Ne visos šalys ryškiausiems Europos Sąjungos (ES) politiniams lyderiams yra vienodai svarbios. Tokia išvada peršasi po dviejų didžiausių ES politinių partijų – socialistų bei dešiniųjų – suvažiavimų, kuriuose buvo išrinkti oficialūs šių organizacijų kandidatai į Europos Komisijos prezidento postą.
Jaredas Leto
© Scanpix

Kodėl taip manau? Pradėkim nuo pradžių. Jeigu aš jūsų paklausčiau, koks politinis įvykis kovo mėnesį buvo svarbiausias Europoje? Ką ten Europoje... Kad ir visame pasaulyje. Aš neabejoju, kad kiekvienas bent žinias ar „Panoramą“ žiūrintis (jau nekalbu ir apie DELFI paskaitančius) žmogus Lietuvoje nesudvejojęs atsakytų: Rusijos įvykdyta suverenios Ukrainos valstybės dalies, Krymo, okupacija ir su tuo susiję įvykiai. Dar daugiau, aš visiškai neabejoju, kad tokį patį atsakymą pateiktų ir, mažų mažiausiai, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vyšegrado šalių bei bent keleto Skandinavijos šalių (pavyzdžiui, Suomijos) gyventojai. O štai dviejų didžiausių ES partijų suvažiavimuose, vykusiuose kovo mėnesį, šis klausimas beveik nebuvo paminėtas!

O liūdniausia, kad jo savo kalbose nepaminėjo Europos liaudies partijos (EPP; centro dešinieji), ir Europos socialistų partijos (PES; centro kairieji) kandidatai į įtakingiausią ES postą! Po galais, net Jaredas Leto, atsiimdamas Oskarą už geriausią antraplanį vyro vaidmenį, sugebėjo atkreipti dėmesį į purvinus Rusijos darbelius Kryme ir išreikšti palaikymą Ukrainos žmonėms! Deja, du pagrindiniai kandidatai į Komisijos prezidento vietą - Jeanas Claude‘as Junckeris (EPP) ir Martinas Schulzas (PES) apie tai pamiršo.

O apie ką jie nepamiršo? Ir vėl tiek vieno, tiek kito kalbose esminę vietą užėmė ekonominės problemos. Žinoma... Tai, kas svarbiausia „senajai“ Europai, t.y. Vakarų, Pietų, na ir gal dar Šiaurės Europai. O šių regionų žmonėms (ypač Pietums) šiuo metu svarbiausios yra ekonominės problemos: pirmiausia, nedarbas, tada – didėjantis skurdas, bet taip pat – augančios kainos. Priimdamas EPP nominaciją tapti kandidatu į svarbiausią ES postą, Jeanas Claude‘as Junckeris nepraleido progos įkąsti savo pagrindiniam varžovui Martinui Schulzui.

Jo teigimu, dešinieji jau ne pirmą kartą turi ateiti į valdžią ir iškuopti kairiųjų išlaidžios politikos privirtą košę. Kažką primena? Sufleruoju: Lietuvoje tą patį kartojo buvusi dešiniųjų vyriausybė. Martinas Schulzas savo kalboje taip pat neliko skolingas. Jis sakė taip: vietoj to, kad skirtų lėšas padėti labiausiai nuo krizės socialiai pažeidžiamiems žmonėms, dešinieji šiuos pinigus panaudoja bankams gelbėti. Žodžiu, ES diskusijose nieko naujo.

Kad ir kaip ten bebūtų, atrodo, jog vienas iš jų tikrai užims Komisijos prezidento postą. Turėsime taikytis su tuo, ką gausime. Arba ką išsirinksime. Todėl pažiūrėkim į reikalą iš arčiau: kodėl renkamės tarp M. Schulzo ir J. C. Junkerio ir kuo jie skiriasi?

Skirtingi, bet panašūs

2009 metais priimta Lisabonos sutartis turi vieną pikantišką su ES rinkimais susijusį įrašą. Ji sako, kad Parlamento tvirtinimui siūlydama kandidatą į Komisijos prezidentus, Europos Vadovų Taryba „turės atsižvelgti į ES rinkimų rezultatus“. Seniau tokios nuostatos nebuvo, todėl Komisijos prezidento rinkimai vykdavo, kalbant paprastai, didžiųjų valstybių susitarimo būdu. Po 2009 metų reikėjo kažkaip interpretuoti minėtąją naują nuostatą. Didžiosios Europos partijos, nelaukusios didžiųjų valstybių nuomonės, ėmė ir suinterpretavo. Jų nuomone, Lisabonos sutarties nuostata reiškia, kad Komisijos prezidentu Parlamentas turės patvirtinti rinkimus laimėjusios partijos lyderį. Taip ES tikimasi padaryti demokratiškesnę.

Palaukusios nenorom svarbiausių valstybių suteikto pritarimo, didžiosios partijos išsirinko po kandidatą. Dešinieji – Jeaną Claude‘ą Junckerį, kairieji – Martiną Schulzą. Kitos partijos – liberalai, žalieji, radikalūs kairieji ir dešinieji – taip pat turi savo kandidatus. Bet būkim atviri – mažesnių partijų atstovai Komisijos prezidento posto negaus (nors ir labai spyriojasi, kad jų niekas nepakviečia į būsimus dviejų didžiųjų partijų lyderių debatus). Todėl verta trumpai palyginti J. C. Junckerį ir M. Schulzą.

Jeanas Claude‘as Junckeris – patyręs politikas, daug labiau patyręs nei jo oponentas. Jis 18 metų (taip taip!) praleido Liuksemburgo premjero kėdėje bei aštuonerius metus vadovavo Eurogrupei, įtakingai euro zonos šalių finansų ministrus vienijančiai organizacijai. Bet štai pernai neteko darbo ir ten, ir ten. Ir draugai Europos politikai neleis jam tapti bedarbiu – pasiūlė jam ES vadovo postą.

Šiek tiek kita kalba dėl M. Schulzo. Jis nepatyręs. Ir pats to nemėgina slėpti. Yra kurį laiką dirbęs mažo Vokietijos miesto meru, o tada buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Neilgai trukus tapo šios institucijos galva. Tą padaryti jam padėjo plačiai išgirta charizma. Iš asmeninių pokalbių su Martino Schulzo aplinkos žmonių esu girdėjęs, kad šis politikas - išskirtinai charizmatiška ir uždegti gebanti asmenybė. Jis savo patirties stoką sutiko veidu į priekį. M. Schulzo teigimu, nepatyrimas – jo didžiausias pliusas. Šią savo savybę jis tikisi išnaudoti tam, kad sukurtų inovatyvius ir kūrybingus sprendimus šių laikų problemoms.

Bet dėl vieno dalyko abu kandidatai sutaria. Jų abiejų galvoje – vien ekonomika. J. C. Junckeris apskritai visą gyvenimą yra dirbęs vien ekonominiais klausimais, todėl dėl kitų temų (pavyzdžiui, saugumo) jaučiasi mažų mažiausiai neužtikrintai. O štai M. Schulzas į populiarumo viršūnę pakliuvo kaip tik dėl savo aštrios kritikos dešiniųjų ekonominiams sprendimams, todėl atsisakyti kalbėjimo apie ekonomiką jam būtų neparanku.

Kino mėgėjai iš Rytų Europos neseniai džiaugėsi dėl per Oskarų teikimo ceremoniją Jaredo Leto ištartų paramos žodžių Ukrainai. Deja, per didžiųjų Europos partijų suvažiavimus panašių žodžių iš jų lyderių lūpų neišgirdome. Vis dėlto turėsime rinktis vieną iš jų ir vėl sunkiai į pasirinktojo ausį kartoti problemas, svarbias mūsų regionui. Tai Lietuvai pavyko sėkmingai daryti pirmininkavimo metu. Turės pavykti ir vėl. Ir vis tik gaila, kad J. Leto – amerikietis.

Mantas Pupinis

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Odontologės įspėja: neatlikus įprastos procedūros, gresia baisios ligos ir byrantys dantys (95)

Kada paskutinį kartą jums buvo atlikta burnos higienos procedūra? Odontologės įspėja, kad...

Priverstinė emigracija į Norvegiją neatšaldė svajonės laimę kurti Lietuvoje (38)

Po studijų kelių įmonių biuruose dirbusi Vaida Juodževičiūtė metė sau iššūkį ir prieš...

6 priežastys atsisakyti „Chrome“ naršyklės (107)

Naršyklė yra nepakankamai saugi, greičiau iškrauna nešiojamojo kompiuterio bateriją, perduoda...

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas užfiksuotas pikantiškoje vietoje (55)

Antradienio vakarą Druskininkų miesto meras Ričardas Malinauskas leido kartu su šimtais...

Mitais apipinti Balio paplūdimiai vilioja ir atstumia (4)

Balio salą gaubia daugybė senųjų ir modernių mitų. Vienas garsiausių – kad į šią salą...

DELFI skaitytojai atvėrė namų duris: pamatykite, kaip jie gyvena (9)

Konkursas „Interjeras, kurį sukūriau pats“ paskatino daugybę DELFI skaitytojų pasidalinti savo...

Kodėl meluojame, kalbėdami apie seksą? (3)

Daugybę metų visuomenėje gyvuoja stereotipas, bylojantis apie tai, kad vyrai turi gerokai daugiau...

Kilniaširdiškas keturmečio poelgis sugraudino daugelį

Austinas Perine‘as, keturmetis iš Birmingamo, Alabamos valstijos, tapo tikra vietos įžymybe, kai...

Į „Žalgirį“ persikelsiantis Birutis pateiks Sireikai nelengvą galvosūkį: tokio pat tikrai nerasime (4)

Antrus metus iš eilės „Lietkabelis“ kovos dėl „Betsafe-LKL“ medalių, tik šiemet...

Meghan Markle istorija jos pačios lūpomis: apie skaudžius išgyvenimus ir visam gyvenimui įsiminusius tėvo žodžius (50)

Pirmą kartą pasakojimas išspausdintas 2015 metais žurnalo „Elle“ liepos numeryje.