Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dirbantiems detektyvams vadovaujantis vyras pastebi ir tai, kad užsakymų rinkti informaciją apie neištikimą sutuoktinį ypač padaugėja metų pabaigoje.
„Metai – mažytis gyvenimo etapas ir jo pabaigoje žmonės, matyt, skuba suvesti galus, išspręsti asmenines problemas, kad naujus metus pradėtų iš naujo“, - sakė tik vardu prisistatęs detektyvas.
- Kiek kainuoja informacija apie partnerio ištikimybę?
- Nėra tarifų. Pigiausiai – litą, brangiausiai – keliasdešimt tūkstančių litų. Kainą lemia daugelis dalykų: užduoties sudėtingumas, darbuotojų kiekis, kokioje šalyje renkama informacija ir t.t.
- Koks procentas žmonių per privačius detektyvus sprendžia asmenines problemas, koks – darbo reikalus?
- Septyni iš dešimties mūsų agentūros klientų sprendžia asmenines problemas. Dažniausios – abejonės sutuoktinio ištikimybe, kilęs nerimas dėl vaiko, noras sužinoti, ar atžala nevartoja narkotikų. Taip pat tėvai bando sužinoti priežastį, dėl ko staiga ima blogėti vaiko elgesys, prasideda nuotaikų kaitos, dingimai iš namų, vaikas nebelanko mokyklos ir panašiai.
- O suaugusiems žmonėms be neištikimybės daugiau problemų nekyla?
- Iš tų, kurie kreipiasi dėl asmeninių priežasčių, neištikimybės klausimas aktualus absoliučiai daugumai.
- Dominuoja vyrai ar moterys?
- Maždaug apylygiai. Negalėčiau išskirt.
- Kaip dažnai jūsų paslaugų prireikia emigrantų šeimoms?
- Iš dešimties užsakymų tikrai 3-4, kai problemos kyla emigrantų šeimose – partnerio ištikimybe suabejoja Lietuvoje likęs šeimos narys arba į užsienį išvykęs ir vyrą ar žmoną Lietuvoje palikęs žmogus.
- Ar tai nauja tendencija?
- Nesena ir linkusi stiprėti. Pastaruoju metu emigrantų šeimų užsakymų kreivė gana aštriai kyla į viršų.
- Gal plečiasi ir geografija, sulaukiate užsakymų ne tik iš tų šalių, kur lietuvių koncentracija didžiausia?
- Ne, vyrauja Norvegija, Airija, Didžioji Britanija. Yra buvę ir egzotiškų šalių, tačiau tai – vienetiniai atvejai.
- Kiekviena istorija – savita, tačiau gal pastebite panašumų?
- Taip. Pastebėjome du standartinius, tipinius atvejus. Išvažiuoja vyrai uždarbiauti į Airiją, Norvegiją Didžiąją Britaniją ar Vokietiją, palieka namuose žmonas, kurioms siunčia pinigų. Tarsi jų tikslas buvo padėti šeimai, bet iš tiesų nemaža dalis santuokų dėl to išyra arba atsiduria ties iširimo riba.
Vyrai, kurie išvažiuoja mėnesiams, pusmečiui ar metams, natūralu, per tą laiką ieško, susiranda ten moterį ir gyvena normalų šeiminį gyvenimą. Žmonos, gyvenančios Lietuvoje, apie tai nežino.
Kita dalis klientų – iš užsienio. Jie pastebi Lietuvoje likusių žmonų pasikeitusį elgesį. Žmonos, likusios vienos, ilgai vienos nebūna. Paprastai abejonės pasitvirtina ir, liūdniausia, keisti situaciją būna jau vėlu. Belieka konstatuoti faktą, kad šeima iširusi ir jos nebėra.
- Kaip renkate informaciją užsienyje? Samdote vietinius, ar siunčiate savus žmones?
- Įvairiai būna. Bendradarbiaujame su kolegomis, jei tai vyksta netolimame užsienyje – Europos Sąjungoje, dirbame ir patys. Tai priklauso nuo problemos rimtumo, pagaliau nuo to, kiek gali sau leisti paslaugos užsakovas.
- Minėjote, kad abejojančių partnerių ištikimybe įtarimai dažniausiai pasitvirtina. Ar būna išimčių?
- Tik ne emigrantų šeimose. Čia, Lietuvoje gyvenančiose šeimose pasitaiko nesusipratimų. Moteris tyčia nori sukelti vyrui pavydą ir neva eina į „žygį“, puošiasi, gražinasi. Tačiau paskui pasirodo, kad tiesiog vaikšto po „Akropolį“ ar kitaip laiką leidžia.
- Gal taip tikisi sulaukti daugiau savo vyro dėmesio?
- Na, taip. Moteris jaučia, kad vyras praranda susidomėjimą ir tokiu būdu bando pažadinti jo medžiotojo instinktą. Nes ne moteris turi medžioti vyrą, o atvirkščiai.
- Kaip dažnai pasitvirtina jūsų klientų įtarimai neištikimybe?
- Absoliučioje daugumoje atvejų.
- Galima sakyti, kad dėl smalsumo į detektyvus nesikreipiama – tik turint rimtų abejonių?
- Taip, ir kaip minėjau, su giliu liūdesiu galiu konstatuoti, kad dažnai būna šaukštai po pietų. Tačiau atskleista tiesa dažnai išeina į naudą ir tiems, kurie yra neištikimi. Tai tampa gera proga užbaigti melagystes, nes dažnai žmonės nedrįsta savo partneriui prisipažinti, kad yra neištikimi, ypač jei yra daug metų pragyvenę kartu, siejami sentimentų ar gražių prisiminimų.
- Kaip jūs manote, dažniau neištikimi vyrai ar moterys?
- Man kartais atrodo, kad didžioji dalis tų, kur vaikšto aplink su vaikais, susikabinę už rankučių iš tiesų gyvena dvigubą gyvena. Beveik visi. Aš taip manau. Gal tai lemia darbas, rutina, su kuria susiduriu, bet iš tiesų taip atrodo.
Ypač daug tarnybinių romanų. Tipiška situacija – vyras verslininkas, uždirba pinigų, namuose nieko netrūksta, visko yra. Bet moteriai nėra vyro, tik jo pinigai. Vyras užsiėmęs, daug keliauja, tada moteris susiranda kokį nors „išklausytoją“ sporto klube, draugų rate. Taip viskas ir prasideda. Štai jums ir ne tarnybinis romanas – šių dienų realybė.
Moterys taip pat nuodėmingos, kaip ir vyrai.
- Dar viena jūsų darbo sritis – tėvystės nustatymas DNR tyrimais. Kam žmonėms reikia tyrimų, kurie negalioja, pvz., teisme? Smalsumui patenkinti?
- Tipinė situacija: vyras jaučia, kad šeimoje kažkas ne taip. Jeigu jis norėtų gauti oficialaus DNR tyrimo rezultatus, turėtų kreiptis į pripažintą laboratoriją, į ją vežtis vaiką, jo motiną arba ji apie tai vis viena sužino.
Nenorėdamas įžeisti savo artimų žmonių, vyras gali apie tai niekam neaiškindamas pats paimti mėginį nuo panaudoto dantų šepetėlio, dantų siūlo, dantų ir ausų krapštuko, servetėlės, nosinės, krauju suteptos medžiagos, kramtomos gumos, nagų, plaukų, drabužių ar nuorūkų ir gauti atsakymą.
Sužinojęs, kad, pavyzdžiui, vaikas nėra jo, vyras gali drąsiai ramiai reikalus tvarkyti oficialiai.
- Ar tėvystės nustatymo testais domisi vien vyrai
- Ne. Kreipiasi ir moterys, jei, pvz., nežino, nuo kurio vyro pagimdė vaiką. Aišku, tokiu atveju moterys negali oficialiai dviem vyrams imti seilių ar kitos biologinės medžiagos.
Bet būna ir atvirkščiai. Atėjo kartą pas mus du vyrai, kurie nepasidalija vaiko. Vienas sako, kad tai jo vaikas, kitas – kad jo. Tačiau tokie atvejai buvo vos keli.
Būna moterys dar nepagimdžiusios klausia, ar galėtų nustatyti vaiko tėvystę. Tačiau aš net nežinau ar iš principo tai įmanoma padaryti, kol vaikas negimęs.
- Ar daug moterų, norinčių sužinoti, kas jų vaikų tėvai?
- Dažniausiai vis dėlto kreipiasi vyrai ir daugmaž 80 proc. sulaukia atsakymo, kad vaikai – ne jų.
Moterys dažniausiai kreipiasi tada, kai vyrai pareiškia: „vaikas ne mano“. Tada jos DNR tėvystės nustatymo testais naudojasi kaip gynybine priemone.