aA
Ne visos šalys ryškiausiems Europos Sąjungos (ES) politiniams lyderiams yra vienodai svarbios. Tokia išvada peršasi po dviejų didžiausių ES politinių partijų – socialistų bei dešiniųjų – suvažiavimų, kuriuose buvo išrinkti oficialūs šių organizacijų kandidatai į Europos Komisijos prezidento postą.
Jaredas Leto
© Scanpix

Kodėl taip manau? Pradėkim nuo pradžių. Jeigu aš jūsų paklausčiau, koks politinis įvykis kovo mėnesį buvo svarbiausias Europoje? Ką ten Europoje... Kad ir visame pasaulyje. Aš neabejoju, kad kiekvienas bent žinias ar „Panoramą“ žiūrintis (jau nekalbu ir apie DELFI paskaitančius) žmogus Lietuvoje nesudvejojęs atsakytų: Rusijos įvykdyta suverenios Ukrainos valstybės dalies, Krymo, okupacija ir su tuo susiję įvykiai. Dar daugiau, aš visiškai neabejoju, kad tokį patį atsakymą pateiktų ir, mažų mažiausiai, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vyšegrado šalių bei bent keleto Skandinavijos šalių (pavyzdžiui, Suomijos) gyventojai. O štai dviejų didžiausių ES partijų suvažiavimuose, vykusiuose kovo mėnesį, šis klausimas beveik nebuvo paminėtas!

O liūdniausia, kad jo savo kalbose nepaminėjo Europos liaudies partijos (EPP; centro dešinieji), ir Europos socialistų partijos (PES; centro kairieji) kandidatai į įtakingiausią ES postą! Po galais, net Jaredas Leto, atsiimdamas Oskarą už geriausią antraplanį vyro vaidmenį, sugebėjo atkreipti dėmesį į purvinus Rusijos darbelius Kryme ir išreikšti palaikymą Ukrainos žmonėms! Deja, du pagrindiniai kandidatai į Komisijos prezidento vietą - Jeanas Claude‘as Junckeris (EPP) ir Martinas Schulzas (PES) apie tai pamiršo.

O apie ką jie nepamiršo? Ir vėl tiek vieno, tiek kito kalbose esminę vietą užėmė ekonominės problemos. Žinoma... Tai, kas svarbiausia „senajai“ Europai, t.y. Vakarų, Pietų, na ir gal dar Šiaurės Europai. O šių regionų žmonėms (ypač Pietums) šiuo metu svarbiausios yra ekonominės problemos: pirmiausia, nedarbas, tada – didėjantis skurdas, bet taip pat – augančios kainos. Priimdamas EPP nominaciją tapti kandidatu į svarbiausią ES postą, Jeanas Claude‘as Junckeris nepraleido progos įkąsti savo pagrindiniam varžovui Martinui Schulzui.

Jo teigimu, dešinieji jau ne pirmą kartą turi ateiti į valdžią ir iškuopti kairiųjų išlaidžios politikos privirtą košę. Kažką primena? Sufleruoju: Lietuvoje tą patį kartojo buvusi dešiniųjų vyriausybė. Martinas Schulzas savo kalboje taip pat neliko skolingas. Jis sakė taip: vietoj to, kad skirtų lėšas padėti labiausiai nuo krizės socialiai pažeidžiamiems žmonėms, dešinieji šiuos pinigus panaudoja bankams gelbėti. Žodžiu, ES diskusijose nieko naujo.

Kad ir kaip ten bebūtų, atrodo, jog vienas iš jų tikrai užims Komisijos prezidento postą. Turėsime taikytis su tuo, ką gausime. Arba ką išsirinksime. Todėl pažiūrėkim į reikalą iš arčiau: kodėl renkamės tarp M. Schulzo ir J. C. Junkerio ir kuo jie skiriasi?

Skirtingi, bet panašūs

2009 metais priimta Lisabonos sutartis turi vieną pikantišką su ES rinkimais susijusį įrašą. Ji sako, kad Parlamento tvirtinimui siūlydama kandidatą į Komisijos prezidentus, Europos Vadovų Taryba „turės atsižvelgti į ES rinkimų rezultatus“. Seniau tokios nuostatos nebuvo, todėl Komisijos prezidento rinkimai vykdavo, kalbant paprastai, didžiųjų valstybių susitarimo būdu. Po 2009 metų reikėjo kažkaip interpretuoti minėtąją naują nuostatą. Didžiosios Europos partijos, nelaukusios didžiųjų valstybių nuomonės, ėmė ir suinterpretavo. Jų nuomone, Lisabonos sutarties nuostata reiškia, kad Komisijos prezidentu Parlamentas turės patvirtinti rinkimus laimėjusios partijos lyderį. Taip ES tikimasi padaryti demokratiškesnę.

Palaukusios nenorom svarbiausių valstybių suteikto pritarimo, didžiosios partijos išsirinko po kandidatą. Dešinieji – Jeaną Claude‘ą Junckerį, kairieji – Martiną Schulzą. Kitos partijos – liberalai, žalieji, radikalūs kairieji ir dešinieji – taip pat turi savo kandidatus. Bet būkim atviri – mažesnių partijų atstovai Komisijos prezidento posto negaus (nors ir labai spyriojasi, kad jų niekas nepakviečia į būsimus dviejų didžiųjų partijų lyderių debatus). Todėl verta trumpai palyginti J. C. Junckerį ir M. Schulzą.

Jeanas Claude‘as Junckeris – patyręs politikas, daug labiau patyręs nei jo oponentas. Jis 18 metų (taip taip!) praleido Liuksemburgo premjero kėdėje bei aštuonerius metus vadovavo Eurogrupei, įtakingai euro zonos šalių finansų ministrus vienijančiai organizacijai. Bet štai pernai neteko darbo ir ten, ir ten. Ir draugai Europos politikai neleis jam tapti bedarbiu – pasiūlė jam ES vadovo postą.

Šiek tiek kita kalba dėl M. Schulzo. Jis nepatyręs. Ir pats to nemėgina slėpti. Yra kurį laiką dirbęs mažo Vokietijos miesto meru, o tada buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Neilgai trukus tapo šios institucijos galva. Tą padaryti jam padėjo plačiai išgirta charizma. Iš asmeninių pokalbių su Martino Schulzo aplinkos žmonių esu girdėjęs, kad šis politikas - išskirtinai charizmatiška ir uždegti gebanti asmenybė. Jis savo patirties stoką sutiko veidu į priekį. M. Schulzo teigimu, nepatyrimas – jo didžiausias pliusas. Šią savo savybę jis tikisi išnaudoti tam, kad sukurtų inovatyvius ir kūrybingus sprendimus šių laikų problemoms.

Bet dėl vieno dalyko abu kandidatai sutaria. Jų abiejų galvoje – vien ekonomika. J. C. Junckeris apskritai visą gyvenimą yra dirbęs vien ekonominiais klausimais, todėl dėl kitų temų (pavyzdžiui, saugumo) jaučiasi mažų mažiausiai neužtikrintai. O štai M. Schulzas į populiarumo viršūnę pakliuvo kaip tik dėl savo aštrios kritikos dešiniųjų ekonominiams sprendimams, todėl atsisakyti kalbėjimo apie ekonomiką jam būtų neparanku.

Kino mėgėjai iš Rytų Europos neseniai džiaugėsi dėl per Oskarų teikimo ceremoniją Jaredo Leto ištartų paramos žodžių Ukrainai. Deja, per didžiųjų Europos partijų suvažiavimus panašių žodžių iš jų lyderių lūpų neišgirdome. Vis dėlto turėsime rinktis vieną iš jų ir vėl sunkiai į pasirinktojo ausį kartoti problemas, svarbias mūsų regionui. Tai Lietuvai pavyko sėkmingai daryti pirmininkavimo metu. Turės pavykti ir vėl. Ir vis tik gaila, kad J. Leto – amerikietis.

Mantas Pupinis

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Svarbiausios NATO pratybos nuo Šaltojo karo laikų: scenarijus – lyg iš įtempto siužeto trilerio (37)

Desantinės operacijos metu užpuolama NATO valstybė, o 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties...

Siurprizas dirbantiesiems savarankiškai: mokesčiai didės (19)

Vyriausybės pateiktame „ Sodros “ biudžeto projekte – paslėptas siurprizas. Kartu su juo...

Infliacija rusus stumia į neviltį (15)

Rusijos vartotojus slegia niūrios nuotaikos, nes infliacija vis labiau pakerta jų perkamąją galią.

Kol Nigelas Westas kovoja teismuose, aiškėja Sandros Grafininos dukros likimas: mažylė jau nebe globos namuose

Šiuo metu nežinomybėje po buvusios mylimosios dingimo gyvenantis britas Nigelas Jeremy Macaulay...

Patenkintas Jasikevičius „gražuolių“ matyti „Žalgiryje“ nenori: turime iš naujo tapti žvėrimis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (11)

Kauno „Žalgiris“ pademonstravo įspūdingą žaidimą puolime bei atidarė pergalių sąskaitą...

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti (163)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Orai: anticiklono įtaka Lietuvoje menks (1)

Ruduo mūsų norų nepaiso, teks susitaikyti, jog ketvirtadienis – paskutinė spalio diena, kai...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (81)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Pribloškiantis Sabonio sezono startas: istorinis dvigubas dublis, žvėriškas dėjimas ir puiki pergalė (3)

Fantastišku pasirodymu reguliarųjį NBA sezoną pradėjo Domantas Sabonis ir Indianos...

Šaro rimbas padėjo: „Žalgiris“ Stambule parodė tikrąjį savo veidą (243)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieškojo pirmos...