Menininkė, pradėjusi savo kūrybos kelią studijuodama kostiumo dizainą, ilgainiui ėmėsi pačių įvairiausių meno formų ir apsistojo ties fotografija. Mokytis šio meno 27 metų Neringa Rašpoliauskė išvyko į Suomiją, ir nusprendė čia pasilikti. Šiuo metu moteris fotografuoja, piešia, šoka, kuria filmukus ir pristato savo darbus Suomijos gyventojams.
Neringa Rašpoliauskė
© Nuotr. iš asmeninio albumo

– Studijavote kostiumo dizainą, kodėl pakeitėte specialybę?

– Tuo metu į viską žiūrėjau labai rimtai ir radikaliai. Mokymo universitetuose sistema man buvo nepriimtina. Mados tendencijų sekimas, domėjimasis dizainerių biografijomis bei darbais, brėžiniai, šablonai, kai kurių dėstytojų ribotas požiūris ir nuostatos – viskam po truputį ėmiau jausti antipatiją. Jaučiausi taip, tarsi mokymas vogtų mano energiją. Man trūko kūrybos laisvės, erdvės, toje srityje nesugebėjau realizuoti savęs kaip asmenybės. Tuo pačiu metu norėjosi ko nors stabilaus ir paprastesnio. Gyvenime atsirado mylimas žmogus, mokslai ėmė atrodyti visiškas absurdas, kol galiausiai supratau, kad esu ne ten, kur norėčiau būti.

– Kaip susidomėjote audiovizualiniu menu?

– Viskas įvyko natūraliai. Mados pasaulyje bei moksle apie jį mačiau labai daug tuštybės, norėjau kurti, tačiau būti laisvesnė. Pradėjau piešti, tapyti bei reikšti save per vizualinį meną. Tuo metu norėjau studijuoti dailę, tačiau pastojau ir nusprendžiau atsisakyti šios minties. Fotografuoti ir filmuoti pradėjau gimus sūnui, norėjosi įamžinti jo kitimą, be to, gavau dovanų fotoaparatą. Kai aplinkiniai pradėjo prašyti fotosesijų, tada ir supratau, kad galiu nuotraukomis ir perteikti save, ir pamatyti žmogų kitokį.

– Kodėl fotografijoje sugebėjote išreikšti save, o madoje tai nepavyko?

– Mados pasaulyje dažnai taisykles diktuoja klientas. Dizaineris privalo išmanyti viską, kas mados pasaulyje įvyko vakar ir kas bus rytoj, kad galėtų sukurti tuo metu madingą drabužėlį bei įtikti tam, kuris jį dėvės. Į fotografiją žiūriu kaip į išraiškos priemonę. Aš kuriu ir šokdama, filmuodama vaizdo filmukus. Fotografuodama bei filmuodama galiu naudotis visomis išraiškos priemonėmis: garsu, judesiu, o ne tik vaizdu.

– Kaip atsidūrėte Suomijoje?

– Norėjau išvykti studijuoti į užsienį, tačiau mokytis kitoje šalyje ir palikti šeimą atrodė per sudėtinga, tad įstojau mokytis Lietuvoje ir netrukus užsirašiau į studentų mainų programą. Mokytis užsienyje kelis mėnesius neatrodė taip baisu kaip keletą metų. Čia atradau save dar kitokią ir prasitęsiau studijas.

– Pristatote savo darbus Suomijoje vykstančiose parodose?

– Taip, mano darbus išrinko, gavau teisę dalyvauti festivalyje „Fluxus“, videoperformansas iškovojo man teisę dalyvauti festivalyje „Cartex Flux 2012“. Foto ir videodarbai buvo pristatyti Melburno universitete Australijoje. Taip pat dalyvavau įvairiose parodose.

– Šiauliuose organizavote garso terapijos seansus. Kas tai?

– Pirmą kartą sudalyvavusi garso terapijos seanse pajutau, kad tai labai veiksminga terapija, galinti pagydyti žmogų, pagerinti jo savijautą, subalansuoti kūno energiją. Gongo garsą galima panaudoti fiziniam, emociniam ir dvasiniam kūnui subalansuoti. Tai puikiausia sunkumų, susijusių su stresu, depresija, priešiškumu ir pykčiu, vienišumo jausmu ir visų tipų baimėmis, terapija. Sumaniau šiuos užsiėmimus rengti Šiauliuose, nes nebuvau mačiusi nieko panašaus. 

Norėjau, kad žmonės pajustų gongo jėgą ir plūstančią energiją. Į gongo garsą įeina visi įmanomi garsai, jo garso amplitudė labai plati. Terapijos seanse prie gongo garso pridedama ir fleita, kriauklės, kalimba, įvairiausi indiški instrumentai. Garsas užpildo visą erdvę, teka žmonių kūnais, ir pačiame garse atsiranda naujų garsų. Atsipalaidavusį žmogaus kūną garsai veikia skirtingai: vieniems pradeda virpėti rankos, kiti pajunta palengvėjimą iki tol skaudėjusiose kūno vietose. Pasitaiko, kad po kelių seansų žmogus atsikrato kamavusio skausmo.

– Reiškiatės įvairiose meno srityse. Kuri jums arčiausiai širdies?

– Negaliu pasirinkti srities ar išraiškos formos. Dalyvauju ten, kur mane veda gyvenimas. Darau taip, kaip jaučiu tą akimirką. Gimus sūnui pradėjau piešti mandalas, daugiau medituoti ir į viską, ką darau, žvelgti su meile bei paprastumu. Ieškau įvairių bendravimo su žmonėmis formų, o tai reiškia – ir įvairių saviraiškos formų. Man reikia visų meno rūšių, nes kiekviena yra skirtinga ir kiekvienoje, tarsi veidrodyje, matau kitokią save.

– Ką perteikiate savo kūriniais?

– Mano menas dažniausiai yra veidrodis to, ką jaučiu pati. Manęs nedomina politika, pasaulio problemos ar masinės tragedijos. Į kūrybą žiūriu kaip į pagalbos žmonėms priemonę. Noriu kiekvienam mano darbą pamačiusiam žmogui ką nors duoti. Menas gali duoti daug gero. Pastebėjau tendenciją, kad menininkai dažnai savo kūryba stengiasi išspręsti problemas, jas transformuoti arba pateikti taip, kad žiūrovas pats pasirinktų sprendimą.

– Kaip manote, ko žiūrovui suteikia jūsų menas?

– Kurdama aš pirmiausia keičiu save. Manau, jei menininkas neatras ir nors vienu aspektu nepakeis savęs, neįvyks kontakto su žiūrovu. Kiekvienas žmogus nori būti išgirstas ir suprastas. Kurdama noriu būti suprasta ir suteikti galimybę žiūrovui suprasti save. Pamatę mano darbus žmonės neretai dėkoja, sakosi pasijutę laisvesni, pailsėję. Man nėra svarbu, patinka mano kūryba žmonėms ar ne, svarbiausia, kad mes apsikeistume energija, kad įvyktų kontaktas.

– Kaip atsiranda idėjos jūsų kūriniams?

– Kurdama aš nepasitelkiu intelekto. Paskutinę fotografijų seriją – „Svajonė“, kurią pristačiau parodoje, sukūriau kankinama trūkumo. Man trūko šilumos, trūko vaiko, artimųjų, siekiau palengvėjimo, svajojau būti apkabinta. Kilo mintis, kad visų žmonių svajonės turi tendenciją pildytis, tačiau jei to paties nori ne vienas, o keli žmonės, svajonė išsipildo greičiau. Nuotraukose įamžinau vyrą, moterį ir vaiką, paskendusius svajose. Visos mintys, į kurias susikoncentruojame, ilgainiui virsta darbais, ir svajonės pasiekiamos. Kiekvienas mes esame kūrėjai, nes kasdien patys kuriame savo gyvenimus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tikimybė, kad atrasime ateivių pėdsakus, yra (40)

Prieš savaitę praėjęs penktadienis ir dar 13-ta diena – puikus metas pasvarstyti apie tai, kas...

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (158)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Gyvai / NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“

NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“.

Savaitgalio orai: vieną dieną lietus, kitą – vėsa ir saulė

Priešaky – dvi kontrastingos savaitgalio dienos. Šeštadienio naktį šalyje pradės lyti, tiesa,...

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (441)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Š. Jasikevičius: kovojome, tačiau taktiškai tai buvo absoliutus košmaras (11)

„Jei sąžiningai, sunku rinkti žodžius. Tai buvo kažkoks taktikos susitarimų nevykdymo...

Sprendžiamas 17-os „Rimi“ ir „Iki“ parduotuvių likimas (77)

Konkurencijos tarybai leidus susijungti prekybos tinklams „Rimi“ ir „Iki“ , bendrovės...

Su vyru bengališką kebabinę įkūrusi lietuvė: pradžia buvo lyg ėjimas užminuotu lauku (201)

Lietuvė Jolita Aktar ir jos vyras, bengalas Faridas Aktaras šiandien yra ne tik laiminga šeima, bet...

Liberalų agonija: laikinuoju pirmininku patvirtino E. Gentvilą, bet ir dėl to skraidė žiežirbos (306)

Penktadienį susirinkusi Liberalų sąjūdžio valdyba priėmė pirmininko Remigijaus Šimašiaus...

Šiaulių arenos gimtadienyje – ir A. Šedžius: atvyko ne su žmona (108)

Penktadienio vakarą Šiauliuose skambėjo dainos ir sveikinimai. Dešimtmečio jubiliejų...