Dėl apėmusios pragaišties nuojautos neabejotinai ryškėjantys Senojo žemyno šalių bendrijos atsigavimo ženklai atrodo dar įstabesni ir neįtikėtini, rašo „Politico“.
Galima paminėti ne tik europocentrizmą propaguojančių politikų pergales Austrijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Dėmesio vertas ir ES kiek neįprastas tvirtumas sprendžiant ekonomines dilemas, rengiant bendrą gynybos politiką ir net aptariant su „Brexit“ susijusius klausimus.
„Atrodo, kad Europos šalių bendradarbiavimo pamatas gerokai stabilesnis nei atrodė dar prieš metus“, – konstatuojama Vokietijos dienraštyje „Frankfurter Allgemeine“.
Pesimistai ir skeptikai neklydo – Europoje išties padvelkė nauji vėjai. Tik pučia jie ne visai iš tos pusės.
Pagalvokime kad ir apie tai, ką davė Emmanuelio Macrono pergalė Prancūzijoje. Nors praeitą mėnesį vykusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose savo priešininkę Marine Le Pen jis ir nugalėjo, abejojančių dėl parlamento rinkimų baigties atsirado ne vienas. Kai kurie apžvalgininkai tvirtino, kad E. Macronas, nesugebėsiantis užsitikrinti jį palaikančios parlamento daugumos, yra pasmerktas ne daugiau kaip vienai abejotinos sėkmės kadencijai.
Tačiau nutiko visiškai ne taip: E. Macronas, kitaip nei tik šiokią tokią daugumą sugebėdavęs užsitikrinti jo pirmtakas, atsidūrė stabilioje Prancūzijos parlamento lyderio pozicijoje, mat jo vadovaujama partija „Respublika, pirmyn“ („La République En Marche“) greičiausiai dominuos Nacionalinėje asamblėjoje.
Taigi, galima daryti išvadą, kad jam tikrai pavyks surinkti darbo rinkos ir kitoms sudėtingoms ekonominėms reformoms pritariančiųjų balsus. Jei reformų įvykdyti nepavyktų, apie Prancūzijos ekonomikos atgimimą, daugelio nuomone, būtų galima tik pasvajoti.
Vienas per Prancūzijos televiziją kalbėjęs politikos ekspertas prisipažino, kad yra tiek nustebintas partijos „Respublika, pirmyn“ pergalės po pirmojo rinkimų turo, jog gali laisvai prilyginti ją revoliucijai.
Tikra revoliucija, beje, gali kilti ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje.
Drąsi vizija
Vertinant visos Europos kontekste, Prancūzijoje įvykęs balsavimas yra svarbus kaip precedento po euro įvedimo neturintis įvykis, po kurio antroje pagal dydį Europos valstybėje į valdžią įkopė valingas lyderis, pasiryžęs drąsiai imtis esminių ES reformų.
E. Macrono siūloma Europos pažangos vizija, apimanti ir bendro euro zonos biudžeto įtvirtinimo, vieno finansų ministro skyrimo ir net atskiro už valiutos bloką atsakingo parlamento formavimo planus, yra ne tik drąsi, bet ir kontroversiška.
Jos įgyvendinimo sėkmė, kaip, beje, ir daugelis nūdienos aktualijų, dabar priklauso nuo Vokietijoje susiklostysiančios padėties.
Kai kurie vokiečiai E. Macroną sieja su paskutine ES išsaugojimo viltimi, įsižiebusia po ne vienus metus užsitęsusios krizės.
Per praeitą mėnesį įvykusį pirmą naujojo Prancūzijos prezidento vizitą į Berlyną prie Vokietijos kanclerio būstinės susibūrė šio politiko pažiūras palaikantys proeuropietiškai nusiteikę demonstrantai.
Įdomu, ar Angela Merkel pasirengusi žengti išvien su naujuoju partneriu iš Prancūzijos?
Kaip skelbia apklausos, A. Merkel yra neabejotina Vokietijos lyderė, veikiausiai švęsianti pergalę po rugsėjį vyksiančių visuotinių rinkimų. Kai kurie A. Merkel veiklą stebintys vertintojai prognozuoja, kad laimėjusi rinkimus ši politikė tikrai imsis ambicingų ES reformų.
Būsima A. Merkel kadencija tikriausiai bus paskutinė. Nors šalies federalinės kanclerės pareigas ji ėjo ilgiau nei dešimtmetį, tačiau užsitarnavo vien kovotojos su krizėmis reputaciją. Krizių priežastys – kuo įvairiausios, pradedant euro zonos įsiskolinimu ir baigiant pabėgėlių antplūdžiu. Kilus neramumams, A. Merkel visada būdavo tarp tų, kurie stengdavosi išlaikyti Europą vieningą.
Įdomu, ar paskutinius metus valdžioje Vokietijos kanclerė skirs ES ateičiai užtikrinti?
Mat net tuo atveju, jei pati tokį siekį turėtų, visiškai neaišku, ar jos veiksmų nevaržytų ją remiantis centro dešiniosios blokas. Juk E. Macrono vizija pagrįsta kolektyvine atsakomybe už Europos skolą, o daugelis vokiečių tokią idėją vertina tik labai priešiškai.
Be to, negalima pamiršti ir likusių Europos valstybių. Tikrai ne visos, o ypač ne rytinės, su entuziazmu žvelgia į galimą Prancūzijos ir Vokietijos „diktatą“.
Taigi, dėl ES, kaip vertybės, išsaugojimo A. Merkel gali prisieiti įtikinėti ne tik savo vadovaujamą partiją ir net ne tik gimtąją Vokietiją, bet ir kitas valstybes.
Užuojauta britams
Tuo tarpu, kai Prancūzijoje ir Vokietijoje ima reikštis liberalios, pozityviai ES atžvilgiu nusiteikusios jėgos, Jungtinėje Karalystėje grimztama į vis gilesnį politikos dugną.
Išankstinius rinkimus inicijavusi Theresa May veikiausiai tikėjosi įtvirtinti savo pozicijas prieš jau šį mėnesį prasidėsiančias „Brexit“ derybas, tačiau nutiko taip, kad dabar apskirtai neaišku, ar ji liks ministre pirmininke iki savaitės pabaigos.
Patirtą pažeminimą didina ir tai, kad dabar net JAV prezidentas Donaldas Turmpas nereiškia noro su ja susitikti.
Po pirminės pikdžiugiškos reakcijos į konservatorius ištikusią nesėkmę Europos lyderiai Jungtinėje Karalystėje susiklosčiusią situaciją ilgainiui ėmė vertinti su užuojauta.
Pavyzdžiui, A. Merkel vadovaujami krikščionys demokratai išreiškė susirūpinimą dėl Didžiosios Britanijos vyriausybės stabilumo.
„Veikiausiai laukia nauji rinkimai“, – prognozavo buvęs vyriausybės ministras Norbertas Rottgenas.
Susirūpinimą jaučia ne tik politikai.
Berlyne dirbantis BBC korespondentas neseniai pranešė apie tai, kad vienos katalikų bažnyčios dvasininkas paragino bendruomenę melstis už sudėtingą laikotarpį pergyvenančius žmones Didžiojoje Britanijoje.
Taigi, bent kol kas Europą tikrai galima laikyti saugesne teritorija.