Visgi būkim biedni, bet teisingi: kiekgi mes, šiauriečiai, antra karta nuo darboholiko žemdirbio žagrės, galim sąžinės negraužiami vartytis lovoje? Pusdienį? Dieną? Savaitę?
Be to, ši atrofiška veikla tėra dalis to, ką vertėtų vadinti poilsiu. Manau, kad atostogų apibrėžime turėtų dominuoti atpaiduojanti, imponuojanti veikla, turinti išliekamąją vertę (poatostoginį atsigavimą, įspūdžius, nuotraukas, keliančias pavydą). Poilsiauti rekomenduojama nekasdieninėje aplinkoje, ne iki-gryno-kaulo-įgrisusių žmonių gretose ir ne neribotą laiką, kurio mažėjimas yra atvirkščiai proporcingas jo didėjančiai vertei.
Summa summarum, kaip mano mama sako, išsigulėjusiems lovoje ir ištroškusiems grynaveislių atostogų dvelksmo rekomenduoju EST: Europos savanorių tarnybą (ang. EVS: European Voluntary Service).
Kiek laisvo laiko turi? Mėnesį? Tris? Šešis? Metus?
Kuris žemės lopinėlis vilioja? Šveicarijos kalnai? Kinijos pakrantės? Filipinų miškai?
Oi.....Neturi pinigų? Tokiu atveju, nieko nepavyks... JUOKAUJU :) Savanoriaujant EST, gyvenimo, maitinimo ir 90 proc. kelionės išlaidas padengia Europos Komisija (ir dar kišenpinigių prideda).
Ar reikės ką nors veikti? Taip, bet sava valia* (*savanoriavimo esmė) išsirinkęs sielai artimą veiklą (socialinis darbas, sportas, menai, IT, NVO, etc.) ne tik karmos taškus rinksi, bet ir „Facebook“ daug egzotiškesnio turinio (nei tavo pusrytinė kiaušinienė) prisižvejosi. EST savanoriavimas saugiau nei kelionės autostopu ar nakvynės po tiltais, bet įsimintinai rizikingiau nei įsikalinimas Egipto viešbučių komplekse.
Nors ekssavanoris Regimantas užsimena, kad EST dalią pasirenkantieji „važiuoja keisti pasaulio, o ne paplūdimyje gulėti“, tačiau noriai atskleidžia ir kitą medalio pusę: „Vien tik galimybė gyventi viename bute su 6 užsieniečiais, beveik kasdien paragauti jų nacionalinių patiekalų ir sužinoti daugiau apie jų šalis ir kultūrą – jau buvo atostogos. O kur dar laisvi savaitgaliai ir kitos nedarbo dienos, kuomet galima nuvykti į aplinkinius miestus, nužygiuoti į kalnus ar aplankyti nedidelį kaimelį kalnų papėdėje. Ar gi tai ne įspūdingos ir nieko nekainuojančios atostogos?“.
Pasiteiravus Teisučio apie EST savanoriavimo patirtį – panegirika Graikijai taip pat liejosi laisvai: „Oras nuostabus, nauji žmonės, daug laisvo laiko, Viduržemio jūra už poros kilometrų nuo mano namų, nardymas, vandens sportas, smėlėti paplūdimiai, palmės ir skaidrus skaidrus vanduo... Graikiškam maistui ir gėrimams irgi nelieka abejingų, daug žavių merginų aplinkui, visi atsipalaidavę, draugiški, niekas niekur neskuba...“.
Šiek tiek kitoniškai savo savanorystės kasdienybę nupasakoja Viktorija: „Kiekvieną rytą pradedu stebėdama kalnus bei jų didybę. O kur dar jūra, karštosios versmės, geizeriai, kriokliai, terminiai baseinai po atviru dangumi, šiaurės pašvaistės... Kaskart užgniaužia man kvapą nuo neapsakomo Islandijos gamtos grožio.“
Populiarėjant ir augant EST programai, plečiasi ir jos geografinės ribos. Anksčiau savanoriai migravo ES teritorijoje, tačiau dabar galima vykti ir į tolimiausius pasaulio kraštelius bei pažinti egzotiškiausias kultūras.
Štai olandas Svenas nuvykęs į Indiją ir įkvėptas Bodh Gaya – Budos nušvitimo vietos – savanoravimo laikotarpiu užsiiminėjo meditacija ir savos tapatybės paieškomis. Tuo tarpu Izabelė EST'avusi Kenijoje su tystančia seile prisimena sultingus ananasus, kokosus, mango ir kitus vaisius.
Italė Francesca, savanoriavusi Kinijoje, pripažįsta, kad pasiryžimui trenktis į kitą pasaulio galą ir adaptuotis ateiviškai svetimoje aplinkoje, reikalingas lengvas asmenybės pamišimas ir sveikai padidintas pasitikėjimas savimi. Mergina miglotai prasitaria Kinijoje supratusi, kad opozicijų koegzistavimas (In ir Jang) yra visatos darnos pagrindas. Net saldžiarūgštis padažas (sweet and sour) yra gyvas šio mokymo įrodymas.
Prieš keletą dienų aš pati, draugę savanoriauti į Filipinus išlydėdama, balta skepetėle mojavau... Paskutinėmis žiniomis, lietuvaitė ten kaista ir akylai saugosi tarakonų...