- Kada ir kodėl pirmąkart palikote Lietuvą?
- Studijuoti į Šveicariją išvažiavau baigęs mokslus Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Buvau nusivylęs korumpuota bei neprofesionalia akademine sistema. Šveicarijoje gavau vyriausybės stipendiją. Baigęs teisės mokslus, dirbau vienoje stipriausių Ciuricho advokatų kontorų bankų ir finansų srityje.
Žiūrint iš vartotojiškos visuomenės idealų, turėjau viską – puikias darbo ir gyvenimo sąlygas, puikų atlyginimą, labai gražią ir jaukią gyvenamąją aplinką. Tačiau tėvynės ilgesys ir idealizavimas po 4 metų Šveicarijoje partempė mane atgal į Lietuvą.
- Kas Jūsų laukė Lietuvoje?
- Lietuvoje išbandžiau viską, kuo tikėjau – savo verslą (kartu su įvairiais partneriais esu įsteigęs apie 12 įmonių), savarankišką advokato praktiką, darbą vienoje stipriausių vietinių advokatų kontorų.
Vadovavau Šveicarijos–Baltijos šalių prekybos rūmams Lietuvoje, man buvo siūloma tapti Šveicarijos garbės generaliniu konsulu Lietuvoje. Tačiau turiu pasakyti, kad po 4 metų Lietuvoje aš esu visiškai nusivylęs didžiąja visuomenės dalimi, nematau tėvynės ateities, nebematau tikslo kovoti.
- Iš kur toks pesimizmas?
O kažko siekti ir kovoti tik vardan savo įsitikinimų laikau per daug savanaudiška.
- Šiuo metu studijuojate doktorantūrą Kopenhagos verslo mokykloje (CBS). Kaip čia atsidūrėte?
- Į Daniją išvažiavau turėdamas labai aiškų ir konkretų tikslą – esu įsitikinęs, kad pagarba, etika ir moralė yra didžiosios vertybės, kurios tam tikra prasme išgelbės pasaulį. Todėl CBS ir rašau disertaciją tema apie etiką ir moralę tarptautinėse verslo derybose, dėstau studentams paskaitas šia tema, taip pat dirbu danų įmonėje.
- Ar CBS sutinkate lietuvių? Koks jų santykis su Lietuva?
- Pagal oficialią CBS statistiką, šiuo metu čia studijuoja 95 lietuviai. Aš pats čia esu kol kas visai šviežias, tad dar neteko susitikti daug lietuvių studentų. Bendravau tik su keletu iš jų - visi labai aukštos kultūros žmonės, su aukštais profesiniais siekiais.
Tėvynės ilgesys yra bendras bruožas. Jis gražus ir idealizuojantis, tačiau labai mažai kas mato tėvynėje savo profesinę ateitį, o tuo pačiu ir gyvenamąją vietą. Tai susiję su daugeliu veiksnių, iš kurių labiausiai paminėtini esminiai mentaliteto skirtumai, pagarbos žmogui, jo veiklai, gyvenimo būdui nebuvimas, pagarbos darbuotojui ar partneriui versle stoka, žemas profesionalumo lygis daugelyje sferų.
Studijuojančių užsienyje skaičiai rodo, kad Lietuva turės daug protingų žmonių - tik reikia, kad jie grįžtų į tėvynę…
- Kas labiausiai kliūva Lietuvoje?
- Lietuvoje sistema ir darbo principai kardinaliai priešingi nei, pavyzdžiui, Danijoje. Liūdniausia, kad jauni protingi žmonės, baigę mokslus čia, visiškai nemato tėvynės ateities. Atsirastų labai daug žmonių Lietuvoje, kurie sakytų – grįžkit ir kurkit tėvynės ateitį - bet tai tėra savanaudiškos, deklaratyvios ir netgi, sakyčiau, kažkiek pagiežingos nuostatos bei šūkiai. Atsiprašau už atvirumą, bet pats tuo įsitikinau.
Apsimetinėjimas, melas ir deklaratyvumas, visiškai iškreipta vertybių sistema, dvigubi standartai yra taip plačiai išsikeroję tiek politiniame lygmenyje, tiek profesinės veiklos aplinkoje, kaip ir pačiame kasdieniniame gyvenime. Tokioje bendroje aplinkoje paprasčiausiai koktu būti - tada jau geriau lįsti į pogrindį.
Visi tik ir šneka apie solidarizaciją, susitelkimą, paramą, susivienijimą, pagarbą, tuo metu nusisukę, o dažnai netgi akiplėšiškai atvirai, iškart elgiasi taip, kaip jiems naudingiau ir palankiau, patogiau. Šitaip nieko nebus.
- Pastebėjote, kad Lietuvoje daug protingų žmonių - tereikia, kad jie grįžtų į tėvynę. Nuo ko Lietuvai pradėti keistis, kad jos žmonės ne tik pabėgtų, bet ir norėtų sugrįžti?
- Lietuvai reikėtų pradėti keistis ne nuo garsių frazių, galimybių studijų ir postulatų. O nuo žmonių mentaliteto, nuo pagarbos kitam žmogui, jo gyvenimui, užsiėmimui, paprasčiausiai jo buvimui, nuo etikos ir moralės supratimo. Ne nuo deklaratyvaus ir apsimestinio, o nuoširdaus ir atsakingo savo principų laikymosi.
Būtų tikrai galima vardinti daug, bet tikrai nei pirmoje, nei antroje vietoje nėra verslo sąlygų gerinimas, mokesčių mažinimas ar kitos finansinės priemonės. Protingi žmonės, grįžę į draugišką ir nuoširdžią aplinką, labai greitai susiras vietos po saule ir suras kitiems, kuriems bus sunkiau…
- Ar save laikote emigrantu?
- Emigrantu savęs nelaikau, nes, mano supratimu, šiais laikais emigranto sąvoka kažkiek pakitusi. Globalioje sumišusioje visuomenėje pagrindinis išlikimo ir pritapimo faktorius yra sugebėjimas integruotis, o kai tai atsitinka, tuomet esi labiau vietinės mišrios visuomenės dalis nei emigrantas.
Iš Lietuvos žemės žvelgiant būčiau emigrantas, jeigu nuspręsčiau iki gyvenimo pabaigos nekelti kojos atgal ir jokių ryšių su Lietuva nebeturėti. Taip tikrai nėra, netgi atvirkščiai - būdamas čia, jautiesi galįs daug daugiau nuveikti tos pačios Lietuvos labui, nes iš šalies daug lengviau mąstyti ir jausti nei verdant katile.
Šia tema labai pritarčiau bičiulio Vytauto V. Landsbergio išsakytai nuomonei, kad išvykėliai turi didžiulį potencialą, kurį suaktyvavus Lietuva patirtų daug gražių dalykų. O fizinio buvimo ir prisirišimo reikšmė, kaip būtina nelaikymo savęs emigrantu sąlyga, sumenkusi, jeigu ne visai išnykusi… Gal netgi atvirkščiai - ar tikrai šiuo metu visi esantys Lietuvoje, ir netgi laikantys save patriotais, nėra savo elgesiu ar siela emigrantai?
- Ar galiausiai planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?
- Grįžti gyventi į Lietuvą norėčiau ir giliai širdyje planuoju, tačiau tol, kol sieksiu kažkokių profesinių tikslų, tiksliau, kol bus noro ir iniciatyvos dirbti, sunkiai save ten įsivaizduoju.
Smarkiai apsiplikinus kvaila kišti rankas į tą patį verdantį vandenį, jeigu jis ir toliau kunkuliuoja… Protas ir patirtis Lietuvoje sako, kad iš užribio gali daug daugiau nuveikti - tiek tai pačiai Lietuvai, tiek savais profesiniais tikslais.
Šiandien gali sėdėti Grenlandijoje ir laukti baltosios meškos, o vien tik turėdamas interneto jungtį gali puikiausiai dirbti Kopenhagoje esančiai įmonei ar rašyti mokslinį darbą. Tą patį sėkmingai gali daryti ir Lietuvos labui, jei tik noro yra.
Bet sugrįžti į Lietuvą visus skatinčiau ir raginčiau – pabandyti atrasti ten savo vietą ir gyvenimo misiją. Tik prieš tai dar labiau patarčiau pasilikti kelią iš jos...
Tėvynės ilgesys išlieka stiprus, tik jis dabar jau kitoks, nei pirmą kartą išvažiavus - nebelikę to jaunatviško naivumo. Vadovaujuosi išeivio į Šveicariją V. Dargužo knygos „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ antrašte.
- Pastaruoju metu Lietuvoje daug diskusijų apie studijas užsienyje. Ką apie jas manote, ar tai suteikia pranašumą Lietuvoje?
- Studijos užsienyje, sakyčiau, šiai dienai yra būtinybė ir tikrai ne prabanga.
Jaunam žmogui tai yra nepakeičiama akiračio plėtimo, integracijos, mokymosi, tolerancijos ugdymo forma. Kartu tai - naujų žinių šaltinis. Studijuojant Šveicarijoje teko sutikti teisės profesorių, kurį drąsiai galiu vadinti mano svarbiausiu gyvenimo mokytoju.
Žmogus, žinomas visoje Šveicarijoje kaip teisės mokslų korifėjus, vieno iš Šveicarijos bankų valdybos pirmininkas ir dar begalę skambių titulų turintis asmuo, sutikęs mane gatvėje, „bevardį“, „permatomą“ užsienietį studentą iš Rytų Europos, sunkiai suprantantį šveicarišką vokiečių kalbos dialektą, vesdavosi išgerti alaus į paprastą studentų barą ar kviesdavosi į savo banko akcininkų susirinkimą, žmonių skaičiumi beveik prilygstantį U2 koncertui. Visa tai - kad išmokčiau gyvenimo. Tokie dalykai apverčia mąstymą ir pasaulio suvokimą aukštyn kojom.