- Kurią šalį pasirinkai pirmajai kelionei?
- Vos baigęs Klaipėdos Ąžuolyno gimnaziją ir būdamas 19 metų nusprendžiau mokslus tęsti Austrijoje. Įstojau į man patrauklią specialybę – viešbučių administravimą. Visuomet norėjau krimsti tokius mokslus, todėl labai apsidžiaugiau savo sėkme ir pradėjau krautis lagaminus. Tačiau nors ir džiaugiausi, buvo labai neramu. Juk vykau į šalį, kurioje niekas manęs nelaukė, puikiai žinojau, kad ten nėra daug lietuvių, nė vieno nepažinojau... Bet, kita vertus, tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas – nenorėjau mokytis ir gyventi šalyje, kurioje jų šimtai ir tūkstančiai. Manęs visiškai netraukė nei Danija, nei Anglija, nors ten irgi galėjau bandyti laimę per stojamuosius egzaminus.
- Ir Austrija pasirodė tau svetinga šalis?
- Galima sakyti, kad taip. Tiesiog turėjau susitarti su savimi. Geriausiai atsimenu tai, kad vienam buvo žiauriai sunku. Nors tam ir nuteikinėjau save, tačiau neturint jokių pažįstamų, draugų buvo labai liūdna. Tik mano pasitikėjimas savimi ir ryžtas padėjo suimti save į rankas. Nemeluosiu, minčių viską mesti ir važiuoti namo kildavo dažnai. Bet tokiomis akimirkomis savęs paklausdavau: kodėl turėčiau bėgti, jeigu man pasitaikė proga susikurti patogų gyvenimą, apie kokį visada svajojau?
- Kas padėjo išgyventi adaptacijos laikotarpį?
- Pirmiausia – mėgstama veikla. Kai supratau, kad negaliu viso laiko skirti tik mokslams, reikia ieškoti ir malonių užsiėmimų. Tai buvo sportas. Gyvendamas Lietuvoje profesionaliai žaidžiau lauko tenisą, tačiau Austrijoje pasirinkau kitą labai įdomią sporto šaką – MMA (mixed martial arts – aut. past.). Tai mišriosios kovos, kur susipina bokso, imtynių, karatė, džiu-džitsu, sambo ir kiti panašūs stiliai.
Aš savo pasirinkimu labai džiaugiausi, tik tėvai buvo nustebę ir nepatenkinti. Jiems tai atrodė brutalus sportas. Negalėjau jiems labai prieštarauti, nes tai iš tikrųjų sportas, kuriame praktiškai neegzistuoja jokios taisyklės. Tačiau aš pats nesigailiu jo pasirinkęs. Šiame sporte sutikau daug nuostabių žmonių, mane treniravo vienas geriausių trenerių Europoje Nebilas Sebai.
- Tik apie mokslus kalbi vis mažiau…
Kad ir kaip būtų gaila (o gal ir nelabai…), per tą laiką supratau, kad atėjo laikas dar vienam svarbiam posūkiui gyvenime. Supratau, kad studijas noriu atidėti ir įgyti daugiau gyvenimiškos patirties.
Gyvenimiškos patirties – į Didžiąją Britaniją
- Pasisemti gyvenimiškos patirties vis tiek važiavai į lietuvių pamėgtą Angliją?
- Na, taip… Ir galvoju, kad šis pasirinkimas buvo labai sėkmingas. Pavyko įsidarbinti žymioje kompanijoje „Harrods“. Dirbau tarp labai gabių žmonių, iš kurių daug išmokau. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje sportavau, o kartu dar aktyviai pradėjau domėtis ir fitnesu, „klimpau“ vis giliau, tik tuo metu negalėjau iš to pragyventi. Bet ateičiai tokį planą turėjau.
- „Harrods“ kompanijoje neužsibuvau, pradėjau dirbti barmenu išskirtiniuose vakarėliuose, kuriuose lankosi garsiausi pasaulio žmonės. Nuolat sukdavausi renginiuose, kurių užsakovai buvo tokios pasaulinio garso kompanijos kaip „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“, „Dolce & Gabbana“. Vakarėliuose šėldavo garsiausi aktoriai, dainininkai, sportininkai...
Tai buvo naktinis darbas, dirbdavau po 13 valandų, bet jis mane vargino tik fiziškai. Puikiai supratau, kaip man pasisekė ir kad taip gali būti tik vieną kartą gyvenime, tad aš turėjau išnaudoti savo šansą. Keistas gyvenimo ritmas man buvo savotiškai žavus: grįždavau iš darbo ryte, užsitraukdavau užuolaidas, kad netrukdytų pakilusi saulė, ir krisdavau į lovą, o po kelių valandų vėl keldavausi ir – į kitą vakarėlį.
- Tad koks buvo tavo laimingas bilietas?
- Vieno vakarėlio metu sutikau du garsiausius pasaulio kultūristus. Susipažinome, ir aš pradėjau treniruotis kartu su jais. Iš jų mokiausi, o jie man negailėjo patarimų, atskleidė daug šio sporto paslapčių. Tai jie mane pastūmėjo ir į fitneso studijas. Tačiau vykti į JAV nenorėjau, taigi pasinaudojau galimybe studijuoti internetu.
Žinoma, nauja veikla kardinaliai pakeitė ir mano gyvenimo būdą. Pirmiausia pasikeitė mano mitybos įpročiai: maitinuosi 6–7 kartus per dieną, visiškai atsisakiau alkoholio, pradėjau užsiiminėti joga. Jau kuris laikas gyvenu tokiu režimu ir keliuosi keliomis valandomis anksčiau nei buvau įpratęs. Mat turiu ne tik pats pasigaminti maisto visai dienai, bet ir rasti laiko jogai.
Teisingas pasirinkimas
- Viešbučių administravimas pamirštas, tegyvuoja fitnesas?!
- Šiandien esu profesionalus fitneso treneris ir sveikos mitybos žinovas. Didžiuojuosi savo veikla ir iš lėto bandau įsitvirtinti šioje rinkoje. Kiekvieną dieną džiaugiuosi savo pasirinkimu ir esu labai dėkingas savo tėčiui, kuris man buvo geriausias pavyzdys nuo vaikystės. Tai buvo žmogus, kuris visuomet mane skatino užsiimti gyvenime tuo, kuo noriu, kas suteikia energijos ir stimulo kiekvieną dieną judėti į priekį. Tai mano gyvenimo devizas. Turbūt net nesąmoningai bandau įgyvendinti kylančias idėjas ir dažniausiai man tai pavyksta.
- Darbas ir tavo laisvalaikis?
- Na, fitnesas ir verslas atima labai daug laiko, tačiau kai tik turiu laisvo laiko, stengiuosi perskaityti naujausias knygas, ypač mane domina psichologija. Šiuo mokslu domėjausi nuo vaikystės. Jau artimiausiu metu planuoju baigti psichologijos studijas Amerikoje. Mėgstu leisti laiką gamtoje, ten aš geriausiai atsipalaiduoju, pailsiu.
- Bet ir svajonėms laiko turi... Kokios jos?
- Iki šiol vis pasvajoju, kad vieną dieną norėčiau aplankyti Šaolino vienuolyną. Mane žavi vienuoliai, kurie tvirti savo dvasia, man jie atrodo tarsi visagaliai. Manau, kad tokio pasitikėjimo savo jėgomis padeda įgauti joga.
Lietuva sukaustyta standartų
- Neseniai verslo reikalais buvau grįžęs į Lietuvą ir jau planuoju kitas keliones, tačiau tai tik viešnagės. Kol kas grįžti ir gyventi Lietuvoje nesiruošiu ir nematau savęs ten... Bet aš niekada nesakau niekada. Negali žinoti, kaip gyvenimas pasisuks. Jis spalvotas ir pilnas staigmenų.
- Kaip manai, ką žmogui duoda kelionės ir gyvenimas svetur?
- Man padėjo atrasti save. Manau, kad kiekvienam jaunam žmogui pirmiausia reikėtų pakeliauti ir gerai pagalvoti, ką jis nori veikti gyvenime. Pagalvokime, ar 18–19 metų jaunuolis gali žinoti, ko jis nori gyvenime, ar visada gali apsispręsti, ką jam studijuoti? Juk jis praktiškai visą savo gyvenimą praleido mokyklos suole. Kai jaunas žmogus manęs klausia patarimo, ką jam pasirinkti, studijas ar darbą, mano atsakymas būna vienareikšmis – pirmiausia padirbėk.
- Bet Lietuvoje jaunimas skuba mokytis, gyventi taip gerai, kaip jų tėvai…
- Lietuvoje yra išlikęs stereotipas: po mokyklos – į universitetą. Mano nuomone, lietuviai yra susirakinę nematomais antrankiais ir prisirišę prie standartų, kurių iš tikrųjų net nėra. Dabar jau remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad pakeliavus ir padirbėjus svetimoje šalyje yra daug lengviau priimti svarbius sprendimus, išmokti laisviau bendrauti, priimti naujoves. Jeigu išvykusieji iš Lietuvos susivienytume ir reguliariai grįžtume į Lietuvą, aš tikiu, mums pavyktų pakeisti jaunų žmonių mąstymą.
Esu sau prisižadėjęs savo žiniomis pasidalyti su gimtąja šalimi, noriu Lietuvoje įgyvendinti savo idėjas. Tai yra vienas iš mano ateities planų.