Ar bus Europoje vietos senukams?

Žingsnis į priekį, žingsnis atgal

Pirmiausia vertėtų pastebėti, jog Europos šalių visuomenės senėjimo, bei iš to kylančios rizikos sunkiai mokėti pakankamo dydžio pensijas, jau seniai žinomos. Apie jas diskutuojama jau ne vienerius metus, tačiau daugelyje šalių kol kas šios diskusijos apsiribojo atskirais sprendimais: privačių pensijų sistemos atsiradimu, kai kurios šalys diskutuoja ir apie pensijinio amžiaus ilginimą.

Nors galimybė dirbantiesiems papildomai kaupti lėšas senatvei buvo tinkamas žingsnis link potencialių finansinių pensijų sistemos problemų sprendimo, tačiau jis buvo nedidelis, o prasidėjus ekonomikos krizei, buvo ne tik sustota, bet ir ieškant einamųjų socialinių išmokų finansavimo šaltinių, žengta atgal.

Kita vertus, būtent dėl ekonomikos nuosmukio ir dabar iškilusio susirūpinimo ES valstybių narių finansų būkle pensijų reformos klausimas tapo dar aštresnis. Kaip tik į tai ir referuoja Europos Komisija, pasiūlydama valstybių narių piliečiams reikšti savo nuomones. Ir nors apie pensijų sistemos reformas jau dešimtmetį buvo diskutuota keičiantis informacija ir patirtimi tarp ES valstybių narių vadinamos Lisabonos strategijos rėmuose, tikėtina, jog tarpusavyje finansiniais srautais susietų valstybių narių biudžetų problemos gali suteikti reformoms didesnį postūmį nei visas politikos koordinavimo dešimtmetis. 

Todėl nepaisant to, jog pensijų sistemų klausimai yra valstybių narių kompetencijos klausimai – ir tai iš karto pabrėžia ir Europos Komisija, ES valstybių ekonomikos tarpusavio sąsajos ir panaši ekonominė padėtis bei demografinė situacija suteikia Komisijai pagrindą kalbėti apie bendrus visos Europos iššūkius. Nenuostabu, jog po to kalbama ir apie bendrus visoms valstybėms narėms sprendimus, pavyzdžiui, bendros metodikos susieti pensijinį amžių su ekonominiais ir demografiniais rodikliais, paieškas.

Komisija kalba, sprendžia valstybės

Tokias idėjas galima vertinti kaip Europos Komisijos bandymus „per galines duris“ išplėsti ES kompetenciją tokiais svarbiais klausimais, kurie iki šiol buvo valstybių narių kompetencijos reikalas. Visgi būtinybė laikytis ES sutartyje numatytų Stabilumo ir augimo pakto reikalavimų (biudžeto deficito ir valstybės skolos) suteikia Komisijos susirūpinimui dėl augančių valstybių narių įsipareigojimų ir įsiskolinimo svarų pagrindą. Užtenka pasižiūrėti kokią dalį Lietuvos biudžeto išlaidų sudaro „Sodros“ išlaidos ir kiek jos prisidėjo prie biudžeto deficito ir skolos didėjimo pastaruoju metu, kad būtų aiškus problemos mastas. Tokia sudėtinga finansinė situacija, ir tolesnis jos blogėjimas, jei nieko nebus daroma, aktualus ne tik Lietuvai, bet daugeliui ES valstybių narių. Nors sprendimai bus nacionaliniai ir juos lems kiekvienos šalies politinis sprendimų priėmimo procesas, tačiau pačioms šalių vyriausybėms ES šiuo atveju gali atlikti papildomo legitimavimo vaidmenį, kai siūlomos priemonės galės būti papildomai pateisinamos rodant į kitas ES valstybes nares ir Europos Komisiją. Lietuvos Vyriausybės jau yra pateikusi informaciją apie tai, koks pensijinis amžius šiuo metu nustatytas kitose ES valstybėse narėse ir tai yra tik vienas iš tokių svarstomų pensijinio amžiaus didinimo Lietuvoje pateisinimo pavyzdžių.

Mažiausias bendras vardiklis

© Corbis/Scanpix

Toks kolektyvinio veikimo metodas, siekiant reformuoti pensijų sistemą – politiškai vieną jautriausių sričių, turi ir privalumų, ir trūkumų. Jos privalumu galima būtų laikyti galimybę perimti gerąją kitų šalių praktiką, pasinaudoti pasiteisinusia patirtimi. Tačiau Žaliojoje knygoje Komisija susilaiko nuo tokio pobūdžio vertinimų, pateikdama tik šalių palyginimus pagal kai kuriuos finansinius ir demografinius rodiklius bei galimus scenarijus. Nors ir konstatuojamas Europos šalyse vykstantis perėjimas prie kaupimo sistemos ir didesnio individų vaidmens kaupiant pensijas, tačiau susilaikoma nuo konkretesnių rekomendacijų. Galima spėti, jog šitaip siekiama parodyti, kad Komisija nemėgina uzurpuoti valstybių narių kompetencijų ar primesti visiems vienodo modelio. Be to, ES vidaus rinka ir valstybių narių piliečių judėjimas tarp valstybių narių, dirbant, migruojant, o vėliau ir gaunant išmokas, taip pat suteikia pagrindo ieškoti, kaip pašalinti iš nacionalinių reguliavimų skirtumų kylančias kliūtis sklandžiam pensijų kaupimui ir mokėjimui. Tam skiriama nemažai vietos Žaliojoje knygoje.

Kita vertus, ieškant bendrų būdų spręsti panašias finansų ir demografines problemas, galiausiai gali būti susitelkta ties žemiausiu bendru vardikliu. Atrodo, jog juo kol kas gali būti pensijinio amžiaus padidinimas bei bendros metodikos, turinčios susieti jo nustatymą su ekonominiais ir demografiniais rodikliais, priėmimas. Pirmasis veiksmas, nors ir sušvelnintų spaudimą biudžetams, tačiau vargu ar galėtų būti vadinamas esmine pensijų reforma. Antrasis galėtų palengvinti pirmojo taikymą, tačiau kaip jau minėta, tebūtų tik mėginimas depolitizuoti kai kuriuos pensijų sistemos reformos sprendimus. Beje, mėginimą depolitizuoti tokį svarbų visuomenei klausimą jau sukritikavo britų dienraščio „The Financial Times“ apžvalgininkas T. Barberis. Tiesa, iš dalies mėginimus sušvelninti rinkiminių ciklų įtaką pensijų reformai, tiksliau, jos nevykdymui ar netgi biudžeto situacijos komplikavimui, neproporcingai padidinant kai kurias išmokas artėjant rinkimams, galima pateisinti. Pensijų reforma yra ilgalaikis procesas ir ją vykdantys sprendimai taip pat turi būti įvertinti atitinkamai ir nekaitaliojami įvykus rinkimams ar pasikeitus kokioms nors aplinkybėms, kaip atsitiko su įmokų į pensijų fondus dalies sumažinimu Lietuvoje. Po tokių sprendimų susidaro paradoksali situacija, kai šios dienos biudžeto problemos sprendžiamos būsimų išmokų sąskaita, nors kartu kalbama apie būtinybę imtis ilgalaikių pensijos sistemos reformų.

Dar galima didinti produktyvumą ir migraciją

Galiausiai, verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog Komisija akcentuoja ne tik demografinių rodiklių ir jų kaitos įtaką, bet ir tokių veiksnių kaip produktyvumas svarbą sprendžiant pensijų klausimus. Spartesnis produktyvumo didėjimas iš tiesų galėtų prisidėti didinant įplaukas ir šitaip bent iš dalies spręsti senėjančios visuomenės iššūkius. Nors produktyvumo didėjimas apima daugybę veiksnių – tiek konkurencinės aplinkos, tiek lankstumo, tiek verslumo ir inovatyvumo veiksnius, ir todėl jis lieka pensijų sistemos reformos paraštėse, tačiau jis turėtų būti tuo vertinimo kriterijumi, kurį ES ir valstybių narių politikai turėtų prisiminti priimdami bet kokius ekonominės ir socialinės politikos sprendimus. Kitas svarbus, tačiau Žaliojoje knygoje menkai teaptartas veiksnys yra migracija, ypač imigracija į ES valstybes. Šis klausimas neišvengiamai iškils toliau diskutuojant galimas pensijų sistemos pertvarkas.

Lietuvoje svarstomi tik nedideli pakeitimai

Lietuvoje taip pat įsibėgėja diskusija pensijų sistemos reformos klausimais. Birželio mėnesį visuomenei galiausiai pristatyta valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos koncepcija, kurią galima rasti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapyje. Joje pateikiama gera esamų problemų apžvalga ir pasiūlomi kai kurie socialinių išmokų sistemą racionalizuojantys sprendimai, tačiau jie apsiriboja tik gana nedideliais pakeitimais, kurie veikiausiai nesprendžia ilgalaikių problemų. Kaip tik ilgalaikių pertvarkų gairių ar jų alternatyvų, ypač privataus kaupimo vietos Lietuvos pensijų sistemoje, aptarimo koncepcijoje labiausiai trūksta. Įvertinant prieštaringus šios Vyriausybės sprendimus sumažinti įmokų privačiam kaupimui dydžius, daugelis šios sistemos dalyvių apskritai turbūt nelabai supranta, ką apie individualaus kaupimo vaidmenį galvoja Lietuvos politikai. Toks politinis ir teisinis neapibrėžtumas yra tapęs ne mažiau svarbia problema, nei demografiniai pokyčiai. Prie šio klausimo neišvengiamai teks grįžti ir būtų gerai, jei galiausiai dėl jo būtų surastas bendras politinis sprendimas, kuris sudarytų pagrindą dirbantiesiems priimti ilgalaikius sprendimus, susijusius su pasirengimu senatvei.