniojo kampo, drauge atsiribodama nuo „politinės sistemos“, veikiančios politinio pasidalijimo į dešinę ir kairę principu, ir gali žvejoti balsus abiejose stovyklose.

Laicizmas kaip krikščioniškos Prancūzijos gynimo instrumentas

Ksenofobija, priešiškumas svetimiems – vienas iš centrinių elementų „Nacionalinio fronto“ istorijoje. J.-M.Le Pen provokavo savo antisemitiniais pasisakymais bei kalbomis apie rasių nelygybę. Dukra Le Pen telkiasi į kultūrinę ksenofobiją, grindžiamą islamo atmetimu. Laicizmo, feminizmo ir tradicinės prancūzų tapatybės vardu ji išplėtojo aistringą antiislamišką diskursą.

M. Eltchaninoffas atkreipia dėmesį į tai, kad Marine Le Pen laicizmas daro išimtį krikščionybei, kuri dėl savo istorinio įsišaknijimo Prancūzijoje turinti daugiau teisių nei kitos religijos. Laicizmas privalo ginti krikščionybę, nes ji – prancūzų tapatybės dalis, – argumentuoja Le Pen.

Jai atėjus į valdžią, „nebebūtų nė kalbos apie tiesioginį ar netiesioginį mečečių statybos finansavimą. Tikintieji gali statydintis mečetes savo pačių pinigais, tačiau jokiu būdu ne valstybės lėšomis ar finansavimu iš kitų šalių, juoba iš tokių, kuriose nepripažįstamos kitos religijos, ypač krikščionių. (…) Negi jūs (kitų partijų kandidatai) nebeprisimenate, kad Prancūzijos šaknys krikščioniškos, o galbūt netgi gėditės jų? Bet juk tai – mūsų istorija, mūsų tapatybė, patinka jums tai ar ne!“– cituoja filosofas vieną iš lyderės kalbų.

Būtent laicizme M. Le Pen įžvelgia instrumentą krikščioniškai Prancūzijai nuo „religinės invazijos“ ginti. Nes juk ir pats laicizmas išsirutuliojo iš krikščioniškų vertybių supasaulietinimo. Pasak Le Pen, „mūsų nacionaliniame šūkyje įtvirtinti laisvės, lygybės ir brolybės principai (…) yra ne kas kita, kaip tik sekuliarizuoti krikščioniški principai“.

Vladimiras Putinas ir Marine Le Pen

Senos patalpos naujais tapetais

„Kultūrinės tapatybės gynimo nuo naujojo totalitarizmo projektui Le Pen siekia pasitelkti įvairias visuomenės grupes: ekonominio liberalizmo priešininkus, krizės bei augančios nelygybės aukas; kaimų ir mažesnių miestų gyventojus, kurie jaučiasi valstybės užmiršti ir tapę globalizacijos aukomis; priemiesčių gyventojus, nenorinčius susitaikyti su jaunais musulmonais, kurie savo religingumą demonstruoja galvos ar veido apdangalais ir uoliai lanko mečetes; humanistus, sunerimusius dėl kultūros standartizacijos ir pasaulio darkymo; visų kartų tradicionalistus, kuriuos erzina groteskiški mūsų epochos bruožai,“ – vardija filosofas.

Į Prancūzijos Respublikos gynimo projektą Marine Le Pen neįtraukia elitų, kurie, pasak jos, yra priklausomi nuo globalių galių, neįtraukia alternatyvių, „šaknis praradusių“ miesčionių ir užsieniečių bei iš užsienio kilusių, bet, jos manymu, nesiasimiliavusių žmonių.

Idėjinis „Nacionalinio fronto“ vadovės sinkretizmas leidžia savo argumentacijoje derinti įvairių pakraipų mąstytojus: socialistus su ekstremaliai konservatyviais, švietėjus – su antimodernistais. „Jos tikslas – sumėtyti pėdas ir likti sunkiai užsipuolama,“ – aiškina M. Eltchaninoffas. „Marine Le Pen sukūrė instrumentarijų, leidžiantį atsiriboti nuo jos tėvo, – kur kas ambicingesnį ir paveikesnį. Ji pakeitė „Nacionalinio fronto“ ideologiją, tačiau neiškėlė jos iš kraštutinės dešinės idėjų pastato, – tik naujai ištapetavo patalpas ir perstumdė baldus. Tačiau visų pirma ji suteikė savo partijai naujų jėgų,“ – apibendrina knygos autorius.