Tai kas gi yra tikrieji skvoteriai? Kada jie atsirado ir kaip gyvena? Save „tikraisiais“ skvoteriais vadinantys žmonės tikina, kad daugelis nežino atsakymų į šiuos klausimus. Tą patvirtina ir „Tiesos“ atlikta skaitytojų apklausa socialiniame tinkle „Facebook“. Dauguma lietuvių mano, kad skvoteriai – tai nemokamos gyvenamosios vietos ieškantys klajokliai. Tačiau yra ne visai taip.
Skvoteriai investuoja į būstą
Skvoteriai – tai žmonės, okupuojantys ir atnaujinantys apleistus pastatus. Dauguma jų tiki, jog gyvybiniai žmogaus poreikiai yra daug svarbesni negu privati nuosavybė. Pasak jų, žmogus, turintis negyvenamą pastatą, turėtų dalytis juo su tais, kuriems beviltiškai reikia pastogės.
Tikslų skvoterių atsiradimo laikotarpį nustatyti sudėtinga. Per karus ar neramumus šalyje neretai būdavo apgadinama ir sugriaunama galybė pastatų. Pasibaigus neramumams, žmonės, neturintys namų, įsikeldavo į tokius pastatus, juos susitvarkydavo ir gyvendavo, nes būdavo likę be savo pastogės.
„Tiesos“ kalbintas skvoteris Gediminas Ašmonaitis tvirtino, jog pirmieji skvoteriai atsirado dėl paprastų priežasčių, pavyzdžiui, brangios namų nuomos, kylančių elektros bei dujų kainų. Tokiais atvejais į negyvenamus namus įsilauždavo tik tie, kurie, tikrąja tų žodžių prasme, ieškojo vietos, kur nepūstų vėjas. Mūsų pašnekovas dažniausiai turėdavo pakankamai lėšų nuomai, bet pradėjo „skvoteriauti“ dėl pramogos. Pasak G. Ašmonaičio, „tikrieji“ skvoteriai į surastą būstą investuoja daug pinigų bei laiko: sutvarko namą, perdažo sienas, apsodina kiemus. Neturintieji pinigų to negalėtų sau leisti.
Jaunas lietuvis teigė, jog „skvoteriavimas“ – tai gyvenimo būdas, kuris plinta ne tik dėl finansų trūkumo, bet ir dėl noro gyventi įdomiau. Jo manymu, dauguma žmonių nežino, ką reiškia „tikrasis“ skvoteris ir kuo jis skiriasi nuo nuosavybę apvagiančio benamio.
G. Ašmonaitis pasakojo, jog įsilaužęs į skvotą netrukus pajunti, jog šie namai priklauso tau – pradedant spynos pakeitimu ir baigiant augalų sodui parinkimu. Jam atrodo, kad „skvoteriavimas“ jaunimo taip mėgstamas būtent dėl šio jausmo. „Kai draugai papasakojo apie „skvoteriavimą“, pagalvojau: jeigu aš galiu pasiimti kažkam absoliučiai nereikalingą pastatą, jį pasipuošti, pasaugoti, kol grįš savininkas, ir nemokėti nuomos, kodėl gi taip nepadarius?“, – prisiminė „Tiesos“ kalbinamas pašnekovas.
Skvotas tampa vieta, kurią gali sutvarkyti būtent taip, kaip nori pats. Statyti tokius baldus, kokių nori, susitvarkyti buitį pagal savo poreikius, kaskart neskambindamas savininkui ir neklausdamas jo sutikimo. Kiekvienas skvoteris puikiai žino, kad nors ir įdės galybę pastangų, investuos keletą šimtų svarų į namo išvalymą bei sutvarkymą, vieną dieną vis tiek grįš savininkas, ir teks taip pat tvarkyti jau kitus namus.
Pasak Gedimino, tai ir yra pats smagumas. „Skvoteriavimo“ pradžioje užimti namai būdavo pritaikomi ne tik gyventi – dažnai ten būdavo rengiami nemokami kultūriniai renginiai, įvairūs susitikimai, organizuojamos parodos. Būtent dėl šios priežasties negyvenamų patalpų nusavinimas daugelyje šalių buvo laikomas legaliu. Kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, Anglijoje bei Velse, rajonų tarybos privalo paviešinti negyvenamų namų sąrašą, t. y., duoti jį skvoterių internetiniams tinklalapiams.
Šiuo metu Londone taip pat yra nemažai skvoterių užimtų patalpų, kuriose jie rengia nemokamus kultūrinius renginius. Atėję lankytojai gali paaukoti pinigų skvotui pagražinti arba menininkams, tuo metu rengiantiems parodą ar koncertą. Taip pat dažniausiai kiekvienas skvoteris priima gyventi į savo skvotą pastogės ieškančius žmones. Kartais tai būna tiesiog keliautojai, turistai iš kitų šalių ar draugai, apsistojantys ilgėliau.
„Tikrasis“ ir „netikrasis“ skvoteriai
Puikus pavyzdys – Guy Ritchie ir Madonnos namas. Porelė išvyko atostogų, o jų namus užgrobė skvoteriais save vadinantys jaunuoliai. Pragyvenę ten vos savaitę, vagys pasisavino daugelį nepigių garsenybių buities daiktų ir, apskritai, pasiėmė viską, iš ko galėjo pasipelnyti. Grįžę Ritchie ir Madonna net negalėjo įeiti vidun, nes, pagal įstatymus, tik teismo sprendimu galima išvaryti skvoterius iš savo pačių būsto.
Lietuvis teigia, jog paprasta atskirti „tikrąjį“ skvoterį nuo vagies. Skvoteriai, prieš užimdami namą, privalo dvi savaites jį stebėti ir įsitikinti, kad name, kuriame jie norėtų apsigyventi, tikrai niekas nesilanko, jis tikrai apleistas ir tikrai niekam šiuo metu nereikalingas. Guy Ritchie atveju, vagys neturėjo dviejų savaičių, kad galėtų stebėti pastatą, jie tiesiog sulaukė akimirkos, kuomet iš namų išvyko savininkai, ir įsilaužė vidun.
„Aš nesuprantu tokių dalykų ir to niekaip nepavadinčiau „skvotinimu“, juk tokie žmonės tik kenkia mūsų vardui“, – piktinosi G. Ašmonaitis.
Skvoterių teisės
Dažnai manoma, jog iš tikrųjų egzistuoja skvoterių teises ginantis dokumentas. Iš tiesų yra tik įstatymas, kuris draudžia naudoti jėgą arba įžengti į privačią nuosavybę, kurioje gyvena žmonės. Minėtasis įstatymas taikomas siekiant apsaugoti gyvenamąją vietą nuomojančius žmones, tačiau juo pasinaudojo ir skvoteriai. Remdamiesi pastaruoju įstatymu, skvoteriai turi teisę tapti legaliais nuosavybės savininkais. Jei žemės sklypas, kuriame stovi nuosavybė, registruotas, skvoteris turi pragyventi jame 12 metų ir tuomet gali pretenduoti tapti jo savininku, nors tikrasis žemės savininkas gali tai užprotestuoti. Jei žemės sklypas neregistruotas, pakanka okupuotoje nuosavybėje pragyventi 10 metų, ir nuosavybė teisiškai jau priklauso skvoteriui.
Kad ir kaip ten būtų, realaus įstatymo, skirto ginti konkrečiai skvoterių teises, nėra. „Tiesos“ pašnekovas teigė, jog šioje šalyje policija skvoterių atžvilgiu yra bejėgė. „Jei pamatai, kad į tavo namų duris beldžiasi policininkas, tu paprasčiausiai jo neįleidi vidun, tačiau, jei duris vis dėlto atvėrei, policininkas turi teisę pastatyti koją ant tavo slenksčio ir pranešti, jog gyveni čia nelegaliai, nes atsirado nuosavybės savininkas. Tokiu atveju tu pralošei, ir laukia teismas“, – detales dėstė G. Ašmonaitis.
„Tiesos“ pašnekovo teigimu, teismo procese niekas neatsižvelgia į tai, kad į niekam nereikalingą ir apleistą pastatą skvoteriai investavo krūvą pinigų ir „prikėlė jį iš numirusių“, į tai, kad nesukėlė problemų kaimynams, skyrė savo laiko bei jėgų, kad paverstų voratinkliais apėjusį sodą jaukiu.
Tapimas skvoteriu
Apsigyventi apleistose patalpose nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Norint paversti pastatą skvotu, pirmiausia reikia jį kurį laiką stebėti. Skvoteriai teigia, kad net žinant, jog namas negyvenamas, pirma reikia tuo įsitikinti. Namas turi būti stebimas dvi savaites. Reikia įsitikinti, ar kieme neatsiranda šiukšlių maišų, ar namo rytais neaplanko paštininkas, kiemelyje nešienaujama žolė, ir panašiai. Lietuvio išbandytas ir dar vienas patikimas būdas – popieriaus lapelis, užkišamas už durų. Jei per dvi savaites jis vis dar ten pat, reiškia, į namus niekas nebuvo įžengęs.
Kitas etapas – įeiti į namą. Skvoteriai įsikeldami į namą negali išdaužti lango ir taip įlįsti vidun ar padaryti kitokių nuostolių, už kuriuos gali būti nubausti teisine tvarka. Skvoterių portaluose dažniausiai rekomenduojamas vienintelis būdas – atsirakinti spyną nepažeidžiant durų ir ją pakeisti vos atsikrausčius. Jei okupuotai nuosavybei padaromas nuostolis ir grįžęs savininkas jį pastebi, skvoteriai gali būti baudžiami už įsilaužimą ir nuosavybės nuniokojimą.
Mokesčių mokėjimas
Kiekvienas skvoteris, vos įsikraustęs į naujas patalpas, privalo susisiekti su elektros ir dujų tiekimo kompanijomis bei pranešti, kad nuo šiol jis gyvens šiuo adresu ir mokės visus reikalingus mokesčius. „Tikrieji“ skvoteriai tai būtinai atlieka norėdami išvengti galimų nesusipratimų susidūrus su savininku ar policija. Visada yra galimybė, kad sugrįžęs savininkas neras gyventojų namuose ir pakeis spyną. Tokiu atveju skvoteriai gali kreiptis į policiją ir įrodyti, jog jie buvo išmesti iš namų be perspėjimo – pakanka sąskaitos už dujas bei elektrą ir įrodymo, kad jos buvo apmokėtos.
Pastaruoju metu aikštėn vis dažniau iškyla problemų, susijusių su gyvenamųjų namų nusavinimu ir vagystėmis, prisidengiant skvoterių vardu, tad planuojama „skvoteriavimą“ uždrausti.