Patarimą davė vietiniai lietuviai
Justė iš Vilniaus atvyko į Derbį iškart po egzaminų sesijos, birželio pabaigoje. Jau kitądien pradėjo darbo paieškas.
„Iš vietinių lietuvių sulaukiau nemažai patarimų. Vienas jų buvo nesakyti, jog tebesu studentė, mat, trumpalaikį darbą gauti sunku. Taigi savo CV įrašiau, kad esu ką tik baigusi universitetą absolventė, - pasakoja dabar jau ketvirtakursė Justė. Mergina pirmiausiai apėjo įdarbinimo agentūras, taip pat nunešė gyvenimo aprašymus į kelias kavines ir užkandines. „Visiems sakiau, kad ieškau nuolatinio darbo, tačiau tai nepadėjo, nes, paprasčiausiai, pirmąsias dvi savaites agentūros beveik neturėjo darbo pasiūlymų“, - pasakoja Justė.
Justė varstė ne tik Derbio, bet ir šalia esančio pramoninio miesto Burtono agentūrų duris. Galiausiai jai buvo pasiūlytas darbas sandėlyje. Justė jį metė po dviejų savaičių.
„Nusprendžiau ieškotis kito, nes vieną dieną paskambindavo, kitą – ne, agentūros darbuotojai nuolat meluodavo ir taip toliau, - pasakoja mergina. – Kitoje agentūroje pasiūlė darbą kažkokioje fejerverkų gamykloje, tačiau sąlygos man pasirodė įtartinos, kaip ir pati agentūra. Per supažindinimo procedūrą mes suėjome į tokį kambarį. Nepamenu, kelintas, antras ar trečias, agentūros darbuotojos klausimas buvo: „Ar tarp jūsų nėra studentų?“ Tada aš pakėliau ranką. Iškart buvau paprašyta palikti kambarį, nes darbas – nuolatinis.“
Kitoje, pažįstamo rekomenduotoje, agentūroje Justė sulaukė nuolatinio darbo pasiūlymo įmonėje, kurioje gaminamos medicininės priemonės. Mergina pasakoja, jog jau pirmąją dieną ją pasitiko trenerė, kuri pradėjo ją apmokyti pagal trijų mėnesių programą.
„Mano pamainoje daugiausiai dirbo anglai, buvo keletas naujokų iš Indijos ir Lenkijos. Niekam, kad ir kokie geri santykiai, negalėjau papasakoti, kas iš tiesų esu, ir kokie tolimesni mano planai.“
Pasak studentės, apsimetinėjimas ir veidmainiavimas ją labai slėgė, tarsi sieną statė tarp jos ir kolegų. Ypač dėl to nejaukiai ji jausdavosi aptariant jos pažangą trijų mėnesių apmokymo programoje.
„Paskui ten pat per mano agentūrą įsidarbino kita lietuvė. Ji buvo iš kitos pamainos. Keičiantis pamainoms, susitikdavom, paplepėdavom. Kartą ji paklausė, ar aš čia ilgam. Atsakiau, kad taip. Tada ji prisipažino, kad yra studentė ir grįš tęsti studijų, tik to niekas neturi sužinoti. Jos atvirumas mane sugėdino, todėl atskleidžiau savo melą. Tai buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais susipažinau Anglijoje, ir kurie žinojo, kad esu čia neilgam“.
Atlaisvino darbo vietas
Justė prieš išvažiuodama pasiėmė iš agentūros apmokamų atostogų. Pirmadienį, prieš darbą paskambino agentūros darbuotoja ir paklausė, ar ji gali grįžti į darbą. „Buvo likusi savaitė Britanijoje. Norėjau dar užsidirbti, bet to žinojau, kad darbe tuo metu trūko žmonių, daug darbuotojų atostogavo, kelios išėjo visam laikui, todėl pasakiau, kad dirbsiu dar savaitę, bet ji bus paskutinė“, - pasakoja Justė.
„Ji pasakė „Gerai“ ir „Sėkmės“ ar kažką tokio, - tęsia studentė. - Po minutės vėl skambina. Atsiliepusi išgirstu jau vyrišką balsą: „Juste, go home“ („Juste, važiuok namo“ – aut.vert.). Tai buvo kitas agentūros darbuotojas. Jis pasakė, jog nebeičiau į darbą ir, kad mano bendradarbiavimas su ta agentūra baigtas. Aš dar bandžiau pameluoti, kad metu darbą dėl „asmeninių priežasčių“. Jis atsakė, kad tokių, kaip aš, išeinančių „dėl asmeninių priežasčių“ dabar pas juos pilna. Supratau, kad tai studentai iš užsienio“.
Justė, paklausta, kodėl neieškojo sezoninio darbo, sako: „Paprastai sezoninio darbo vietas užima vietiniai studentai, o studentams iš užsienio lieka dirbti tuos pačius darbus, kaip ir kiekvienam imigrantui – fabrike, valykloje, sandėlyje ar kitur.“ Justė sako įsitikinusi, kad darbą būtų buvę daug sunkiau gauti, jei ji būtų sakiusi tiesą: „Esmė ta, kad kai atvažiavau, čia kaip tik ir buvo studentų antplūdis, bumas – agentūros nieko nežadėjo, tik paskambinti, jei kažkas atsiras. Dabar studentai atlaisvino vietas, todėl jos turi daug daugiau pasiūlymų. Iš tų, kuriose palikau savo telefono numerį gaunu žinutes, kad jie turi daug darbo“.
Vytenis jau grįžo į Vilniaus universitetą, kur tęsia savo studijas trečiame kurse. Vasarą jis pardavė restoranui Ivinghoe gyvenvietėje. Vaikinas įsidarbino restorane be agentūrų pagalbos.
„Pasakiau darbdaviui, kad esu studentas, bet pamelavau, kad žadu pasiimti akademines atostogas bent jau metams. Taigi faktiškai melavau, kad ieškau ilgalaikio darbo.“ – pasakoja Vytenis. Pasak studento, apie tai, kad užsibus Ivenghoe neilgai, pasakęs tik tiems kolegoms, kuriais pasitikėjo.
Rugsėjo viduryje, prieš išskrisdamas atgal į Lietuvą, vaikinas metė darbą, o darbdaviui pasiteisino taip: „Pasakiau, kad ne man toks darbas ir kad nenoriu dirbti visą laiką padavėju. Pasakiau teisybę tuo atžvilgiu“. Pasak Vytenio, darbdavio reakcija buvo normali, jis neatrodė nei supykęs, nei įsižeidęs.
Aistė trečią mėnesį leidžia Wakefielde. Mergina nuo pradžių mynė takus į įdarbinimo agentūras. Kuri laiką pasiūlymų nesulaukė, tačiau vienai agentūrai skubiai prireikus darbuotojo, ji buvo atrinkta.
„Jie neklausė, ar aš studentė, ar ne, įdarbino tą pačią dieną, kai atėjau pildyti anketos. Bet... nesakiau jiems, kiek laiko dirbsiu“, - pasakoja Aistė. Ir Aistės prižiūrėtoja, ir kolegos darbe žinojo, kad ji – studentė, ir Britanijoje – tik laikinai. Aistei nerimą kėlė kai kas kita: „Iš tiesų, baiminausi, kad gali nesumokėti atostoginių, todėl nesakiau, kada tiksliai išeisiu iš darbo. Pasiėmiau atostogų, tačiau nesakiau, kad po jų nebegrįšiu ir išvažiuosiu į Lietuvą“.
Kokios studentės nuotaikos, grįžtant atgal? „Neįsivaizduojate, kaip pasiilgau Lietuvos“, - šypsosi mergina.
***
Anglija.lt paskambino į kelias įdarbinimo agentūras Piterbore, Portsmute, Londone ir Bristolyje. Dauguma jų nenorėjo atskleisti, ar tokių atvejų, kai studentai, atvykę vasarai padirbėti, pasitaiko daug. Kalbėtis sutiko vienintelė Piterboro „Blue Arrow“. „Na taip, pas mus tokių atvejų buvo ne vienas. Kai išaiškėja tiesa, tai labai skausminga. Visgi to daugiau pasitaikė praėjusiais metais. Šiemet tokių atvejų kol kas neužfiksavome“ - pasakojo „Blue Arrow“ darbuotoja.