Europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė tikina, kad parlamentarų darbe kasdieniai pokalbiai, ieškant supratimo, aptariant jautrius klausimus – dažni, tačiau dažniausiai jie lieka užkulisiuose. Šį kartą – šis pasikalbėjimas įvyko kamerų apsuptyje su Olandijos europarlamentaru Bastiaanu Belderiu, kuris su Lietuvos atstove diskutavo apie istorinių patirčių tarp Rytų ir Vakarų Europos skirtumus ir skirtingų požiūrių į XX a. Europos istoriją įtaką šiandienai.
Kelias iki teisėkūros, pasiūlymų aktams, kalbėjimų per plenarinius posėdžius visuomet yra grįstas bendraminčių paieška ir neformaliomis diskusijomis. Viena iš tokių - čia, apie istoriją ir atmintį, apie skirtingas senųjų ES narių bei mūsų, Baltijos valstybių patirtis. Ši tema - tarytum visuomet lieka užkulisiuose, bet bendros ES istorijos ir unikaliu kiekvienos ES valstybės narės istorijos bei kultūros pažinimu grindžiama daug kasdienių politinių sprendimų. Tai tema, kurioje nemažai aštrių kampų, kuo jų liks mažiau po tokių diskusijų ir atvirų pasikalbėjimų, tuo bus paprasčiau vieniems kitus suprasti ir priimti kasdienius sprendimus.
R. Morkūnaitės-Mikulėnienės ir B. Belderio pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše:
Taip pat pateikiame šio pokalbio išklotinę:
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (RMM): Džiaugiuosi šia galimybe pasikalbėti apie mūsų bendrą patirtį ir, tuo pačiu, skirtingas patirtis Europos Sąjungoje. Šiandien esame viena didelė Europos šeima, tačiau kadaise buvome atskirti. Kokia, Jūsų nuomone, šio padalijimo įtaka mūsų dabarčiai? Kiek Europos Sąjungoje yra žinoma apie visą 50 metų trukmės sovietų okupacijos laikotarpį Baltijos šalyse ir beveik pusėje Europos? Ar Vakarų europiečiai dabar žino daugiau, nei anuomet?
Bastiaan Belder (BB): Ir kaip istorikas, ir kaip žmogus turiu pasakyti, tiek aš asmeniškai, tiek mes Vakaruose labai menkai ką žinome apie Jūsų šalies, Lietuvos, istoriją. Dirbdamas istorijos mokytoju vidurinėje mokykloje Roterdame domėjausi informacija apie Jūsų šalies likimą, kuri tapo nepriklausoma iškarti po I-ojo Pasaulinio karo ir vos po kelių dešimtmečių vėl pateko į stalinistinės Sovietų Sąjungos okupaciją. Tada - brutalus nacių periodas, ir vėl okupacija. Taigi, kai Nyderlandai buvo išlaisvinti po 5 metų okupacijos - jūs buvote dar kartą okupuoti. Jau tada, 6-ame,7-ame dešimtmetyje maniau, kad mano mokiniai turi žinoti ne tik apie Vakarų Europą, bet ir apie Vidurio ir Rytų Europą.
Mano dėstytojas Utrechto Universitete, kur studijavau Vidurio ir Rytų Europos istoriją, buvo profesorius iš Čekoslovakijos, pabėgėlis, pasitraukęs 1948 metais. Jis buvo parašęs knygą geru pavadinimu „Pavėlavęs išvadavimas“. „Pavėlavęs išvadavimas“ - nes jūs buvote išlaisvinti tik suirus Sovietų Sąjungai 90-ųjų pradžioje.
Dabar, kai kartu esame Europos Sąjungoje, turime formuoti bendrą supratimą, pažinti nacionalines istorijas, kad geriau suprastume laisvės siekį ir jūsų baimes, pavyzdžiui, dėl geopolitinės padėties atsižvelgiant į kylančią Putino Rusiją.
RMM: Visiškai su Jumis sutinku. Tos istorinės patirtys kiek kitomis formomis tęsiasi ir šiandien. Žinant, kad nedaug kas pasikeitė kai kurių kaimynų politiniame mentalitete, mums labai svarbu, kad vis daugiau žmonių Europos Sąjungoje sužinotų, kas vyko per 50 Sovietų okupacijos metų. Bet norėčiau sugrįžti prie Jūsų kaip mokytojo temos. Veikiausiai, tik Jūsų asmeninio įsitraukimo dėka pasakojote savo mokiniams apie tai, kas vyko Baltijos šalyse ir Sovietų Sąjungoje. Jūsų paties žinios buvo sukauptos Universitete, iš žmonių, kuriuos sutikote. Ar jautėte informacijos apie tai, kas vyko Sovietų Sąjungoje, stygių vadovėliuose ir, bendrai, žiniasklaidoje?
BB: Dėmesys buvo skiriamas status quo problemoms. Ar išauš diena be Geležinės uždangos? Ar ateis diena, kai Vidurio ir Rytų Europos tautos galės pačios priimti politinius sprendimus? Ir tai įvyko. Turėjau puikią progą atvykti į Baltijos šalis tomis emocingomis dienomis kaip žurnalistas. Naudojausi galimybe rašyti kiek įmanoma daugiau apie tai, kas vyko Baltijos šalyse, stovėjusiose Sovietų Sąjungos griūties priešakyje. Susidarė įspūdis, kad Vakaruose buvome patenkinti status quo: jei mūsų laisvei nekyla pavojus - tebūnie. Bet kai prisimeni, kaip jūsų bendrapiliečiams reikėjo pagalbos iš išorės, ir kaip jie jautėsi išduoti partizaninio pasipriešinimo metais!... Tai yra labai svarbi pamoka šiandien mums Europos Sąjungoje, kad mes niekada daugiau negalime palikti jūsų vienų kovoti už laisvę, kad turime būti budrūs pavojų, kuriuos patiria skirtingos šalys narės, atžvilgiu.
Jei Vakarų Europoje iš tiesų mylime laisvę, turime iš jūsų sužinoti, koks buvo komunizmas realybėje, ir kovoti su visomis totalitarinėmis ideologijomis. Tais laikais, kai buvau istorijos studentas, buvo beveik nusikaltimas lyginti Stalino Rusiją, Sovietų Sąjungą ir komunizmą su nacizmu ir nacionalsocializmu. Jums teko tragiška abiejų totalitarinių režimų okupacijos patirtis – tai yra dviguba praeities našta.
Kai Europos Parlamente kalbame apie ES ir Rusijos santykius, visada siekiu priminti, kad nepamirštume Baltijos šalių nacionalinių interesų, susijusių su praeities patyrimais ir, žinoma, šiandiena, ir kad nepaliktume jų vienų. Ar ir Jums susidarė įspūdis, kad dėl menko žinojimo apie jūsų tragišką praeitį, nepakankamai atsižvelgiama į Baltijos šalių poziciją diskutuojant apie santykius tarp ES ir Rusijos?
RMM: Sutikčiau, kad tam tikra sąsaja yra. Žinių stoka arba tam tikras naivumas. Be abejo, mes turime vystyti konstruktyvų dialogą su mūsų kaimynais. Bet tuo pačiu turime atsižvelgti ir į istorines patirtis. Europos Parlamente vis dar tenka susidurti su atvejais, kai žmonės nustemba išgirdę apie masinius trėmimus, partizaninį pasipriešinimą. Ar mūsų veikla Europos Parlamente, Europos istorijų sutaikymo grupėje, kurioje mes abu dirbame, galėtų būti dar efektyvesnė suteikiant daugiau žinių mūsų kolegoms? Ar galėtume siekti, kad ES mokyklose būtų dėstoma bendra Europos istorija? Minėjote apie komunistinį ir nacistinį režimus. Tai susiję ne tiek su palyginimu, o labiau - su įvertinimu to, kas vyko, tiesiog - žinojimu. Kiekvienas skausmas yra unikalus, negalime dėti lygybės ženklo, bet turime žinoti ir įvertinti. Ar manote, kad mūsų šviečiamoji veikla yra žingsnis link geresnio supratimo?
BB: Žinoma, esu tuo įsitikinęs. Skirtingos istorinės patirtys 27 šalių narių Europos Sąjungoje stimuliuoja. Tada gali pamatyti panašumus, bet taip pat ir įvairovę, nacionalinių istorijų specifiškumą. Pamokų apimtis turėtų plėstis, ir aš žinau, kad mokiniai ir studentai labai noriai siekia platesnių žinių.
Šiuo metu - sudėtingas periodas dėl vykstančios ekonominės krizės. Daug euroskepticizmo. Esu įsitikinęs, kad Europos Sąjunga reikalinga geram bendradarbiavimui. Ir reikia atsižvelgti į mūsų skirtingas kultūras, kalbas ir istorijas, tam, kad galėtume gerai bendradarbiauti. Turime dar daug ką nuveikti, kad priprastume prie minties ir konkrečiau susipažintume su tuo, kas įvyko po II-ojo Pasaulinio karo, kai mes buvome išlaisvinti, o jūs – likote okupuoti, ir kokius pėdsakus ta patirtis paliko jūsų kultūroje ir gyvenime.
RMM: Dirbti su žmonėmis Vakarų Europoje, su kolegomis pasidalinti šiomis patirtimis yra mūsų pagrindinis uždavinys. Turiu pripažinti, kad aš nelabai išmanau, pavyzdžiui, Portugalijos istoriją ir iš jos kylančius šios šalies rūpesčius. Todėl tai yra įsipareigojimas mums visiems - geriau vieni kitus pažinti, kad tie bendri namai, kuriuose kartu gyvename, būtų tinkami. Jei kažkur name prakiuro stogas, anksčiau ar vėliau tai paveiks visą pastatą. Tuo tarpu, kai artimai bendradarbiaujame ir gerai žinome vieni kitus, galime išspręsti visas problemas. Mums svarbu, kad būtume pripažinti, ir kad draugai Europoje reaguotų į mūsų patirtis supratingai. Neseniai buvo atvejis, kai Europos Komisijoje buvo pakabintas plakatas kuriame tarp religinių simbolių buvo pavaizduotas kūjis su pjautuvu – Sovietų Sąjungos simbolis. Tokie maži dalykai rodo, kaip esame atitolę vieni nuo kitų. Kalbame apie ekonominę krizę, kad turime dirbti kartu, ir tą darome, tačiau yra ir mums svarbių emocinių dalykų, ir tokie pavyzdžiai mums nėra labai malonūs.
BB: Jei nėra jautrumo, tai parodo, kad iš tiesų nėra supratimo, ką tie simboliai reiškia žmonėms, kurie gyveno toje priespaudoje. Uždraudėme nacių simbolius, turime uždrausti ir sovietinius. Pernai metais kartu su žmona keliavome po Lietuvą. Jos kraštovaizdis labai gražus, o aš vis galvojau apie tai, kas čia vyko ketvirtajame dešimtmetyje. Tokių režimų kaip nacizmas ir komunizmas nuodas buvo tai, kad jie turėjo kolaborantus okupuotose šalyse. Taip buvo ir Nyderlanduose. Nors mes teturėjome tik 5 metų okupacijos patirtį, šita praeitis vis dar persekioja mus. Ir to, kas vyko Jūsų šalyje, nuodas yra likęs. Mes kaip politikai turime tą nuodą ištraukti ir paskatinti teisingas, pirmiausiai, politines išvadas.
RMM: Labai ačiū, pone Belderi už Jūsų mintis, aš labai džiaugiuosi Jūsų draugyste. Tikiuosi, mes galėsime ir toliau dirbti kartu, tam, kad pažintume vieni kitus daug geriau.