aA
Valdžios vyrai ir visuomenės veikėjai kuria planus, kaip susigrąžinti į užsienį išvykusius lietuvius. Palmos Kuklinskaitės emigravimo istorijoje buvo laikas, kai mergina būtų grįžusi niekieno neprašoma, jei tik būtų turėjusi už ką. Dabar užtenka kelių dienų Lietuvoje ir ji jau išsiilgsta Anglijoje susikurto gyvenimo.
© DELFI (E.Digrytės nuotr.)
Sukūrė gyvenimo aprašymą

Buvusi panevėžietė Palma Kuklinskaitė į Angliją išvyko prieš dvejus metus. Darbą jai surado sesers draugė. Ji sukūrė gyvenimo aprašymą, šiek tiek pafantazavo – esą Palma dirbo administratore Lietuvos viešbučiuose.

Su būsimaisiais darbdaviais P.Kuklinskaitė kalbėjosi telefonu, netrukus mergina su lagaminais jau stovėjo oro uoste, apsupta į nežinią ją išlydinčios susigraudinusios didelės šeimos. Tačiau tada merginai buvo linksma – už jūrų laukė naujas, įdomesnis gyvenimas.

Oro uoste panevėžietės dėmesį patraukė ašarojanti mergina. Palma ją užkalbino. Panevėžietė pasakoja tada pamaniusi, kad verkšlenanti nepažįstamoji į užsienį vyksta pirmą kartą, todėl jai liūdna palikti namus. Panevėžietė nustebo, išgirdusi tikrąją liūdesio priežastį: atsitiktinė bendrakeleivė nenorėjo grįžti į vieną Anglijos prekybos centrų, kuriame dirbo aptarnavimo srityje – dėdavo pirkėjų prekes į maišelius.

Nepradėti nuo nulio

Dabar jau patyrusi emigrantė Palma prisipažino labai besidžiaugianti, kad tada nepradėjo dirbti fabrike ar tvarkyti kambarių.

„Yra žmonių, atvažiavusių po studijų. Jie ten morkas kapoja ir ką nors panašaus daro. Išmokai kalbą – nieko daugiau nereikia. Nuo ko pradėsi, tuo ir dirbsi: iš pirminės pozicijos pajudėti labai sunku, ypač, jei esi ne vietinis. Imigrantams reikia dirbti daug daugiau ir daug sunkiau, kad pasiektų tiek pat, kiek anglas gali pasiekti kur kas mažesnėmis pastangomis ir būdamas ne toks gabus“, – įsitikinusi mergina.

Dvejus metus Palma dirba viešbučio administratore, nors iš pradžių buvo išties sunku. Ji, mokykloje anglų kalbos pamokose visada buvusi prie geriausių, Anglijoje suprato pamelavusi dar vieną dalyką savo gyvenimo aprašyme – kad puikiai moka angliškai. Vos atvykusi į užsienį ji suprato, kad vietinių greitakalbės beveik nesupranta.

Tą patį pastebėjo ir naujasis viršininkas, todėl davė jai bandomąjį laikotarpį – du mėnesius kalbai išmokti. Kitaip naujai atvykusiai administratorei būtų tekę dirbti kambarine.

Kalbą Palma išmoko per mėnesį ir tuo labai nustebino valdžią. Visi liaupsino jos filologinius gabumus, bet panevėžietė nemano esanti labai talentinga.

„Daugiau nieko nieko taip nesimokiau, kaip anglų kalbą tada“, – Palma rezultatų sako pasiekusi per sunkų darbą.

Po dešimties valandų registratūroje norėdavosi tik griūti į lovą, bet ji įjungdavo televizorių ir žiūrėdavo žinias. Laisvalaikiu nuolat klausydavosi radijo, ne kartą užmigo su ausinukais. Pastangos nenuėjo veltui.

Šešėlinė viešbučio ekonomika

Po kelių mėnesių darbo Anglijos pietų mieste Salsburyje Palma ėmė suprasti savo darbovietės specifiką. Viešbutis įdarbindavo tik atvykėlius, anglų ten dirbo mažai. Be to, pageidautina, kad imigrantams tai būtų pirmoji darbo vieta naujoje šalyje.

Dabar merginai akivaizdu, kad viešbučio savininkas, o ypač personalo vadovė, naudojosi naujokų nežinojimu, sumišimu ir kuklumu.

„Tame viešbutyje viskas buvo nelegalu. Išeičiau, niekas nesužinotų, nes niekam neįdomu. Jie neturi atsakingų, kurie aiškintųsi, kodėl žmogus paliko darbą, kas jam pasidarė“, – įsitikinusi Palma. Mokami mokesčiai buvo juokingi: per penkis mėnesius nuo algos jai buvo atskaičiuota perpus mažiau nei vos įsidarbinus.

„Valdžios institucijoms jie sakydavo, kad turi kokius penkis darbuotojus, nors dirbo mažiausiai penkiolika, o mums stengėsi parodyti, kad viskas legalu“, – prisimena pirmąją darbovietę Palma.

Be to, įtarimą kėlė į oficialius nepanašūs darbalapiai: nebuvo rašomas nei dirbamų valandų skaičius, nei valandinis užmokestis. Vadovę finansinėmis machinacijomis galima įtarti dar ir dėl to, kad ši gyvena Stingo kaimynystėje ir jos namas nė trupučio nenusileidžia pasaulinio garso muzikos žvaigždės vilai.

Ištvėrė sunkų laikotarpį

Nusprendusi nebesitaikstyti su prastomis darbo sąlygomis ir vadovų savivale, Palma su drauge ispane pasakė, kad palieka Salsburį. Buvo lapkričio mėnuo, ir vadovė sureagavo taip: „Kas jus ims? Žiemos metas.“

Tuo laikotarpiu Palmai buvo kilęs noras vykti namo, tačiau jį numaldė išdidumas, neleidęs merginai grįžti nieko nepešus. Todėl ji nuvažiavo pas vyresnį brolį, tada uždarbiavusį Mančesteryje.

„Pas mus taip žalia, gražu, o Mančesteris pasirodė man baisus miestas. Pabuvau ten kelias dienas“, – pasakoja mergina. Per pažintis ji susirado darbą atokiame viešbutyje. Tačiau važiuodama į naująją darbo vietą Palma pasibaisėjo: „Pasiėmiau taksi, važiuoju važiuoju, žiūriu, kad darosi vis tamsyn. O Anglijoj, kai tokie mokesčiai mokami, visur apšviesta, tikrai tuo pasirūpinta. O ten net lempų nėra.“

Nuo pat pirmosios darbo dienos Palma suprato, kur patekusi. Naujojo viešbučio administravimas Palmai priminė karčią Salsburio patirtį: „Kalbu su žmonėmis – vienas išvažiuoja rytoj, kitas – po savaitės.

Suvokiau, kad kažkas čia ne taip. Pamaniau: jei pasiliksiu, bus tikrai tikrai blogai. Trečią dieną atėjau dirbti ir galvoju: na kodėl man taip nesiseka. Apsisukau ir sakau: išeinu, nedirbsiu.“

Viršininkė įvarė depresiją

Kai Palma įsidarbino didžiausiame angliškame viešbučių tinkle „Premier Travel Inn“, rodos, viskas susitvarkė. Šiame viešbutyje jau buvo normali personalo administravo sistema, vidaus taisyklės.

Naujokei buvo paskirtas kambarys. Jai būstą turėjo užleisti viešbučio vadybininkė, tad ant Palmos, kaip ant nusistovėjusio gyvenimo ardytojos, ji akies neturėjo nuo pat pradžių.

„Vadindavom ją „krokodilo moterimi“, visi jos nekęsdavo. Ji tokia būdavo: jei eina kas nors iš viršesnių darbuotojų, pasisveikina, o į paprastus net nepasižiūri. Aš jai niekada neįtikdavau“, – apie nemalonią viršininkę pasakojo Palma.

Tokia atmosfera apkartino darbą: jei mergina eidavo į virtuvę, vadybininkė ten tiesiog atbėgdavo, jei į tualetą – slankiodavo aplinkui. Palma jautėsi persekiojama, ir nors „krokodilė“ nieko nesakydavo, jos neapykanta jautėsi per atstumą. Ilgainiui mergina ėmė vengti bet kokio susidūrimo su viršininke ir visai užsidarė savo kambaryje. Per porą įtempčiausių mėnesių, kol dirbo „Premier Travel Inn“, ji numetė dvidešimt penkis kilogramus svorio.

„Atrodo, ta moterėlė man nė motais, bet kai ji paskui mane laksto, pasidarė nemalonu, tad į virtuvę visai nebeidavau. Viešbutis įsikūręs tarp dviejų didelių miestų, artimiausia parduotuvė buvo už valandos kelio greitkeliu. Tai visiškai nebevalgydavau.

Per dieną sukrimsdavau atnešamus į kambarį du sausainiukus. Aš jau negalvojau nieko, tik kaip man blogai. Ten buvau vienintelė svetimšalė, po darbo jie visi turėjo savo gyvenimą, o aš – nieko“, – prie išsekimo privedusią istoriją pasakoja Palma.

Darbą rasti lengva

Už pirmąjį įdarbinimą skolintais pinigais agentūrai mokėjusi Palma pasakoja, kad iš tiesų Jungtinėje Karalystėje gauti darbą lengva. Įsidarbinti įmanoma per dvi dienas, bet lygiai taip pat greitai galima iš ten išlėkti.

Po to, kai paliko pirmuosius tris viešbučius, Palma trumpai dirbo dar vienoje vietoje, kol galų gale „nusėdo“ viename iš pasaulinio tinklo „Holiday Inn“ viešbučių.

Anglija – tai aptarnavimo sferos šalis, konkurencija tarp paslaugų teikėjų milžiniška, todėl daug dėmesio kreipiama į aptarnavimo kokybę. Palma ir pati gaudavo pastabų. Neseniai buvo svarstomas jos atleidimas, nes per pusę metų buvo palikti trys neigiami klientų atsiliepimai. Pastabų turinys jokiu būdu ne drastiškas: užtenka paminėti, kad buvai nesvetingai sutiktas. Personalo vadovams tai svarbi priežastis svarstyti, ar darbuotojas tinkamas eiti šias pareigas.

Tarnybinei kėdei subraškėjus mergina pasistengė ir pranoko visus kolektyvo rekordus: surinko dešimt gerų atsiliepimų, nors paprastai klientai palieka pastabas tik tuomet, kai aptarnavimą įvertina kritiškai.

Čia ji dirba jau metus, prieš išvažiuojant į Lietuvą viešbučio vadybininkas prasitarė, kad ketinama jai skirti aukštesnes pareigas.

Lietuvių nėra daug

„Visi kalba – ai, kiek daug Anglijoj lietuvių. Bet per dvejus metus tautiečių esu sutikusi tiek, kad ant rankų pirštų suskaičiuočiau. Mama atsiuntė marškinėlius su Lietuvos žemėlapio kontūrais, aš su jais vaikštau, ir nieko“, – pasakojo Palma. Ji stebisi lietuvių atšiaurumu.

Grįžusiai į Panevėžį jai akį rėžia ir aptarnavimas: pati išmokusi dirbti nepriekaištingai, to tikisi ir iš kitų. O mūsų prekybos centrų darbuotojai rodo savo emocijas, demonstruoja nuostabą dėl perkamų prekių, neįstengia paslėpti nepasitenkinimo.

Anglijoje tai būtų pagrįsta priežastis atleisti, bet lietuviai prie to pripratę ir to nepastebi.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuvis pavėžėjas pasidalijo įsimintiniausiomis kelionėmis: nuo išgėrusių mamyčių, merginų pasiūlymų iki studentų be drabužių (43)

„Kiekviena kelionė yra individuali ir savotiškai smagi: būna, žmonės nori pasidalinti savo...

Beprotiškiausias Pirmojo Pasaulinio karo frontas: tai, ką kariai iškentė, neturi precedento (9)

Nors purvinas ir siaubingas apkasų karas Vakarų fronte tapo bene populiariausiu Pirmojo pasaulinio...

Gidė Gruzijoje: tik atvykusiems į šalį rusams daug kas paaiškėja turistų srautas iš Lietuvos auga (336)

Šią vasarą, po dar vieno Rusijos-Gruzijos santykių paaštrėjimo buvo prognozuojama, kad Gruzijos...

Rinktinės lyderiai norėjo kitokios pergalės prieš Rusiją: turėjome laimėti 30 taškų specialiai Krepšinis.lt iš Espo (53)

Domantas Sabonis ir Marius Grigonis dviese surinko 59 naudingumo balus – tik dešimčia mažiau...

Savaitę užbaigsime gražiais, vasariškais orais (1)

Sekmadienio dieną debesų padangėje sukiosis nemažai, tačiau saulės spindulių taip pat netrūks....

Klaidos iš ritmo neišmušė: Sabonio ir Grigonio duetas nutildė Rusijos rinktinę (509)

Šeštadienio vakarą Espo „Metro“ arenoje, Suomijoje, vykusiose kontrolinėse rungtynėse savo...

Nesisklaidantis klaidų spiečius verčia Adomaitį griebtis pokyčių treniruotėse specialiai Krepšinis.lt iš Espo (15)

Ar laimi, ar pralaimi, Lietuvos rinktinė nekeičia savo blogo įpročio. Po pergalės prieš Rusiją...

„Karklėje“ šėlstančius festivaliautojus labiausiai nustebino kainos: galėtume čia ir gyventi (28)

Į „Karklės“ festivalį atvykę festivaliautojai įvertino ne tik muziką, tačiau ir kainas,...

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems (6)

Pakalbinti Virginijų Baltrušaitį pasiūlė žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Jis prasitarė...