Tokią išvadą padarė mokslininkai Žilvinas Martinaitis ir Justina Ivanauskaitė, kurie analizavo makroekonominius migracijos veiksnius, aprašytus knygoje „Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija“.
„Sakykime, į užsienį išvyko kažkieno bičiulis ir tai gali paskatinti migruoti ir draugę, mat, viena vertus, jai tai suteikia minčių, kad išvykusiam bičiuliui neblogai sekasi, antra vertus, išvykęs bičiulis galbūt pateiks kokį nors darbo pasiūlymą, kurį vietoje surado, trečia vertus, galbūt jie nori kartu gyventi. Šitie dalykai skatina irgi išvykti, bet jie nėra tokie lemiami, jų mastas nėra toks stiprus, kad sykį prasidėjus migracijai, ji niekada nebesustotų“, - DELFI pasakojo Ž. Martinaitis.
Pasak Ž. Martinaičio, aiškindamiesi makroekonominius migracijos – emigracijos ir imigracijos – veiksnius jie su kolege pasitelkė statistinius 1990-2010 m. duomenis iš 29 valstybių, Europos Sąjungos šalių, taip pat Norvegijos ir Šveicarijos.
Mokslininkai nustatė, kad migracijai reikšmingiausią įtaką turi darbo užmokesčio dydis, nedarbo lygis, ekonominio augimo lūkesčiai bei tai, ar praeityje žmonės iš šalies emigravo ir ar į ją imigravo.
Tačiau, pasak Ž. Martinaičio, Lietuvoje didesnę įtaką turi ne tiek praeityje vykusi emigracija, kiek ekonominiai veiksniai – darbo užmokestis, nedarbo lygis ir lūkesčiai. Todėl negalima manyti, kad Lietuvoje yra susiformavęs užburtas ratas, kai migracija savaime skatina kitą migracijos bangą.
„Emigracijos ir grįžtamosios migracijos lygio kaitai didesnį poveikį turėjo kiti veiksniai. Toks rezultatas prieštarauja viešojoje nuomonėje įsitvirtinusiam deterministiniam įsitikinimui, kad lietuviai yra išsivaikščiojanti tauta“, - rašoma Ž. Martinaičio ir J. Ivanauskaitės tyrimo išvadoje.
Anot mokslininkų, Lietuvos atveju gana didelę įtaką emigracijos mastams turėjo narystė Europos Sąjungoje ir laisvo darbo jėgos judėjimo apribojimų panaikinimas. Tai paaiškina emigracijos mastą 2003-2005 m.
Mūsų šalyje emigraciją ir ypač emigrantų grįžimas susijęs su bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, augimu, ir nedarbo lygiu – kuo jis didesnis, tuo žmonės labiau linkę emigruoti, tuo tarpu pati emigracija savo ruožtu mažina nedarbo lygį.
2005-2008 m. BVP vienam gyventojui augant, emigrantų skaičius mažėjo, tuo tarpu 2009-aisiais į Lietuvą atūžus ekonominei krizei – išsaugo. Beje, pasak Ž. Martinaičio, BVP augimas vienam gyventojui turi dar daugiau įtakos grįžtamajai migracijai – 2001-2008 m. augant BVP į Lietuvą grįžo ir daugiau buvusių emigrantų. Krizės metu BVP smuko ir grįžtančiųjų skaičius iškart sumažėjo.
Kaip parodė mokslininkų analizė, buvę migrantai linkę grįžti į Lietuvą nedarbo lygiui mažėjant. 2001-2008 m. Lietuvoje nedarbo lygis smuko, tad lietuviai buvo linkę grįžti į savo šalį, nuo 2009 m. nedarbas išaugo, tad grįžtančiųjų skaičius sumažėjo.
„Tikėtina, kad ateityje migracijos kryptis ir mastai priklausys nuo BVP augimo ir nedarbo lygio: pirmajam pradėjus augti, o antrajam mažėti, turėtų didėti grįžtamosios migracijos apimtys ir mažėti emigracijos mastai“, - reziumuoja Ž. Martinaitis ir J. Ivanauskaitė.