Atrodo, kad diskusijos apie mirties bausmės sugražinimą į ne vienos šalies viešąją erdvę sugrįžta tada, kai ją sudrebina žiaurus nusikaltimas. Vienas iš pavyzdžių – austrų Josefas Fritzlas, savo namo rūsyje 24 metus kalinęs ir žaginęs dukterį. Perskaičius apie tokį nusikaltimą, turbūt ne vienam mirties bausmės priešininkui sudreba visų argumentų prieš šitokią bausmę žemė. Kokią bausmę taikyti už nusikaltimus, kai net sunku suvokti, kaip šitokie nusikaltimai įvykdomi?
Lietuvą neseniai sukrėtusi gyvos automobilyje sudegintos merginos istorija irgi sukėlė diskusijų bangą. Taip pat ir socialiniuose tinkluose. Štai, pažįstama „Facebook“ tinkleneseniai pasidalijo peticija, siūlančia sugrąžinti mirties bausmę Lietuvoje. Noriu pabrėžti, jog šitokio nusikaltimo baisumas – nediskutuotinas, jam nusakyti nėra tinkamų žodžių, ir šiuo komentaru nebandau menkinti įvykusios tragedijos. Veikiau, verta prisiminti, kodėl tiek Europos Sąjungos skatinamos valstybės anksčiau, tiek kitos šalys šiais laikais, mirties bausmės pamažėle atsisako.
Prieš vardydama teiginius prieš mirties bausmę, noriu pabrėžti, jog nors čia ir pristatau savo nuomonę, visgi grindžiu ją konkrečiais argumentais. Palieku nuošalyje be galo svarbų esminį klausimą apie visuomenės teisę spręsti, ar prasižengęs individas vis tiek turi teisę į gyvenimą. Neliečiu moralinių ir subjektyvių klausimų ir šoku į kitokius, į kuriuos negalima žiūrėti pro pirštus. Tačiau jie kartu gali nusverti net ir moralinius pasvarstymus. Tad, kalbant apie tokius rimtus dalykus, kaip mirties bausmė, būtina, būtina, ir dar kartą būtina leisti tai nuomonei turėti kažkokį pagrindą. Ir visų pirma įvertinti bei kritikuoti tą pagrindą, o ne pačią nuomonę.
Taigi, diskusijų apie mirties bausmę argumentai nesikeičia jau ilgą laiką.Pirma, statistiškai, mirties bausmė neatgraso nuo nusikaltimų, kaip daugelis mėgsta teigti. Tiesiog nėra tiesioginio ryšio tarp mirties bausmės ir žemesnio ja baudžiamų nusikaltimų skaičiaus. Antra, kas dažnai šokiruoja, mirtinos injekcijos bei su jomis asocijuojamos teisminės procedūros šiuo metu kainuoja daugiau, nei kalinio iki gyvos galvos išlaikymas. Šitoks finansinis aspektas panaikina priešininkų argumentą, neva kalintys iki gyvos galvos švaisto valstybės biudžetą ir t.t. (atimti gyvybę iš finansinių pastatų – irgi įdomus požiūris).
Trečia, visad išlieka nuteistojo nekaltumo klausimas. Tiek istorijos apie neteisingai apkaltintus ir laukusius mirties bausmės, tiek apie po mirties išteisintus rodo teisinės sistemos klaidas, kainuojančias gyvybes. Galiausiai, dėl įvairiausių pačių teisininkų nusistatymų ir visuomenėje paplitusių stereotipų, sunkesnėmis bausmėmis dažniau baudžiami mažumų atstovai. JAV atlikti tyrimai parodė, kad didesnė tikimybė, jog, lyginant su anglosaksų fenotipo suimtaisiais, kaltinamais tokio pat sunkumo nusikaltimu, mirties bausmės susilauks etninių mažumų atstovas. Ta pati statistika rodo, jog tikimybė mirties bausmės susilaukti taip pat didėja, jei nusikaltėlio auka yra šviesesnės odos.
Išvada: mirties bausmė nėra efektyvus nusikaltimų prevencijos būdas, kad ir kaip norėtųsi galvoti priešingai. Veikiau, ji atveria dideles spragas teisinėje sistemoje.
Jei ne mirties bausme, visuomenę keisti reikia, su tuo sutinku. Tačiau galbūt šitokie pokyčiai turėtų būti pradedami visų pirma taikant prevenciją, o ne bausmes.
Reikia daugiau investuoti į švietimą, jaunimo užimtumą, socialinius projektus, galiausiai, pagalbos tarnybų pajėgas, psichologinės pagalbos telefonus, ir kitokius socialinių pokyčių kanalus. Nors nesu už mirties bausmę, visgi esu už gerai funkcionuojančią teisinę sistemą su adekvačiomis bausmėmis.
Tai yra, kad nepilnametė už dviračio nuvarymą neatsidurtų kolonijoje, užverdama duris savo ateities perspektyvoms, ir, kita vertus, kad merginą išprievartavęs vyras negautų vienerių metų ir būtų paleistas už pusės. Pačių kalėjimų funkcija – uždaryti žmones ar juos perauklėti – tai dar viena diskutuotina tema, ne sykį gvildenta mąstytojų.
Tie, kurie vis dėlto yra pasiryžę sugražinti į Lietuvą mirties bausmę, turi būti pasiryžę atsakyti ir į daug kitų klausimų. Nuo kelių metų reikėtų taikyti mirties bausmę (Jemene, štai, iki 1994 įstatymų pakeitimo, mirties bausmė buvo paskirta ir 13-kos metų berniukui)? Ką daryti su psichine liga sergančiu kaltinamuoju? Ir kaip paaiškinti mažiesiems lietuviams, kuo gimtinė panaši į Saudo Arabiją, Sudaną, Šiaurės Korėją ir Somalį?
Naikinti ligą, o ne žmones, turinčius ligos simptomus: manau, toks yra sunkesnis, bet, deja, galbūt vienintelis kelias į saugesnę visuomenę. Gera žinia – tą kelią rinktis mums patiems. Belieka apsiginkluoti argumentais ir žygiuoti.
Parengė Justina Poškevičiūtė