Tačiau būna ir priešingai – ši istorija apie labai stiprią moterį, kuri sugebėjo eiti prieš sistemą. Ji nepabijojo piktų ir kerštingų viršininkų ir stojo prieš juos. O vėliau – ir prieš daug kitų, skriaudžiančių emigrantus. Evelina Šaduikytė – buvusi nuskriaustoji, dabar visų nusivylusių emigrantų gynėja.
Pasisveikinimas – „welcome to hell“
Pasak Evelinos, lietuviai kenčia tik per savo įgimtą kuklumą – jeigu tik šios savybės pavyktų atsisakyti, visiems tautiečiams sektųsi daug geriau. Prieš keturiolika metų emigravusi iš gimtojo Kauno, ši moteris gyvenimą kuria Airijos sostinėje Dubline.
„Tuo metu, maždaug 2000-aisiais, Airija buvo „ant bangos“ – į ją vežė daugelis agentūrų, o aš buvau jauna studentė idealistė. Važiavom penkios merginos, galvojom, kad važiuojame metams“, – pasakojimą pradėjo Evelina.
Ji kaip tik buvo pabaigusi turizmo mokslus ir, norėdama įgyti patirties, įsidarbino viešbutyje.
„Keturių žvaigždučių viešbutis iš brošiūrų atrodė itin gražus, baltas, švytintis prabanga. (...) Kai atvažiavome, jau buvo vakaras. Mus nuvedė į personalo valgyklą užkąsti, o ten susitikome švedą. Jis mums ir sako – „welcome to hell“. Labai greitai mes supratome, ką jis turėjo galvoje“, – pasakojo emigrantė.
Merginos buvo iš karto įmestos „į bendrą katilą“. Niekas joms nieko neparodė, nepaaiškino. „Tiesiog sakydavo: „Žiūrėk, kaip kiti dirba, ir dirbk“. O tie kiti, kadangi buvo labai griežtos taisyklės, bijodavo sustot ir kažką tau parodyti. Tai tu tiesiog leki ir darai, kaip matai. Jei blogai, gauni velnių“, – karčią patirtį prisiminė Evelina.
Kaip ji pasakojo, netgi tada, kai turėdavo būti pertrauka, vadovybė sugalvodavo papildomų darbų: „Tada gauni dantų šepetuką ir sako eik į tualetą, eik valyti plytelių tarpų...“
Gudrūs verslininkai mėgsta nekalbančius angliškai
Evelina neslepia – ašaros buvo kasdieninis viešbučio darbuotojų atributas. Tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio, nes žmonės, pasirinkę darbą aptarnavimo srityje, paprastai susitaiko su paskirtomis užduotimis ir jiems tai atrodo normalu.
Gudresni verslininkai emigrantus priimti dirbti mėgsta jau vien todėl, kad daugelis nekalba angliškai. O kada nemoki kalbos – nežinai nieko: nei taisyklių, nei įstatymų. Airiai labai dažnai pasinaudoja šia lietuvių spraga.
Kai po 2 mėnesių Evelina gavo visus dokumentus, o dar šiek tiek vėliau – ir socialinį draudimą, darbą iškart metė. Kai ji pareiškė, kad išeina, darbdaviai tikino, kad ji neras darbo niekur kitur Airijoje. Pragarą savo kailiu išgyvenusi lietuvė neslepia: prieš visus drąsesnius, bandančius kovoti su darbdaviais, naudojamas psichologinis smurtas.
Kad visi grasinimai, kuriuos prieš paprastus darbininkus naudoja pasipūtę darbdaviai, yra nieko verti, Evelina įsitikino savo kailiu. Ji sako, kad įstatymus pažeidinėjantys, savo personalą išnaudojantys vadovai niekam negali pasiskųsti pirmiausia todėl, kad patys pakliūtų į daug didesnę bėdą.
Vienintelė lietuvė, atstovaujanti darbuotojų interesams
Turizmo mokslus Lietuvoje baigusi Evelina viešbučiuose neužsibuvo. Į Airiją ieškoti geresnio gyvenimo emigravusi moteris šiuo metu – visai kitoje barikadų pusėje nei buvo pačioje pradžioje. Iš išsigandusios, įstatymų neišmanančios atvykėlės ji tapo reikalauti nebijančia, su įvairių kompanijų vadovais nuolat kovojančia profsąjungų atstove.
„Tai yra didžiausia Airijoje darbuotojų profsąjunga, analogas Lietuvoje, kaip aš suprantu, būtų profsąjungų konfederacija, nes mes jungiame įmonių profsąjungas“, – apie dabartinę darbovietę kalbėjo lietuvė.
Profsąjungoje dirba apie 300 darbuotojų, iš kurių lietuvių daugiau nėra. Pačiame Dublino centre, viename aukščiausių miesto pastatų, įsikūrusi organizacija SIPTU vienija kone visas Airijoje veikiančias profsąjungas. Būtent čia gimsta darbo teisę apimančių įstatymų pakeitimų idėjos, čia organizuojami milžiniškų mastų streikai, čia iš visos šalies atvyksta darbdaviais nepatenkinti žmonės.
Kai Evelina ir dar du lenkai pradėjo čia dirbti, tai buvo toks neįprastas dalykas, kad apie įvykį ir airių spauda rašė, ir televizija informavo. Jie buvo pirmieji užsieniečiai, dirbantys profsąjungų konfederacijoje.
Atsako už sektorių, kuriame daugiausiai tautiečių
Organizacija, kurioje jau septynerius metus darbuojasi lietuvė, suskirstyta į daug skyrių. Kiekvienas iš jų atsako už savo darbininkų sektorių. Evelina pasirinko tą, kuriame daugiausia tautiečių. Kad kiekvienas, net angliškai ir nemokantis, nepabijotų kreiptis, nors ir asmeniškai į ją. Tai šioje organizacijoje leidžiama.
Aš dirbu gamybos pramonės skyriuje, tai mes giname visus fabrikų darbuotojus. Šiame skyriuje yra trys sektoriai: žemės ūkio ir maisto pramonės, elektronikos ir inžinerijos bei farmacijos. Žemės ūkyje dirba apie 25 proc. užsieniečių, kurių dauguma yra Lietuvos kaimynai: lenkai pirmauja, tada – lietuviai, latviai, paskui – kitų tautybių žmonės.
„Fabrikuose problemos – kaip ir visur: žmonės nori didesnės algos, kad jiems mokėtų už viršvalandžius. Šiuo metu situacija yra tikrai nekokia – labai daug kur nėra profsąjungų“, – pasakojo visus pievagrybių auginimo ūkius bei įvairius fabrikus Airijoje aplankiusi tautietė.
Nėra profsąjungos – lauk bėdos, sako Evelina. Įmonėse, kurių darbuotojų interesų niekas negina, beveik neįmanoma išreikalauti pakelti atlyginimo. Darbininkams vadovai nori mokėti tik valstybės nustatytą minimumą ir ne daugiau.
Profsąjungų ar tiesiog stipraus darbininkų susivienijimo vadovai nemėgsta visame pasaulyje, nes vos tik toks darinys įmonėje atsiranda – atsiranda ir įvairių reikalavimų. Tačiau Airijoje tokie judėjimai veikia nuo seno, todėl garsiai kalbėti, kad esi nusiteikęs prieš juos – tiesiog gėdinga. Vadovai viešai nedrįsta prieštarauti, bet už uždarų durų kiek įmanydami stengiasi, kad tik profsąjunga per daug neįsikerotų.
Pataria, kaip įkurti profsąjungą
Kuo daugiau atvykėlių į Airiją suvažiuoja, tuo sunkiau įmonėse kolektyvą suvienyti. Formuojasi tautinės grupės, kurios viena su kita kovoja. O jeigu kolektyvas susiskaldęs – didelio fabriko vadovui tai tik į naudą. Išsišokėlių, kurie sugalvoja įmonėje steigti darbuotojų susivienijimą, gali laukti ir liūdna baigtis, Evelina apie tai įspėja kiekvieną pas ją užsukusį naujoką.
„Pagal įstatymą, žmogus negali atleisti už narystę profsąjungoje, nes tai yra diskriminacija, bet žinome, kad iš tiesų darbdaviai atleidinėja už viską“, – sakė lietuvė.
Ji patarė organizuojant įmonės profsąjungą visų pirma surinkti reikiamą kiekį žmonių, kurie idėją palaikytų: „Jei fabrike yra 100 žmonių, 5 aktyvistus laisvai gali atleisti, bet 50–60 žmonių neatlesi.“
Per keturiolika Airijoje praleistų metų Evelina perprato šalies darbo įstatymus ir puikiai žino, kaip reikia bendrauti su vietiniais, jeigu nori pasiekti ko nors naudingo. Šios emigrantės dabar jau nepastumdytų net ir patys aršiausi kompanijų vadovai.
Kiekviena Airijoje dirbanti lietuvė valytoja po šio reportažo drąsiai gali keliauti į Evelinos kabinetą ir jai padėkoti. Mūsų tautietė stipriai prisidėjo ir prie šios dažnai nuvertintos profesijos atstovių atlyginimo pakėlimo.
Laikyti rankose plakatą su reikalavimais ir šaukti į mikrofoną Evelinai tapo labai įprastu dalyku. Ne vienas Airijoje vykęs protestas pateko ir į viso pasaulio žiniasklaidą.
Nors darbo rinkoje daug neteisybės, vis dėlto ne visos įmonės Airijoje sukčiauja ir išnaudoja darbuotojus. Yra daugybė pavyzdingų kompanijų, į kurias Evelina ir linki įsidarbinti lietuviams.
Sėkmingą karjerą Dubline padariusi kaunietė atgal į gimtinę kol kas nesiruošia. Atvirkščiai – jos planuose daug naujų, dar didesnių darbų, kad tik padėtų Airijos darbininkams.
„Mes kuriame pagalbos tinklą užsienio darbuotojams. Aš jį koordinuosiu, tačiau tinklas bus toks, kad patys nariai padės vieni kitiems. Ieškosime aktyvių savanorių, kuriuos pamokysime, vykdysime kursus apie darbo teises. Kartu mes suteiksime žmonėms daugiau informacijos“, – ateities planus atskleidė lietuvė.