Seksualinio priekabiavimo tema gana subtili. Tai - viena iš nedaugelio privataus gyvenimo sričių, kurią bando reguliuoti teisė. Seksualinis priekabiavimas pirmiausia yra diskriminacija dėl lyties, šiurkštus žmogaus teisų pažeidimas, priešinga teisei veika. Seksualinio priekabiavimo apibrėžimas priimtas iš nukentėjusio asmens perspektyvos – „kaip nepageidaujamas seksualinis elgesys“, taip pat nukentėjusiam asmeniui priekabiautojo veiksmai turi būti akivaizdžiai nepriimtini, nepageidaujami, nemalonūs. Tačiau toks traktavimas nepalengvina nuo seksualinio priekabiavimo nukentėjusiam asmeniui sukelto neigiamo poveikio. Šis reiškinys daro įtaką socialiniams moterų ir vyrų santykiams darbe ir kitur, yra socialinė lyčių problema, taip pat laikomas viena iš demografinių problemų. Seksualinis priekabiavimas neigiamai veikia ne tik priekabiaujamo asmens psichinę ir fizinę sveikatą, bet ir ekonominę bei socialinę padėtį, gyvenimo, mokymosi bei darbo kokybę.
Seksualinis priekabiavimas laikomas viena iš smurto darbe pasireiškimo formų. Tarptautinių apklausų duomenimis tarp 40% ir 90% moterų kenčia nuo įvairių formų smurto darbe, tarp jų ir nuo seksualinio priekabiavimo. Europos apklausos rodo, kad nuo 20% iki 70% apklaustų dirbančiųjų mano, jog prie jų buvo bent kartą seksualiai priekabiauta. Kitų ES tyrimų rezultatai rodo, jog apytiksliai 50% moterų ir 10% vyrų Europos Sąjungoje teigia patyrę vienokio ar kitokio tipo seksualinį priekabiavimą.
Priekabiautojas, dažnai nesuvokia, kokį poveikį daro ir kokias pasekmes sukelia seksualiai priekabiaudamas arba nežino, kokia atsakomybė jam gresia. Tad, kadangi pagal įstatymą seksualinio priekabiavimo aukai yra palikta atsakomybė ginti savo interesus skundžiantis dėl tokio elgesio, būtina netylėti, o išreikšti šio neigiamo reiškinio aktualumą atvirai kalbant apie jį. Tačiau dėl visuomenėje vyraujančių stereotipų moterys nesijaučia saugios, bijo būti išjuoktos, apkaltintos, kad pačios išprovokavo tokį elgesį, o vyrai bijo būti išjuokti, kad nesimėgauja seksualinio pobūdžio „domėjimųsi“.
Nors ir diskriminacija lyties pagrindu laikoma seniausiai atpažįstama diskriminacijos rūšis ES teisėje, žiūrint į ES seksualinio priekabiavimo politikos klausimais chronologiją, pirmosios nuostatos buvo įtvirtintos 1980 m., o įgyvendinamos tik 1990 m. Todėl galima teigti, jog ES seksualinis priekabiavimas, kaip priešinga teisei veika, tiesiogiai įtvirtinta po dvidešimties metų nuo pirmojo tokio pobūdžio dokumento apskritai, išleisto JAV. JAV buvo pirmoji valstybė pasaulyje, kuri pripažino, jog seksualinis priekabiavimas yra diskriminacijos forma lyties atžvilgiu ir šiandien, greičiausiai, yra vienintelė valstybė, turinti labiausiai išvystytą ir sudėtingiausią teisinį ir institucinį aparatą bei teisinę sistemą, reguliuojančią tokio pobūdžio skundus.
Atspirties tašku tokiam procesui laikoma Anitos Hill klausimas Kongrese jai apkaltinus savo buvusį viršininką, kandidatą į Aukščiausiojo Teismo narius Clarence‘ą Thomą, nepadoriu priekabiavimu. Tai paskatino moteris drąsiau kovoti su netinkamai besielgiančiais viršininkais. Teisinio reglamentavimo prasme ES „atsilieka“ nuo JAV, tačiau akivaizdžiai padarė pažangą ginant lygias moterų ir vyrų teises ir įpareigoja valstybes-nares priimti teisės aktus prieš diskriminaciją, įskaitant seksualinį priekabiavimą. Nemažai ES valstybių narių seksualinį priekabiavimą įtvirtino baudžiamuosiuose įstatymuose, kas rodo jo eliminavimo svarbumą ir neigiamos įtakos darbo, mokymosi bei gyvenimo kokybei mastą.
Tačiau yra ir kitas dažnai pamirštamas aspektas kovoje su seksualiniu priekabiavimu – pats žmonių požiūris į seksą. Seksas, seksualumas, seksualinis potraukis, seksualinis pasitenkinimas – atrodo, būtų visiškai normalūs ir įprasti kasdienio gyvenimo terminai, be kurių ir taip neapseiname, nors ir nekalbame apie juos. Britų sociologė Catherine Hakim teigia, jog dabartiniais laikais seksas daugiau nebėra didesnė moralinė problema, nei pavalgyti gerą vakarienę.
Ji siūlo erotinį kapitalą laikyti vertybe šalia ekonominio, kultūrinio ir socialinio kapitalo. Tačiau, kodėl, ne tik postsovietinėse, bet ir vakarų valstybėse, socialinės bei moralinės normos yra vis dar įsišaknijusios seksą laikyti kažkuo, apie ką kalbėti negalima, o jei kalbėti, tai būtinai pašaipiais komentarais, užuominomis apie siūlomą seksualinį suartėjimą, tad ši tema būna asocijuojama su neigiamu vertinimu? Antropologas Ernest Becker teigia, kad seksas yra „problema“, kadangi jis primena žmonėms apie jų pradinę gyvulišką prigimtį. Jei seksas būtų laikomas normaliu gerų santykiu atributu, seksualinio priekabiavimo apraiškų taip pat sumažėtų. Toks požiūris į seksą padarytų pažangą bendravime tarp moterų ir vyrų, sumažėtų poreikis išreikšti savo autoritetą per seksualinius veiksmus, atsirastų naujas bendravimo, požiūrio, pagarbos ir seksualinių ribų suvokimas.
Kad pasikeistų požiūris į seksualumą, seksą ir jo apraiškas bei išreiškimą, labai svarbus yra vaikų seksualinis auklėjimas nuo tam tikro amžiaus, mūsų pačių požiūrio, atėjusio iš mūsų tėvų ir senelių, keitimas, taip pat kalbėjimas(is) apie tai. Seksualinis auklėjimas ir požiūris į seksą atspindi, kokie stereotipai susiformuoja. Dauguma girdėjo apie Estrelos rezoliuciją, kuri sukėlė dideles diskusijas Lietuvoje ir visoje ES. Lytinė ir reprodukcinė sveikata ir lytinis švietimas yra labiausiai aptariami šios rezoliucijos aspektai, kurie, jei sėkmingai įgyvendinti, turėtų užtikrinti moterų ir vyrų seksualinio apsisprendimo laisvę, t.y. nuspręsti, kada, kur ir su kuo turėti seksualinių santykių ir/ar susilaukti palikuonių bei visapusišką lytinį ugdymą. Seksualinio priekabiavimo prasme tai atvertų duris naujam požiūriui į moterų ir vyrų bendravimą darbe ir kitoje aplinkoje bei sveikų santykių formavimuisi be nepageidaujamo, nemalonaus ir žeminančio seksualinio poveikio ir veiksmų.