Kokia dviračių Olandijoje populiarumo paslaptis?

BBC korespondentė Hagoje Anna Holligan, važinėjanti „močiučių“ stiliaus dviračiu su pintu krepšeliu, aiškinosi, kodėl dviračiai ir vėl tapo tokie populiarūs.

1970-ųjų dviračių sugrįžimas

Kaip rašo BBC, iki Antrojo pasaulinio karo Nyderlanduose daugiausiai buvo keliaujama dviračiais, tačiau, 1950-aisiais ir 1960-aisiais padaugėjus asmeninių automobilių, situacija pasikeitė. Kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, kelių apkrova augo, o dviratininkai buvo nustumti į kelkraščius.

Dėl automobilių skaičiaus šuolio išaugo mirčių skaičius keliuose. 1970 m. daugiau nei 3 000 žmonių žuvo automobilių sukeltose avarijose, 450 iš jų – vaikai.

Dėl to buvo inicijuotas visuomeninis judėjimas, skirtas sukurti geresnes sąlygas vaikams važiuoti dviračiais. Šio judėjimo pavadinimas – „Sustabdykime vaikų žudymą“ (Stop de Kindermoord) – atsirado iš žurnalisto Vic’o Langenhoff’o, kurio vaikas žuvo per nelaimingą atsitikimą kelyje, straipsnio antraštės.

Olandų tikėjimas motorinių transporto priemonių patikimumu ir pastovumu sušlubavo ir naftos krizės Artimuosiuose Rytuose 1973 m., kai naftą eksportuojančios šalys sustabdė tiekimą Jungtinėms Valstijoms ir Vakarų Europai.

Šios dvi priežastys paskatino olandų vyriausybę investuoti į infrastruktūros dviratininkams gerinimą, o olandų miestų planuotojai atsisakė į automobilius orientuotos gatvių tiesimo politikos, vykdomos dėl Vakarų urbanizacijos.

© Scanpix

Kelias pripažinimo link

Olandų nutiestas platus dviračių takų tinklas prisidėjo prie to, kad važiavimas dviračiais taptų saugesnis ir patrauklesnis.

Šie keliai žymėjimas yra aiškus, paviršius lygus, yra dviratininkams skirtų kelio ženklų ir šviesų bei jie yra pakankamai platūs, kad būtų įmanoma važiuoti greta bei lenkti vienas kitą.

Daugelyje miestų takai visiškai atskirti nuo motorizuotų transporto priemonių judėjimo. Ten, kur erdvė ribota ir dviratininkams tenka dalintis keliais su automobiliais, yra ženklų, vaizduojančių dviratininką ir automobilį, važiuojantį jam iš paskos, bei užrašą „Dviračių kelias – automobiliai čia svečiai“.

Žiedinėse sankryžose pirmenybė taip pat skiriama dviratininkams – automobiliai (beveik visada) kantriai praleidžia žiedine sankryža važiuojančius dviratininkus.

„Visada teisaus dviratininko“ taisyklė turistams atrodo neįprasta, todėl dviračiais važiuojantiems užsieniečiams pradžioje būna sudėtinga orientuotis keliuose ir kelių sandūrose.

Ankstyvasis pratinimas

Mažieji olandai įtraukiami į dviratininkų pasaulį anksčiau, nei pradeda vaikščioti. Kūdikiai ir vos pradedantys vaikščioti vaikai keliauja specialiose kėdutėse, pritvirtintose dviračių gale ar dviračiuose su vežimėliais. Šios dviračių kėdutės dažnai tobulinamos, kad vaikas būtų apsaugotas nuo aplinkos veiksnių – tam tėvai negaili pinigų.

Kai vaikai paauga, jie sėda ant dviračių, kurie yra paprasti ir saugūs, ir važiuoja jiems skirtomis takų juostomis, kurios yra pakankamo pločio, kad vaikai galėtų važiuoti šalia lydinčio suaugusiojo asmens.

Valstybė taip pat atlieka svarbų vaidmenį, įtraukdama važiavimo dviračiu įgūdžių lavinimo pamokas į privalomą olandų vidurinės mokyklos programą. Prie visų mokyklų yra specialios vietos dviračiams palikti, o kai kuriose mokyklose net 90 proc. vaikų į pamokas atvažiuoja dviračiais.

Pastogė dviračiams

Groningeno universitetinio miestelio centrinė traukinių stotis turi 10 000 vietų dviračių parkavimo aikštelę, kas net pagal olandiškus standartus primena dviratininko svajonę. Čia dviratininkais rūpinamasi taip, kaip visur kitur rūpinamasi automobilių vairuotojais – prie įvažiavimo į aikštelę yra elektroniniai registravimo aparatai, skaičiuojantys likusių laisvų vietų skaičių.

Dviračių parkavimo aikštelių Olandijoje yra visur: prie mokyklų, biurų pastatų ir parduotuvių. Iš dviratininkų tikimasi tik prirakinti dviratį tam skirtoje vietoje; jei prirakinsite savo dviratį kitur, galite jo grįžę neberasti, o tam, kad jį atgautumėte, turėsite sumokėti 25 eurus.
Žmonėms, gyvenantiems butuose, kur nėra specialių dviračiams palikti skirtų vietų, leidžiama palikti jiems priklausančius dviračius bendruosiuose koridoriuose.

© Scanpix

XVI amžiuje namai Amsterdame buvo apmokestinami pagal jų plotį, todėl gyventojai statė aukštus ir siaurus namus. Siauri šių namų koridoriai pilni paliekamų dviračių, bet niekas dėl to nepyksta ir geranoriškai prasibrauna pro juos.

Teisybė ne stiprybėje

Dėl didžiulio dviratininkų skaičiaus, automobilių vairuotojai pakančiai žiūri į būtinybę dalintis keliais.

Savo ruožtu iš dviratininkų tikimasi pagarbos ir kelių eismo taisyklių laikymosi. Galite būti nubausti dėl pramuštgalviško važiavimo dviračiu, važiavimo neteisinga kelio dalimi ar važiavimo per raudoną šviesą. Policininkai (dažnai ant dviračių) jums išrašys 60 eurų baudą, jei naktį važiuosite dviračiu be įjungtų šviesų, o jei neturėsite kurio nors iš privalomų dviračio atšvaitų, kurių pagal Olandijos įstatymus turi būti nemažai, teks suploti dar didesnę sumą.

Žinoma, eismo įvykiai vis dėlto neišvengiama, tačiau susidūrimo su dviračiu atveju draudikai laikosi Olandijos saugumo keliuose įstatymo 185 straipsnio, kuriame apibrėžiama „griežta atsakomybė“. Ši atsakomybė dažnai klaidingai interpretuojama kaip kaltės nustatymo taisyklė. Iš esmės tai reiškia, kad iš automobilio vairuotojo tikimasi padengti mažiausiai 50 proc. dviratininko patirtų nuostolių.

Olandų dviratininkai išvažiavę į kelius jaučiasi stiprūs ir apsaugoti, kas važiavimą paverčia malonu užsiėmimu. Kelių pavojų lieka, bet krovininės transporto priemonės, kelių jungtys ar pavojingi vairuotojai jais tampa retai.

Kokia bendra situacija Europoje?

Europos Komisijos 2011metais pateiktoje Transporto ateities ataskaitoje buvo paviešinta apklausa. Po 1000 žmonių iš kiekvienos šalies atsakė į klausimą “Kokia Jūsų pagrindinė transporto priemonė?“. 

Labiausiai dviračiams pritaikytų Europos šalių dešimtukas: