Spektaklyje pavadinimu „Tevischkesprojekt / Heimatprojekt“ („Tėviškės projektas / Gimtinės projektas“) per poeziją, pasakojimus, muziką ir fotografiją pasakojama apie ilgesį, svajones, paliktus namus, dalijamasi gyvenimo užsienyje patirtimi. „Tėviškę mes kiekvienas suprantame savaip. Ką jaučia išeivijos lietuviai, dešimt, gal net dvidešimt metų gyvenantys kitame krašte? Koks iš tiesų yra Vokietijos lietuvių gyvenimas? Ar jie puoselėja lietuviškas tradicijas? Gal gyvenama susikurtoje lietuviško identiškumo terpėje? O gal išgyvenama „vokiškoji“ svajonė, kiekvienam sava ir savita?“, – tokius klausimus sau ir savo kūrybinei grupei uždavė projekto autorė Gerda Raudonikis.
Kaip pasakojo organizatoriai, „Tėviškės projekto“ idėja gimė visai atsitiktinai. Vieno iš susitikimų su Vokietijoje gyvenančiais lietuviais metu išsakyta mintis, kad lietuvių bendruomenės gyvenime trūksta įdomių įvykių ir vykdoma veikla pamažu tampa monotoniška, Gerdai Raudonikis nepraslydo pro ausis. Teatro „KunasModernus“ meno vadovė bei choreografė, sukvietusi pažįstamas lietuves, pasiūlė visoms sukurti spektaklį. Buvo pakviesti keli vokiečių menininkai, taip pat Lietuvoje gyvenantys bei kuriantys poetė Dalia Molytė – Lukauskienė bei aktorius Sigutis Jačėnas – ir taip gimė teatro koliažas tema „Tevischkesprojekt / Heimatprojekt“.
Teatro koliažo pavadinime pasirinkta lietuvišką žodį užrašyti vokiškai. „Norėjome, kad lietuvišką pavadinimą galėtų perskaityti ir vokiečiai. Šią formą pasirinkome dėl to, kad žiūrovas susidomėtų – „tėviškė“ nors ir parašytas vokiškai, yra lietuviškas žodis, todėl iškart kyla klausimų, ką jis reiškia, ir taip žiūrovas įtraukiamas į pokalbį, kuris yra irgi mūsų projekto dalis. Mes siekiame sudominti, siekiame, kad žiūrovas panorėtų sužinoti, kas mes esame ir kas yra Lietuva“, - mintimis dalijosi režisierė Gerda Raudonikis.
Poetės Dalios Molytės – Lukauskienės poeziją tiesiogiai iš Lietuvos, pasitelkus pokalbių programą „Skype“, skaitė „Vieno aktoriaus teatro“ vadovas, aktorius Sigutis Jačėnas. „Visų pirma, sumanymas mane sudomino savo forma. Niekada anksčiau nedalyvavau internetiniame projekte, neskaičiau žiūrovams ir klausytojams tuo metu esantiems kitoje šalyje. Kai pradėjau gilintis į tekstus, kai įvyko pirmieji kontaktai su režisiere, o vėliau ir repeticijos, suvokiau, kad sumanymas gilesnis ir jautresnis, nei iš pirmo žvilgsnio pasirodė... Jame daug ilgesingo širdies šauksmo, kuriame persipynę vaizdai, jausmai, skoniai ir net kvapai. Ir visa šita metų metus besisukanti prisiminimų karusėlė akimirkai tarsi pakyla nuo žemės, išsiskleidžia erdvėje ir lyg tiltas apjungia skirtinguose krantuose gyvenančius žmones, kuriems tėviškė nėra vien proginis trispalvis atvirukas. Tada supranti, kad iš tiesų nėra skirtingų krantų, kad visi mes – ir ten, ir čia – esame viename krante, nes tą krantą nešiojamės širdyje“, – pasakojo šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis ir kuriantis Sigutis Jačėnas.
Poetės Daivos Molytės – Lukauskienės kūryba Vokietijoje buvo pristatyta jau ne pirmą kartą. 2011-ųjų metų rudenį poetė rezidavo Vokietijoje, Ahrenshoope, Luko menininkų namuose, taip pat skaitė eilėraščius festivalyje „Lust am Lesen“ („Skaitymo malonumas“). Pasak autorės, dalyvavimas tarptautiniuose projektuose yra visuomet įdomus, leidžia tarsi iš šalies pažvelgti į savo kūrybą kitame kontekste. „Bendraujant įgijama daugiau patirties. Šioje situacijoje mus suvienija minčių ir idėjų vienovė, jų skirtumai ir panašumai, ieškant bendrų sąlyčio taškų. Šis koliažas įdomus, nes pasitelkiant šiuolaikines komunikavimo priemones būdama Lietuvoje galiu stebėti ir klausyti, kas vyksta ten, Vokietijoje, studijoje“, – kalbėjo Daiva Molytė - Lukauskienė.
Prozos tekstus teatro spektakliui sukūrė Vokietijoje gyvenanti Eglė Zakarauskaitė – Preine. „Rašau apie jauną žmogų, iš savo gimtinės iškeliaujantį gyventi ir dirbti į visiškai svetimą erdvę, kuri tekste apibendrinama kaip buvimas „niekur“. Iškeliavęs žmogus su savimi išsiveža ir savo tėviškės viziją, kuri laikui bėgant kinta ir įgauna naujų formų. Manau, kiekvienas iš mūsų, gyvenančių užsienyje, turi susikūręs savo tėviškę, savo Lietuvą“, – pasakojo autorė.
Į vokiečių kalbą lietuviškus tekstus išvertė Vokietijoje jau penkiolika metų gyvenanti Vilma Geissler. „Kalba yra tiltas iš vienos tautos į kitą, per kalbą mes parodome save ir sužinome apie kitą, todėl man svarbu buvo prisidėti su vertimais. Džiaugiuosi suradusi tiek bendraminčių, smagu, kad mus, dalyvaujančius projekte, sieja tie patys jausmai. Nors mes visi labai skirtingi, bet vienas kitą labai gerai suprantame, kai kalbame apie praeitį, bendrus vaikystės ir jaunystės išgyvenimus – tai dalykai, kurie mus, Vokietijoje gyvenančius lietuvius, vienija“ , – sakė Vilma Geissler.
Spektaklio metu yra rodomos vokiečių fotografo nuotraukos Lietuvos tema. Braunschweige gyvenančiam bei kuriančiam fotografui Uwei Brodmannui tėviškės tematika yra itin aktuali. Menininkas balandį pakvietė į savo kūrybos parodą „Migration - Integration“ („Migracija – Integracija“), kurioje – Vokietijoje gyvenantys ir dirbantys įvairių tautybių ir profesijų žmonės, taip pat ir lietuviai. „Fotografijose fiksuoju žmones savo darbo vietose ir namų aplinkoje. Man buvo svarbu parodyti, kad Vokietijoje gyvenantys migrantai yra suradę savo vietą visuomenėje: sulaukę pripažinimo darbe ir sukūrę šeimas bei prisitaikę gyventi svetimoje šalyje. Fotografuodamas norėjau sužinoti, koks yra migranto gyvenimas Vokietijoje“, - apie savo kūrybą pasakojo Uwe Brodmann.
Tekstus vokiečių kalba interpretavusi menininkė Maike Spieker pirmą kartą dalyvavo projekte su lietuviais. „Man buvo smalsu, kaip jūs, Vokietijoje gyvenantys lietuviai, susitikote. Kai paklausiau, man pasakė, kad daugiausia žmonės susipažino per bendruomenę. Pagalvojau, jei aš gyvenčiau užsienyje, kaži ar ieškočiau vokiečių, eičiau į susitikimus. Tiesą sakant, kai ilgesnį laiką gyvenau Anglijoje, vengiau bet kokio kontakto su savo tautiečiais. O jūs, lietuviai, esate vienas su kitu tampriau susiję. Man įstrigo tai, kad esate nuoširdūs ir nevengiate rodyti emocijų. Jei liūdna, tai verkiate, tiesiog prie visų, jei linksma, kvatojatės visa gerkle. Aš Vokietijoje jaučiuosi pamiršusi, kaip gyventi rodant emocijas“, – sakė Braunschweige gyvenanti bei kurianti Maike Spieker.
Vokietijoje gimusi ir užaugusi bei puikiai lietuviškai kalbanti Kristina Gronau atliko keletą kūrinių smuiku. „Mūsų šeimoje ryšys su Lietuva yra labai svarbus, ypač mamai buvo svarbu, kad pažinčiau savo šaknis. Scenoje teko stovėti dažnai, tačiau teatro projektas buvo man visai nauja patirtis. Bendravimas su lietuvėmis, gyvenančiomis Vokietijoje, ir tėviškės tematika leido pasitraukti iš įprastos, vokiškos, terpės. Nors pati nesu emigravusi, emigracija ir integracija mūsų šeimoje – aktuali tema, dažnai pasvarstome, kaip turėtų būti integruojamasi svetimoje visuomenėje nepamirštant savo šaknų“, – kalbėjo Kristina Gronau.
Lietuviškas dainas spektaklyje dainavo Vokietijos lietuvių bendruomenės narė Aušra Nevienė, Vokietijoje gyvenanti su šeima. „Man norisi, kad žiūrovai (tarp jų bus daugiausia vokiečių) išgirstų lietuvių kalbą. Tiesiog gal nusijuoktų, kaip viena mano pažįstama vokietė, kuri išgirdusi mane kalbantis su vyru lietuviškai galvoja, kad mes baramės. Gal žiūrovai susimąstys ir apie tai, kad kuo mažesnė šalis ar tauta, tuo ji labiau myli ir puoselėja savo kalbą, dainas, tradicinius patiekalus“, – sakė Aušra Nevienė.
„Mano dešimtmetis sūnus, paklaustas, kodėl jam yra svarbu mokėti lietuviškai, pateikė man labai paprastą atsakymą: „Kinų kalbą moka labai daug žmonių, o štai lietuviškai – labai mažai, o aš esu vienas iš tų, kurie lietuvių kalbą moka“. Man sūnaus žodžiai buvo didelė paskata dalyvauti šiame projekte“, – pasakojo lietuvių bendruomenės Vokietijoje narė Aida Kohn.
Kristina Rashidi, Hannoverio lietuvių bendruomenės savaitgalio mokyklos vadovė bei mokytoja spektaklyje dalyvauti sutiko su dideliu džiaugsmu. „Mane labai sužavėjo Gerdos Raudonikis „Tėviškės projekto“ idėja. Savo energija bei entuziazmu ji visus mus mintimis nuskraidino į vaikystę, suteikė galimybę ištrūkti iš kasdienybės, leido giliau pažvelgti į mūsų, Vokietijos lietuvių, situaciją: kas mums svarbu, kas mums ankščiau kaip savaime suprantama buvo, ką mes praradome, o ką laimėjome... Šis teatro koliažas, sulipdytas iš dainų, nuotraukų, eilėraščių yra, bent jau man, nuostabus išgyvenimas“, – kalbėjo Kristina Rashidi.
„Mes apie Lietuvą labai mažai žinojome, galima sakyti, tik tiek, kad Lietuva yra ES narė, todėl prieš spektaklį pirmiausia ieškojome informacijos internete apie Lietuvą“, – pasakojo su vyru spektaklio pasižiūrėti atėjusi Stephanie Borrmann. „Sužinojome, kad lietuviai labai gerai žaidžia krepšinį, iškilmingai pažymi Šv. Kazimiero dieną ir kad nacionalinė lietuvių gėlė yra rūta“, – sakė Klaus–Dieter Seitz. „Todėl nusprendėme lietuviams premjeros proga padovanoti rūtų. Ir ką jūs manome, važiavome iš vienos gėlių parduotuvės į kitą, net buvome didmenininkams skirtame gėlių turguje, kol pagaliau suradome rūtų“, – kalbėjo Braunschweige gyvenanti S. Borrmann.
„Režisierė teisingai nusprendė pasirinkdama mažas patalpas ir glaudų kontaktą su žiūrovu. Spektalis yra labai jausmingas, ir tą žiūrovas tikrai galėjo pajusti“, – pirmaisiais įspūdžiais po premjeros dalijosi Thomas Stäpke.
Gegužės 12 dieną, 20 val. premjerinis spektaklis taip pat bus rodomas Brėmene, meno galerijoje „Galerie Katrin Rabus“.
Dalyvauja: Uwe Brodmann, Vilma Geissler, Kristina Gronau, Sigutis Jačėnas, Asta Knigge, Aida Kohn, Daiva Molytė-Lukauskienė, Michael Maerker, Aušra Nevienė, Gerda Raudonikis, Kristina Rashidi, Gintarė Skroblyte, Maike Spieker, Eglė Zakarauskaitė – Preine, Alice Winter.