Jelenos Obrazcovos balsas operos gerbėjams pažįstamas jau 49 metus. Dainuoti ji pradėjo būdama penkerių – Obrazcovų namuose italų dainininkų įrašų atsirado dar pokario metais. Baigusi vidurinę mokyklą, studijas būsimoji dainininkė pradėjo Rostovo radiotechnikos institute – taip norėjo tėvas. Bet po metų institutą metė ir pabandė įstoti į Leningrado konservatoriją. Pavyko.

Lig šiol 71-erių operos primadona yra koncertavusi garsiausiuose pasaulio operos teatruose su geriausiais solistais, dirigentais, orkestrais. Pavyzdžiui, pamena, Barselonoje išgirdusi dainuojančią Montserrat Caballé, po koncerto nuskubėjo į užkulisius ir suklupo ant kelių prieš garsiausią pasaulio operos solistę. Kiek vėliau pati M. Caballé, išgirdusi kaip dainuoja J. Obrazcova, suklupo ant kelių prieš ją. Nepaisant to, ji nenoriai prisiima operos primadonos vardą.

Viešėdama Vilniuje J. Obrazcova sutiko skirti laiko pokalbiui su „Tiesa“.

– Prieš jus ant kelių klūpėjo pati Montserrat Caballé. Kaip žvelgiate į savo nueitą kūrybinį kelią garsiausiuose pasaulio teatruose?

– Tai, kad teko dainuoti pačiuose geriausiuose pasaulio teatruose su pačiais geriausiais dainininkais, dirigentais, orkestrais – mano likimas. Aš esu laiminga, kad gyvenau šitą gyvenimą, mačiau operos pakilimą ir buvau ne paskutinės svarbos persona.

– Galbūt turite ritualą, kurį atliekate prieš koncertus?

– Koncerto dieną niekur neinu, su niekuo nebendrauju. Aš susikaupiu ties muzika, kurią turiu dainuoti, ties personažu, kurį turiu vaidinti, išgyventi scenoje. Dėl to bet koks bendravimas tą dieną mane labai erzina. Tai žino visa mano šeima – manęs niekas netrukdo. Visuomet būdavau viena ir ruošdavausi vaidmeniui, kurį turiu išgyventi.

– Kaip vertinate Lietuvos operos solistus? Ar Jums žinomi Virgilijaus Noreikos, Vytauto Juozapaičio vardai?

Taip, be abejo. Kaip jie gali būti nepažįstami? Su V. Noreika mes labai gerai sutarėme, jis dažnai atvažiuodavo pas mus į teatrą. Su juo draugavome ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai. Dabar aš supykau, kad jo nebuvo. Sužinojau, kad jis koncertuoja kitur. Kai buvau atvažiavusi į Lietuvą praėjusiais metais, tomis dienomis jis irgi koncertavo. Aš labai norėčiau vėl su juo susitikti.
Dėl operos solistų – jauni žmonės, kurie su manimi dainavo (Vaidas Vyšniauskas, Sandra Janušaitė – aut. past.) yra labai puikūs atlikėjai. Aš džiaugiuosi, kad vis dar gimsta talentų – viliuosi, kad žemėje jų bus visada. 

– Koks koncertas jums labiausiai įsiminė? 

– Buvo labai daug koncertų, tačiau visko atsiminti – neįmanoma. Prisimenu ir siaubingų momentų, kai Amerikoje buvo labai stipri antisovietinė propaganda. Ten koncertavau, ir per vieną koncertą Čikagoje keletas idiotų vis mėgino man trukdyti. Mėtė įvairius lapelius iš balkonų, pūtė dūdas. Staiga pamačiau, kad žiūrovai salėje nustėro, o į priekį lyg kažkas ėmė ristis. Supratau tik, kad tai nėra kas nors labai baisaus, nes žmonės išsigąsta, tačiau lieka sėdėti savo vietose. Pagalvojau, jei tai bomba, jie bėgtų – o čia juk sėdi. Viskas baigėsi tuo, kad į sceną išbėgo daugybė baltų pelių. Sugebėjau nesutrikti ir pasakiau: „Aaaa beautiful, beautiful, I‘m very happy“ (Kaip gražu, aš labai laiminga – angl.) (juokiasi – aut. past.). Iš publikos sulaukiau ovacijų ir gavau pasiūlymą nutraukti koncertą, bet to nenorėjau. Kodėl dėl dviejų ar trijų idiotų turėčiau baigti koncertą ir nuvilti žmones? Aš pasilikau ir koncertui pasibaigus išėjau lydima ovacijų. Šis pasirodymas – turbūt vienas įsimintiniausių. 

Dar, pavyzdžiui, buvo nepakartojamas koncertas Tokijuje. Ačiū Dievui, jis buvo filmuojamas, iki šiol jį dažnai rodo. Koncertas vyko vienoje didžiausių koncertų salių „Bunka Kaikan“, kurioje tuomet susirinko 6 tūkstančiai žiūrovų. Koncertą transliavo per radiją ir televiziją. Prisimenu, kai išėjau iš koncertų salės, iki automobilio japonai mane nunešė ant rankų – jie gi mažiukai, o aš pasijutau tarsi Guliveris liliputų šalyje (juokiasi – aut. past.). 

Iš tikrųjų, daug ko buvo. Pamenu, kai po koncerto Kolonų salėje Maskvoje užblokavo kelią. Dainavau senus romansus, o kai išėjau po koncerto, stovėjo tokia žmonių minia, kad automobiliai negalėjo išvažiuoti. Tik po geros valandos atsinaujino automobilių judėjimas. 

– Pakalbėkime apie jūsų santuoką su Algiu Žiūraičiu. 

– Jis visą laiką yra šalia manęs – aš jį labai myliu. Man jis nėra miręs. Jis buvo nuostabus muzikantas, mano draugas, daug žinantis ir išmanantis. Su juo būdavo labai įdomu – europietiškai gera.


– Alos Pugačiovos santuoka taip pat buvo su lietuviu – Mykolu Orbaku. Kuo vyrai iš Baltijos šalių žavėjo moteris Tarybų Sąjungoje?

– Meilė, kaip sako italai: „il dono di dio“ (Dievo dovana – aut. past.). Mes su Algiu labai daug dirbome kartu, ilgai draugavome. Niekada negalėjau net pagalvoti, kad ištekėsiu už jo. Jis buvo mūsų šeimos draugas. Aš labai džiaugiausi, kai Algis pas mus ateidavo. Jis visąlaik šypsodavosi, tvarkingas, labai gražus, nuostabus vyras – toks europietiškas (šypsosi – aut. past.). Meilė atsirado staiga – aš nebandžiau sužavėti jo, o jis tarsi nekreipė dėmesio į mane. Tiesiog vieną akimirką lyg kažkas dūrė peiliu – ir užgimė meilė. 

– Kaip vertinate Lietuvos ir Rusijos santykius?

– Man labai gaila, kad visi susipyko, nutolo vieni nuo kitų. Mano nuomone, nuo to kenčia visi – ne tik ekonomika. Matyt, kiekvienam žmogui, kuris buvo prie valdžios, norėjosi valdyti, todėl jie buvo laimingi dėl Sovietų Sąjungos griuvimo. Kai susiprato, kad iš to nieko gero nebus, buvo per vėlu. Aš manau, jog tai labai didelė klaida, kad išsiskyrėme. Mes gyvenome draugystėje. Man atrodo, mes mylėjome vieni kitus. Dėl to, kas vyksta šiandien, man – skaudu. 

– Ką jūsų kolegos žino apie Lietuvą? Dauguma ją painioja su Latvija? 

– Iš tikrųjų, apie Lietuvą šiuo metu yra labai mažai informacijos laikraščiuose ir kitur. Mes mažai žinome, kas vyksta Lietuvoje. Tai taip pat labai skaudu.

– Kodėl atvykote atsisveikinti su Lietuva? Ar tai klaidinga informacija? 

– Be abejo, klaidinga. Nežinau, iš kur pasklido šita kvaila informacija. Aš su malonumu atvyksiu dar kartą, ir jeigu žmonės norės mane išgirsti, bus pasiūlymų – aš čia sugrįšiu.

– Kokie artimiausi kūrybiniai planai? 

– Su Maskvos Didžiuoju teatru vyksime į koncertus Graikijoje. Turėsiu daug meistriškumo kursų Didžiajame teatre. Vėliau laukia meistriškumo kursai Sankt Peterburge. Nuolat atlieku „Pikų damą“ ir Maskvos Didžiajame, ir Sankt Peterburgo Michailovskio teatruose. Balandžio mėnesį skrisiu į Tokiją, kur vyks koncertai bei meistriškumo kursai. Kiek vėliau prasidės daug konkursų: P. Čaikovskio, po to mano vardinis konkursas Sankt Peterburge, taip pat konkursas Fedorai Barbieri atminti. 

– Jus dažnai būnate Tokijuje, Sankt Peterburge, Maskvoje ir kitur. Ir vis dėlto, kuri jums vieta žemėje mieliausia?

– Labiausia man patinka būti kaimo sodyboje su savo šunimis – turiu nuostabius pudelius. Kai manęs paklausia: „Ką mano jūsų šeima?“, atsakau, kad tai ir yra mano šeima (juokiasi – aut. past.). Labai džiaugiuosi, kad mano dukra, ilgą laiką gyvenusi Ispanijoje, Barselonoje, – sugrįžo. Visada labai jaudinausi ir kentėjau dėl jos, nors mes dažnai pasimatydavome.

Aš važiuodavau pas ją į Ispaniją, ji atvykdavo į Rusiją, Prancūziją ar Italiją. Dabar ji parvažiavo kartu su vyru ispanu. Neseniai ji pagimdė dukrą – dėl to aš taip pat laiminga. Tai buvo labai netikėtas vaikas, nes jai 42 metai. Teliko tik pargrąžinti mano anūką iš Ispanijos – tuomet bus vien tik džiaugsmas.