Krasnojarsko krašte, Chabaidako kaime gimusi Irina lietuviškai niekuomet nemokėjo. Jos motina trijų savo vaikų auklėti lietuviška dvasia nesiryžo. Negana to, Sibire užaugusi lietuvės dukra nežino, kada jos mama buvo priversta palikti tėvynę. O ir apie Lietuvą namuose ji taip pat nėra nieko girdėjusi.
Su bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos dalyviais kartu į Sibirą važiavusiam DELFI žurnalistui pašnekovė atskleidė, kad viso to priežastis labai paprasta – baimė.
„Man girdint mama niekada nešnekėjo apie Lietuvą. Kalbėdavo tik tuomet, kai miegodavau. Dabar nieko nebijom, o anksčiau buvo kitaip... Tiesa, iš pradžių ji kalbėjo lietuviškai su kitais tremtiniais. O vėliau gimtąja kalba neturėjo su kuo bendrauti“, - prisiminė pašnekovė.
Lietuvą pamatyti norėtų
Šiuo metu Irina jau pensininkė. Tačiau užtarnautu poilsiu ji nesimėgauja – kuklioje Koželako parduotuvėje dirba pardavėja. Tris vaikus užauginusi moteris vieniša nesijaučia. Nors atžalos ir gyvena Krasnojarske, ji vasarą mėgaujasi anūkių draugija.
Pasidomėjus, ar nebūtų įdomu pamatyti mamos tėvynę, Irina nusišypsojusi atsakė, kad ši mintis jai patinka. Tremtinės dukra apie šiandieninę Lietuvą norėtų sužinoti daugiau, tačiau žinios iš tolimo krašto jos nebepasiekia nuo tada, kai mirė teta. Su mamos seserimi jos susirašinėdavo laiškais, o su Vilniuje gyvenančiomis tetos dukromis moteris niekuomet nebendravo.
Kiek kitoks bendravimas su jos vyro giminaičiais, gyvenančiais Ukrainoje. Moteris sakė, kad jos vaikai su jais susirašinėja internetu. Vis dėlto Irina prasitarė, kad norėtų sužinoti, kaip sekasi Lietuvoje gyvenantiems mamos giminaičiams, tačiau netrukus pridūrė, kad šiuo metu pastangų nededa abi pusės.
Sibiro kaime patogumų nedaug
Sibire likusi lietuvės dukra dėl atšiauraus klimato ir kuklių gyvenimo sąlygų pernelyg nesiskundžia. Ji jau priprato prie spalį pasirodančio pirmojo sniego ir lapkritį prasidedančios žiemos, kuri baigiasi tik gegužę. Snieguotos ir 40 laipsnių šalčio siekiančios žiemos Irinos taip pat nebegąsdina.
Kur kas keisčiau jai atrodo išmaniųjų technologijų nepasiekiamumas. Sibire šaknis įleidusi moteris tikino, kad internetu kaime galima pasinaudoti mokykloje ir klube, kuriame renkasi vietiniai gyventojai. Dėl televizijos kyla mažiausiai problemų – ji visiems prieinama. O štai mobiliuoju telefonu Koželake ir jo apylinkėse naudotis neįmanoma.
Kaimo infrastruktūra – ganėtinai primityvi: nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Įpratusiems prie civilizacijos patogumų tai gali skambėti keistai. Bet vietiniai, nuo gimimo besinaudojantys lauko tualetais, dėl to pernelyg nesijaudina.
Paklausta, ar netrūksta patogumų, Irina teigė, kad jų dar ilgai nebus, kadangi nėra galimybių. „Nėra galimybės turėti tualetų, nes nėra kanalizacijos ir vandentiekio. Tokios sistemos visam kaimui niekas nedaro. Nėra lėšų... Todėl naudojamės upe“, - padėtį atskleidė ji.
Atliekų surinkimu ir tvarkymu valdžios institucijos taip pat nesirūpina. Tai vietinių gyventojų galvos skausmas. Dažniausiai, pasak Irinos, šiukšles vietiniai degina, o nedegančios užkasamos žemėje.
Valdžios dėmesio sulaukia retai
Anot pardavėja dirbančios moters, regionų gyventojai negali pasigirti dideliu aukščiausiosios valdžios dėmesiu. Jos aiškinimu, norint, kad kaime būtų atlikti net menkiausi darbai, reikia dėti labai daug pastangų.
„Mes norime, kad pataisytų mūsų kelią. Surinkome parašus ir iki šiol nieko nedarė. Niekas čia nesiskubina. Žmonės turi dėti labai daug pastangų – reikia kovoti. Nėra strategijos, kad valdžia pati tuo rūpintųsi. O dabar pasiekėme, kad skirtų kelio tvarkymui pinigų. Bet asfalto nebus“, - DELFI kalbėjo pašnekovė.
Nors valdančiųjų vykdoma politika, apie kurią ji sužino žiūrėdama televiziją, pašnekovė ir nėra patenkinta, tačiau abejoti rinkimų teisėtumu ji nėra linkusi. „Pas mus rinkimai teisėti – yra rinkimų komisija“, - teigė Irina.
Vidutinė pensija – 570 Lt
Sibiro kaimų peizažas netviska – namai apgriuvę, kiemai apleisti. Moteris teigė, kad žmonės norėtų tvarkytis, tačiau tam nėra pinigų. Sunkiai besiverčiantys sodiečiai vargiai pragyventų, jei šalia namų neturėtų daržų ir nelaikytų naminių gyvulių.
Lietuvės dukra aiškino, kad Sibire neblogai uždirba mokytojai: „Tai daugiau mažiau turtingesni žmonės.“
Apskritai, jos tvirtinimu, Sibire vidutiniškai per dieną galima uždirbti 24 Lt. Tačiau tam, kad būtų galima oriai gyventi, ji mano, jog mėnesio pajamos turėtų siekti bent 2400 Lt.
Vidutiniška pensija Sibire, anot Irinos, siekia 570 Lt. Tiek pinigų, jos nuomone, užtenka tik maistui: „Aš į pensiją išėjau 55 metų. Vidutinė pensija siekia 7000 rublių. Ji priklauso nuo stažo. Pensijos užtenka tik prasimaitinti. Taupymui nelieka“, - aiškino moteris.
Pinigais Sibiro gyventojai nesimėto, todėl malkas žiemai dažniausiai ruošia patys. O norintys pirkti, už 5 kubus pakloja 245 Lt.
Koželake yra kelios parduotuvės, tačiau jų apyvarta nėra didelė. Irina sako, kad prekyba vasarą šiek tiek atsigauna, kadangi dažniau apsipirkinėja Manos upe keliaujantys turistai, tarp kurių būna ir vakarų europiečių. Žiemą, kai turistų nebelieka, apyvarta vėl krenta: vietiniai gyventojai perka tik būtiniausius produktus.
Nors dauguma vietinių gyvena skurdžiai, rimtų nusikaltimų kaime beveik nebūna. Irina sakė, kad žmonės Koželake vieni kitus gerai pažįsta ir kaimynų turtą saugo.