Gyvenimas JAV, studijos Lietuvoje ir Škotijoje, architekto darbas Kipre – taip trumpai galima įvardinti, kur Karolis leido laiką dar neatvykęs į Šanchajų. Vaikinas aistrą keliauti juokais lygina su „Pringles“ traškučių reklamos šūkiu - „kartą paragavęs, negali sustoti“. Jo manymu, norą keliauti ir pažinti pasaulį skatina ir meninė jo specialybės prigimtis.
„Architektūra – tai mokslas ir menas, o žmogui mėgstančiam meną nuolatiniam idėjų ieškojimui ir jų realizavimui reikalinga plati erdvė“, - mano jis. Šiuo metu tą erdvę jam atstoja Šanchajus, kur jis ne tik turi galimybę kurti, bet ir gali panaudoti studijų metu Škotijoje įgytas žinias apie „žaliąją“ architektūrą, šiuo metu itin populiarėjančią Kinijoje.
Jau kelis mėnesius didžiausiame Kinijos mieste architektu dirbantis vaikinas sako būtent į Rytus išvyko norėdamas išbandyti ką nors naujo.
Europiečiai kūrybiškeni
Šiuo metu architektai iš Europos kinams iš tiesų reikalingi. Labiausiai – dėl savo kūrybinių gebėjimų, mano Karolis.
„Kartais kyla klausimas, kodėl kinų architektai samdo Europos architektus? Jiems reikia naujų idėjų statybų sektoriuje. Ypač populiarėja vadinamoji „žalioji“ architektūra, kai į pastatą yra „įjungiami“ gamtos resursai, - pasakojo jis. - Patys kinai yra kruopštūs žmonės. Darbe jie atsisėda ir dirba susikoncentravę ties užduotimi. Tačiau iš esmės jų darbas yra mechaninis, techninio pobūdžio. Jiems reikia aiškiai pasakyti, ką norime įgyvendinti, o jie tai techniškai įgyvendins“.
Jis sakė, kad kinų darbštumas ir puikūs darbo įgūdžiai matomi ir teikiant kai kurias paslaugas: „Kinai pakankamai darbštūs bei techniškai greiti žmonės. Pavyzdžiui, užsisakant drabužius, batus ar ką kitą pas siuvėją, jis juvelyro lygiu gali pasiūti labai aukštos kokybės daiktą. O produktas dažnai būna pigesnis nei parduotuvėse. Vėlgi - čia loterija“.
Tokias kinų architektų savybes Karolis sieja su šalyje egzistuojančiu komunistiniu valdymu. „Kinai darbštūs žmonės, tačiau jų pasaulėžiūra labai siaura. Daugelis kinų nėra išvykę iš savos šalies per visą gyvenimą. Kartais juntamas tam tikras šalies režimas jų elgsenoje. Jie pakankamai konservatyvūs bei žinantys savo šalies tvarką. Kaip sakoma, nuo mažens išmokyti gyventi pagal tam tikras taisykles bei normas. Savo šalį jie gerbia bei patys atrodo be galo savimi pasitikintys, nors kartais tai ir atrodo juokingai“, - savo nuomonę grindė Karolis.
Pačiam vaikinui Kinijoje daugiau tenka bendrauti su lietuviais nei su kinais. Jis sakė, kad tai – ne tik dėl kultūrinių skirtumų, bet ir kalbos.
„Turiu keletą kinų draugų, tačiau pagrindinė problema bendraujant su jais yra anglų kalba. Nedidelis procentas iš jų kalba angliškai, kaip ir nedidelis procentas lietuvių kalba kiniškai. Tad čia atsiranda bendravimo barjeras. Jeigu kinas ir kalba angliškai ir yra pamatęs plataus pasaulio, su tokiais žmonėmis įdomiau ir bendrauti. Manau, dauguma lietuvių labiau bendrauja su lietuviais bei kitų šalių emigrantais nei kinais“, - pasakojo vaikinas. Jis sakė, jog jam su savo šalies piliečiais bendravimą svarbu išlaikyti net ir nuvykus į tolimiausią pasaulio kampelį, todėl kaskart jis ieško ir ten susibūrusios lietuvių bendruomenės.
Vakariečius šokiruoja įprotis spjaudytis
Karolis prisimena, kad atvykus į Šanchajų, šis miestas jį šokiravo. Tai, pasak vaikino, gana netvarkingas, bet labai įvairiapusiška vieta. „Šiaip Šanchajuje yra daug rajonų, kur vietiniai gyvena itin nešvariai. Gatvės maistas... Kvapas kartais būna nepakeliamas, tačiau kinai tame nieko blogo nemato. Tarkime, yra prekeivių gatvė, jie visą dieną joje šiukšlina, meta ant žemės viską, kas papuola, tačiau pasibaigus prekybai, naktimis gatvės nuolat valomos, viskas kitą dieną vėl švaru. Ir taip - diena iš dienos“, - pasakojo jis.
Į Šanchajų iš visos Kinijos suvažiuoja užsidirbti norintys šalies piliečiai, todėl miesto gatvėse nuolat susibūrę daugybė žmonių.
„Miestas tiesiog „lekia“ diena iš dienos. Visi nuo ankstyvo ryto kažkur skuba vienas per kitą. Gatvėse dažna taisyklė: kas pirmesnis - tas gudresnis. Važiuoti su taksi kartais gali būti tikras iššūkis silpnų nervų žmonėms. Kartais erzina ir tai, jog kinai be proto daug spjaudosi - tiek moteris, tiek vyrai, bet kur ir bet kada, - kinų įpročius pasakojo Karolis. - Jei maži vaikai nori į tualetą, tai reikalus atlieka čia ir dabar“. Vis dėl to, jis sako, kad iš į šalį atvykusių užsieniečių kinai po truputį mokosi šiems įprastų elgesio normų.
Kelionėse pažįsta Aziją
Kol gyvena Kinijoje, Karolis stengiasi laiką išnaudoti ir didžiajai savo aistrai – kelionėms. „Per keturis mėnesius spėjau aplankyti Pekiną, Honkongą, Šiaurės Kinijoje esantį miestą Harbiną, dalį aplinkinių teritorijų aplink Šanchajų, taip pat Filipinus, Palawan salą“, - įspūdžiais dalijosi jis.
Vaikino planuose – ir Vietnamas, Japonija, Pietų Korėja, Indonezija. Karolis sako, kad visi Kinijoje aplankyti miestai itin saviti. „Pekinas – labiau tradicinis miestas su kinų kultūros bei maisto tradicijomis. Šanchajuje rasite visko: nuo įvairiausių Kinijos regionų virtuvių pasirinkimo iki brangiausių žinomų pasaulinio lygio barų, restoranų“, - prisimena aplankytas vietas vaikinas. Jį kaip architektą itin sužavėjo Honkongas: „Miesto transporto sistema jame yra tiesiog unikaliai išvystyta, susisiekimas tarp miesto rajonų - fantastiškas“.
Darbo reikalais Karolis lankėsi ir Harbine – Šiaurės Kinijoje esančiame mieste, kur ypač juntama ir rusų kultūra. „Buvau ten pakankamai trumpai, tačiau užteko pajusti skirtumą tarp Šanchajaus ir Šiaurės Kinijos. Įvažiavus į miestą, pirmą įspūdį paliko tai, jog kai kurie parduotuvių pavadinimai užrašyti ne tik kinų kalba, bet ir rusų. Atvykus į viešbutį aplinkui girdėjau vien rusus, tad problemų susišnekėti nebuvo, nors rusiškai kalbu ne itin gerai. Išėjome į miestą pavalgyti, o nuėję į restoraną meniu radome koldūnų, rūkytos naminės dešros, vietinio alaus bei rusiškos degtinės. Visa tai persipynę su kinu virtuvės ypatybėmis, - stebėjosi Karolis. - Miesto centre stovi Šv. Sofijos cerkve, kurią supa didelė aikštė. Tai visiškai nebūdinga kinų tradicinei architektūrai. Šis simbolis rodo, jog dvi kultūros susimaišiusios tarpusavyje. Kiek esu girdėjęs, praeityje Harbinas buvo vadinamas žydų miestu, nes didžiąją dalį populiacijos sudarė būtent jie“.
Neseniai vaikinas grįžo ir iš Filipinams priklausančios Palawan salos, kur svečiavosi pas kitą lietuvę - jogos mokytoją Justiną. „Ji gyvena šiaudiniame namelyje džiunglėse su kitais vietiniais. Mes pas ją taip pat buvome apsistoję kelioms dienoms. Žodžiais nenupasakojama, kaip atitrūkome nuo civilizacijos. Maistas ten patiekiamas tik šviežias ir tik vietinės daržovės arba vaisiai. Yra vietinės moterys, kurios visa tai kasdien ruošia. Keliavome po laukines salas, nardėme“, - idiliškų atostogų įspūdžius pasakojo Karolis. Vos po kelių dienų jis jau svečiuosis Vietname.
Vis dėlto, keliauti bent jau po Kiniją nemokant kalbos – sudėtinga. Pasak Karolio, tam reikia atidžiai pasiruošti. „Jeigu Šanchajuje dar įmanoma kažkiek susišnekėti angliškai, tai išvykus už Šanchajaus ribų į kitas provincijas galima tai pamiršti. Taigi, norint keliauti reikia labai išsamiai pasiruošti kelionei, susirasti internete visą informaciją, ką aplankyti, ir paprašyti draugų kinų, jog jie išverstų visa tai į kinų kalbą“, - patarė Karolis.
Planuoja suorganizuoti Andriaus Mamontovo koncertą
Kai nekeliauja, vaikinas užsiima ir kita veikla – ateityje jis žada lankyti kinų kalbos, ruošiasi gauti specialų „žaliųjų architektų“ sertifikatą. Jis stengiasi išnaudoti ir vieno didžiausių pasaulio miestų privalumus. „Eisiu į „Tennis Rolex Masters“ mačą, kur finale žais Rogeris Federeris - geriausias šių laikų teniso žaidėjas. Spalį vyks „Maroons 5“ koncertas, lapkritį atvažiuoja Eltonas Johnas, tad užsiėmimų - per akis“, - pasakojo vaikinas.
Pasak jo, Šanchajuje veiklos randa visi – žmonės ne tik užsiima įvairiausiomis sporto šakomis, lanko jogą, svečiuojasi vienuolynuose, bet ir lankosi koncertuose, džiazo baruose, emigrantų bendruomenių organizuojamuose renginiuose.
Vis dėl to, daugiausiai laiko iš Karolio atima darbas. Vaikinas ne tik dirba su didžiuliais architektūros projektais tiek Kinijoje, tiek už jos ribų, bet ir tobulina gebėjimus naujose architektūros srityse.
„Tai vadinama architektūrinio garso dizainu - kai pastate juntamas ne tik vizualinis (pavyzdžiui, erdvės, šviesos), bet ir garso pojūtis. Prisilietus tam tikrose pastato vietose žmogus išgirsta garsą. Tarkim, oro uoste praėjus pro metalo detektorių vartus žmogus išgirsta malonų garsą, spaudžiant lifto mygtuką, priklausomai nuo aukšto, į kurį kyli, vėlgi - kitokie garsai. Jei, pavyzdžiui, sėdite oro uosto laukiamajame kartas nuo karto girdite švelnų praskrendančių gervių klyksmą. Tai jus nukelia už oro uosto ribų į gamtą ar kartu su lėktuvais - į dangų. Galbūt tai skamba juokingai, bet ši sritis pakankamai nauja, o naujos idėjos ne visuomet teigiamai priimamos, kol realiai su jomis nesusiduriama“, - idėjomis dalijosi jis.
Kol kas šį projektą Karolis siekia išbandyti kino teatre, tačiau klientui susidomėjus pasiūlymu, nori jį įgyvendinti oro uoste su pačia Lietuvos muzikos legenda Andriumi Mamontovu. Muzikanto koncertą vasarą suorganizavęs Kipre, dabar Karolis jį nori pasikviesti į Šanchajų ir taip bent dalelę Lietuvos pristatyti Kinijai. Su lietuviai Karolis bendradarbiavimą nori tęsti ir kitame projekte, vyksiančiame Peru.
„Peru valdžia kalnuose atrado naują išteklių šaltinį, tad nusprendė perkraustyti vietinius gyventojus kitur. Užsakymas yra suprojektuoti naują miestą su 40 tūkst. namų, mokyklomis, universitetu, ligoninėmis ir t.y. 120 tūkst. gyventojų. Patys galite įsivaizduoti kokie tai užmojai. - pasakojo Karolis. - Yra galimybė projekte bendradarbiauti su kai kuriais Lietuvos medžiagų gamintojais eksportuojant statybines medžiagas į šalį, tačiau viskas priklauso nuo kainos ir pasiūlos“.