aA
Ne visos šalys ryškiausiems Europos Sąjungos (ES) politiniams lyderiams yra vienodai svarbios. Tokia išvada peršasi po dviejų didžiausių ES politinių partijų – socialistų bei dešiniųjų – suvažiavimų, kuriuose buvo išrinkti oficialūs šių organizacijų kandidatai į Europos Komisijos prezidento postą.
Jaredas Leto
© Scanpix

Kodėl taip manau? Pradėkim nuo pradžių. Jeigu aš jūsų paklausčiau, koks politinis įvykis kovo mėnesį buvo svarbiausias Europoje? Ką ten Europoje... Kad ir visame pasaulyje. Aš neabejoju, kad kiekvienas bent žinias ar „Panoramą“ žiūrintis (jau nekalbu ir apie DELFI paskaitančius) žmogus Lietuvoje nesudvejojęs atsakytų: Rusijos įvykdyta suverenios Ukrainos valstybės dalies, Krymo, okupacija ir su tuo susiję įvykiai. Dar daugiau, aš visiškai neabejoju, kad tokį patį atsakymą pateiktų ir, mažų mažiausiai, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vyšegrado šalių bei bent keleto Skandinavijos šalių (pavyzdžiui, Suomijos) gyventojai. O štai dviejų didžiausių ES partijų suvažiavimuose, vykusiuose kovo mėnesį, šis klausimas beveik nebuvo paminėtas!

O liūdniausia, kad jo savo kalbose nepaminėjo Europos liaudies partijos (EPP; centro dešinieji), ir Europos socialistų partijos (PES; centro kairieji) kandidatai į įtakingiausią ES postą! Po galais, net Jaredas Leto, atsiimdamas Oskarą už geriausią antraplanį vyro vaidmenį, sugebėjo atkreipti dėmesį į purvinus Rusijos darbelius Kryme ir išreikšti palaikymą Ukrainos žmonėms! Deja, du pagrindiniai kandidatai į Komisijos prezidento vietą - Jeanas Claude‘as Junckeris (EPP) ir Martinas Schulzas (PES) apie tai pamiršo.

O apie ką jie nepamiršo? Ir vėl tiek vieno, tiek kito kalbose esminę vietą užėmė ekonominės problemos. Žinoma... Tai, kas svarbiausia „senajai“ Europai, t.y. Vakarų, Pietų, na ir gal dar Šiaurės Europai. O šių regionų žmonėms (ypač Pietums) šiuo metu svarbiausios yra ekonominės problemos: pirmiausia, nedarbas, tada – didėjantis skurdas, bet taip pat – augančios kainos. Priimdamas EPP nominaciją tapti kandidatu į svarbiausią ES postą, Jeanas Claude‘as Junckeris nepraleido progos įkąsti savo pagrindiniam varžovui Martinui Schulzui.

Jo teigimu, dešinieji jau ne pirmą kartą turi ateiti į valdžią ir iškuopti kairiųjų išlaidžios politikos privirtą košę. Kažką primena? Sufleruoju: Lietuvoje tą patį kartojo buvusi dešiniųjų vyriausybė. Martinas Schulzas savo kalboje taip pat neliko skolingas. Jis sakė taip: vietoj to, kad skirtų lėšas padėti labiausiai nuo krizės socialiai pažeidžiamiems žmonėms, dešinieji šiuos pinigus panaudoja bankams gelbėti. Žodžiu, ES diskusijose nieko naujo.

Kad ir kaip ten bebūtų, atrodo, jog vienas iš jų tikrai užims Komisijos prezidento postą. Turėsime taikytis su tuo, ką gausime. Arba ką išsirinksime. Todėl pažiūrėkim į reikalą iš arčiau: kodėl renkamės tarp M. Schulzo ir J. C. Junkerio ir kuo jie skiriasi?

Skirtingi, bet panašūs

2009 metais priimta Lisabonos sutartis turi vieną pikantišką su ES rinkimais susijusį įrašą. Ji sako, kad Parlamento tvirtinimui siūlydama kandidatą į Komisijos prezidentus, Europos Vadovų Taryba „turės atsižvelgti į ES rinkimų rezultatus“. Seniau tokios nuostatos nebuvo, todėl Komisijos prezidento rinkimai vykdavo, kalbant paprastai, didžiųjų valstybių susitarimo būdu. Po 2009 metų reikėjo kažkaip interpretuoti minėtąją naują nuostatą. Didžiosios Europos partijos, nelaukusios didžiųjų valstybių nuomonės, ėmė ir suinterpretavo. Jų nuomone, Lisabonos sutarties nuostata reiškia, kad Komisijos prezidentu Parlamentas turės patvirtinti rinkimus laimėjusios partijos lyderį. Taip ES tikimasi padaryti demokratiškesnę.

Palaukusios nenorom svarbiausių valstybių suteikto pritarimo, didžiosios partijos išsirinko po kandidatą. Dešinieji – Jeaną Claude‘ą Junckerį, kairieji – Martiną Schulzą. Kitos partijos – liberalai, žalieji, radikalūs kairieji ir dešinieji – taip pat turi savo kandidatus. Bet būkim atviri – mažesnių partijų atstovai Komisijos prezidento posto negaus (nors ir labai spyriojasi, kad jų niekas nepakviečia į būsimus dviejų didžiųjų partijų lyderių debatus). Todėl verta trumpai palyginti J. C. Junckerį ir M. Schulzą.

Jeanas Claude‘as Junckeris – patyręs politikas, daug labiau patyręs nei jo oponentas. Jis 18 metų (taip taip!) praleido Liuksemburgo premjero kėdėje bei aštuonerius metus vadovavo Eurogrupei, įtakingai euro zonos šalių finansų ministrus vienijančiai organizacijai. Bet štai pernai neteko darbo ir ten, ir ten. Ir draugai Europos politikai neleis jam tapti bedarbiu – pasiūlė jam ES vadovo postą.

Šiek tiek kita kalba dėl M. Schulzo. Jis nepatyręs. Ir pats to nemėgina slėpti. Yra kurį laiką dirbęs mažo Vokietijos miesto meru, o tada buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Neilgai trukus tapo šios institucijos galva. Tą padaryti jam padėjo plačiai išgirta charizma. Iš asmeninių pokalbių su Martino Schulzo aplinkos žmonių esu girdėjęs, kad šis politikas - išskirtinai charizmatiška ir uždegti gebanti asmenybė. Jis savo patirties stoką sutiko veidu į priekį. M. Schulzo teigimu, nepatyrimas – jo didžiausias pliusas. Šią savo savybę jis tikisi išnaudoti tam, kad sukurtų inovatyvius ir kūrybingus sprendimus šių laikų problemoms.

Bet dėl vieno dalyko abu kandidatai sutaria. Jų abiejų galvoje – vien ekonomika. J. C. Junckeris apskritai visą gyvenimą yra dirbęs vien ekonominiais klausimais, todėl dėl kitų temų (pavyzdžiui, saugumo) jaučiasi mažų mažiausiai neužtikrintai. O štai M. Schulzas į populiarumo viršūnę pakliuvo kaip tik dėl savo aštrios kritikos dešiniųjų ekonominiams sprendimams, todėl atsisakyti kalbėjimo apie ekonomiką jam būtų neparanku.

Kino mėgėjai iš Rytų Europos neseniai džiaugėsi dėl per Oskarų teikimo ceremoniją Jaredo Leto ištartų paramos žodžių Ukrainai. Deja, per didžiųjų Europos partijų suvažiavimus panašių žodžių iš jų lyderių lūpų neišgirdome. Vis dėlto turėsime rinktis vieną iš jų ir vėl sunkiai į pasirinktojo ausį kartoti problemas, svarbias mūsų regionui. Tai Lietuvai pavyko sėkmingai daryti pirmininkavimo metu. Turės pavykti ir vėl. Ir vis tik gaila, kad J. Leto – amerikietis.

Mantas Pupinis

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Užkalnis. Niekas nenorėjo dirbti (2)

Buvo toks filmas iš sovietinių laikų: „Niekas nenorėjo mirti“. Su šiomis dienomis niekaip...

Reto grožio eglės puošia ne tik Vilnių ir Kauną: išrinkite mieliausią Lietuvos eglutę (50)

Kalėdinės nuotaikos pasklido po visą Lietuvą – šventėms ruošiasi ir didesni, ir mažesni...

Venckienės sūnus Karolis: galėjome bėgti į Meksiką, bet mes tikėjomės, kad mama nebus išduota Lietuvai (249)

Neringos Venckienės sūnus Karolis Venckus LNK laidai „Bus visko“ papasakojo apie gyvenimą...

Būsto rinka – visų laikų pike: kaip toliau keisis kainos ir palūkanos (2)

Trečiąjį šių metų ketvirtį būsto įperkamumo tendencijos Lietuvoje ir kitose Baltijos...

Liga, kuri prasideda nekaltu odos niežėjimu, o baigiasi sąnarių persodinimu: kam susirgti – didžiausia rizika? (74)

Sonata jau 25 metus serga žvyneline . Ji susirgo būdama vos 20 metų, kai dar studijavo. Ši liga...

Į teismą Lietuvos valstybę padavęs generalinis prokuroras teigia prieš ją nekovojantis papildyta Skvernelio komentaru (152)

Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis sako nekovojantis prieš valstybę ieškiniu dėl darbo...

Lietuvis nustebo pamatęs sąskaitą už langus ir duris: o atrodė, kad brangiausia – jau praeityje (6)

A++ klasė, 100 tūkst. eurų už 100 kv. metrų namą ir 500 eurų namo išlaikymui per metus. Ar tai...

Koks fizinis aktyvumas ir mityba neabejotinai pagerins jūsų sveikatą, o kas tik pablogins savijautą?

Mityba ir fizinis aktyvumas yra du „stipriausi“ įrankiai, kuriuos tinkamai naudojant galime ne...

Dėl smurto prieš žmoną ir dukrą sulaikytas buvęs garsus serbų krepšininkas, pasaulio čempionas (15)

Serbijos žiniasklaida praneša, kad Belgrado policija areštavo 44-erių metų Milaną Gurovičių.

Aušra Bytautienė: nebereikės visiškai išeiti į pensiją (119)

Europos Komisija ištransliavo iškalbingą žinutę Lietuvai – prognozuojama, jog 2050 m. mūsų...