- 2012 m. vadinami olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės metais. Galima sakyti, kad ir jūs Rūtos dėka tapote žymiausiu šalies emigrantu. Jūsų šeimos istorija vadinama simboline šių laikų Lietuvai. Kokį sprendimą savo gyvenime dabar prisimenate kaip patį sunkiausią?
- Kai aštuonerius metus gyvenau JAV, sunkiausias sprendimas buvo vis atidėlioti grįžimą namo. Dvasiškai buvo nepaprastai sunku dėl tam tikrų aplinkybių, nes – sutikite – aštuonerius metus nematyti savo vaikų, nepriglausti jų, gyventi be šeimos...
- Tada Jūs vis dėlto grįžote į Lietuvą, bet vėliau vėl išvažiavote dirbti į užsienį – į Didžiąją Britaniją. Ar tai buvo aplinkybių nulemtas sprendimas, ar jūs sąmoningai apsisprendėte šį kartą taip toli nuo Lietuvos neišvykti?
- Tai buvo sąmoningas sprendimas, susijęs su ekonomine padėtimi šalyje. Dirbau nekilnojamojo turto rinkoje, ir mano šeimos tolesnė perspektyva buvo tiesiogiai susijusi su šiuo verslu. Rinkai žlugus, neturėjau geresnių galimybių pasirūpinti šeima. Sprendimas vykti į Angliją dėl šeimos išlaikymo buvo vienintelis motyvas, privertęs mane palikti Lietuvą.
- Vėliau atėjo metas, kai jūs su vaikais susijungėte Plimute. Tai irgi buvo sąmoningas veiksmas, ar jį nulėmė aplinkybės?
- Šis susijungimas buvo trumpas, epizodiškas, susijęs su finansine šeimos padėtimi, nes Rūtos broliai buvo tik ką baigę gimnaziją, ir finansiškai nesavarankiški. Išlaikyti visą šeimą ir pasirūpinti Rūtos atvykimu į Angliją reikėjo papildomų lėšų, todėl jos brolių paprašiau, kad atvyktų pas mane ir šiek tiek padėtų šeimai. Be jų pagalbos nebūčiau sugebėjęs paruošti visų tinkamų aplinkybių Rūtai Anglijoje gyventi ir treniruotis. Labai norėjau, kad ji augtų su manimi – man buvo labai svarbu jos asmenybės vystymasis, brendimas. Juk svarbiausias tėvystės uždavinys – pasirūpinti vaikų auklėjimu, ugdymu ir paruošimu savarankiškam gyvenimui.
- Kalbama, kad jūs suradote Rūtai vieną geriausių Anglijoje plaukimo klubų ir įsiūlėte ją treneriui Jonui Ruddui.
- Svarstydamas apie galimybę atsivežti Rūtą, turėjau išspręsti jos tolesnės karjeros galimybes. Susiradau plaukimo klubą ir persikėliau į Plimutą vien tik dėl to. Treneris Jonas Ruddas, matydamas trylikametės mergaitės rezultatus, suvokė, kad jos potencialas yra didelis, tikrai nereikėjo jo įkalbinėti.
- Rūta sužavėjo tautą tuo, kad moka pergalei atiduoti visas jėgas. Kai kam šis jos laimėjimas patvirtino, kad tautos genofondas yra pakankamas pergalėms. Tačiau ar nėra svarbiau Rūtos charakteris? Kaip jis susiformavo?
- Manau, nesu kompetentingas kalbėti apie genofondą, tačiau galiu parekomenduoti perskaityti VU profesoriaus Vaidučio Kučinsko monografiją „Genomų įvairovė: lietuviai Europoje“. Lietuvybė yra labiau kultūrinė nei genetinė sąvoka. Svarbu yra ir genofondas, ir charakteris, kurį lemia įgimtos savybės. Gyvenimo aplinkybės, kuriomis augo Rūta, padėjo joms atsiskleisti.
- Lietuviai tiesiog įsimylėjo Rūtą, kai ji tvirtai pareiškė, kad niekada nebus britė, kai pamatė, kad net po tokių pergalių ji išlieka paprasta, kukli. Ar ruošėte ją pergalėms?
- Jei mano dalyvavimą jos gyvenime galima vadinti ruošimu pergalėms – tuomet taip. Šeima yra ypatingai svarbi Rūtos susivokimui. Kai Rūta dar buvo maža, lydėdami ją į varžybas, sakydavome: „Rūtele, už šeimą ir namus, už baseiną ir trenerį, už Kauną ir Lietuvą! Pirmyn!“ Lietuviškumo dvasioje ji gyvena visą gyvenimą ir tikriausiai net neįsivaizduoja, kad galėtų būti ne lietuvė dėl kažkokių racionalių sprendimų. Tai būtų dvasinė prostitucija. Neįmanoma išplėšti iš širdies to, kas jau yra tavyje.
- Emigracijos ištikti norime kurti „Pasaulio Lietuvą“ – ne trijų, bet keturių milijonų šalį, kurios vieni gyventojai – Lietuvoje, kiti – išsibarstę po pasaulį. Tačiau juk emigrantų santykis su Tėvyne dažnai būna komplikuotas: juk jums veikiausiai yra tekę sutikti žmonių, siekiančių nutraukti ryšius su Lietuva. Kaip jūs likote ištikimas savo šaliai?
- Manau, viskas prasideda nuo paprasčiausių dalykų: jei vaikai nuo mažumės prieš miegą klauso Veronikos Povilionienės ar Vytauto Kernagio dainų ir jiems skaitomos Vinco Krėvės pasakos, jie gyvena aplinkoje, kuri byloja, kad laukas, kur jie yra saugūs ir mylimi, yra šeimoje ir Lietuvoje. Rūta dar nesuvokia tų dalykų, kuriuos supranta jos broliai, skaitydami, tarkim, Bronių Radzevičių, Gintarą Beresnevičių, Arvydą Šliogerį, Sigitą Gedą, Vincą Mykolaitį-Putiną ar Kristijoną Donelaitį. Tačiau ateis ir jos eilė: ji augo šitoje aplinkoje. Rūtos močiutė – gyvosios dvasios nešėjas šeimoje, sujungiantis kartas. Juk perimamumo principas – vienas svarbiausių, ir Rūta perima tą lietuvybę, susivokimą, ką reiškia būti lietuviu iš šeimos – močiutės, brolių, manęs.
- Vienas skaudus emigrantų gyvenimo aspektas yra dažnai tėvynėje palikti vaikai, kai tėvai tuo tarpu dirba užsienyje. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo kalėdiniame laiške mini šią problemą ir teigia, kad galbūt galėtume įtikinti šventėms namo grįžtančius giminaičius, kad jų vaikams labiau reikia tėvų nei svarų ar kronų.
- Tai – ne taip lengvai sprendžiama problema. Sutinku, kad vaikai su tėvais jaučiasi saugūs ir visavertiški, tačiau, antra vertus, jeigu negali išmaitinti vaikų, kas tada? Išvykęs į JAV nemačiau savo vaikų aštuonerius metus. Ar kas gali įsivaizduoti tokią tėvo dramą? Vis dėlto per šį laiką nepraradau ryšio su vaikais: jie buvo aprūpinti knygelėmis, rūbais, muzika, filmais; skambindavau jiems, rašydavau ilgiausius laiškus... Be abejo, jie jautė tėvo trūkumą namuose, ypač kai nebuvo mamos, tačiau tragedijos jie neišgyveno: jie jautė mano meilę jiems. Svarbiausia rodyti dėmesį vaikams, kad jų širdelėse būtų sumažintas netekties jausmas.
Manau, kad kardinolo laiškas yra demagoginis; jis kelia labai nemalonų įspūdį, nes yra kalbama apie bendrystę, tačiau ką Bažnyčia padarė, kad duotų vaikams duonos? Kardinolas siūlo dvasinę tuštumą, kurią patiria emigrantų vaikai, užpildyti įtikėjimu į Jėzų Kristų. Manau, tai nesąžininga: tai – ne problemų sprendimas, bet tiesiog užsipildymas religiniu ideologizmu.
- Jūs nesate tikintis žmogus?
- Ne, nesu.
- Jūsų šeimos istorija – simbolinė šių laikų Lietuvai. Ką ji simbolizuoja?
- Ji simbolizuoja tiek prastą ekonominę valstybės būklę, tiek išlikimą lietuviais net išvykus iš savo gimtosios šalies. Juk išvykstame širdyje turėdami meilę Lietuvai. Šeimos bet kokiomis aplinkybėmis – jeigu joms rūpi Lietuva – turėtų susirūpinti savo vaikų auklėjimu, dvasiniu lietuvybės puoselėjimu, kad visada išliktume lietuviais. Nepaisant visų sunkumų, svarbiausia susirūpinti dvasine kultūra.