Ir nesunku įsivaizduoti, kodėl. Dabar žurnaluose daug istorijų apie tokius paveldėtojus kaip Paris Hilton, kurie patenka į vakarėlių kronikas, o ne verslo leidinius.
ES sukūrusi mūsų senelių karta (tegu ne mūsų, lietuviškų, senelių, bet ta pati karta) norėjo taikos ir ramybės, kad dirbdami galėtų užtikrinti sotų ir darnų šeimos gyvenimą, kurio vieną dieną nenušluotų ar nesuluošintų bombų atakos ir naujas pasaulio perdalijimas. Mūsų tėvų karta kūrė revoliucijas, kad gyvenimas būtų paprastesnis (taip, taip, hipių karta).
O mūsų karta? Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje jaunimo nedarbas siekia 50 proc., paprastai neskubantys išeiti iš tėvų namų pietiečiai dar ilgiau gyvena su tėvais iš jų pinigų. Krizė šiose pietų šalyse dar nepasiekė piko, jis bus, kai baigsis tėvų santaupos ir senelių užgyventas turtas.
Netikit? Dailymail paskaičiavo, kad daugiau nei 13 mln. tėvų Didžiojoje Britanijoje išleido apie 34 mlrd. svarų sterlingų savo vaikų dovanoms ir jų paskoloms mokėti. Vaikų, kurie jau įžengę į ketvirtą dešimtį.
Kodėl mūsų tėvų ir senelių karta, gyvenę kur kas didesnio nepritekliaus sąlygomis, valiojo užgyventi turto ir kažką sutaupyti? Reikia turėti beviltišką istorinę amneziją, kad manytume, jog jaunimas dar niekada taip sunkiai negyveno, sako D. Britanijos mokslininkai ir šių dienų reiškinį vadina visuomenės infantilizacija: mes ilgai gyvename sau, norime visko ir iš karto, nemokame kantriai dirbti, laimę painiojame su komfortu.
Viskas būtų gerai, jeigu kas nors kitas mums tą gyvenimą uždirbtų. Bet gi neuždirba. Europos Sąjungos pramonės komisaras neseniai paskelbė, kad reikia priemonių apsisaugoti nuo Kinijos ir kitų trečiųjų šalių finansinės invazijos į ES. Praturtėjusios šalys ne tik skolina Vakarų valstybėms, bet ir supirkinėja gamyklas, tai išsiveždamos mūsų know how, įsigydamos mūsų mokslinius pasiekimus ir patį atradimų procesą. Kas reiškia, kad nauji europietiškos pažangos žingsniai atsiduria kitų šalių valioje...
Esu tikra, kad didelė dalis jaunimo neranda darbo, bet gal reikia keisti požiūrį į save ir pradėti nuo darbo vietos sau sukūrimo? Tiesiog pabandyti daryti tai, ką mokame geriausiai, nors truputį. Tegu smulkus verslas bus kažko didelio pradžia, o gal ir išsigelbėjimas, kaip sako A.Tajani.
Pradžiai (kaip taikliai pastebėjo vienas draugas) -nepainiokime patogumo su laime.
Parengė Vytė Rūkaitė