Rekordiniai 2008-ieji

Kiek žmonių iš Lietuvos emigravo per pastaruosius 20 metų, vis dar tebesiginčijama. Skaičiai varijuoja nuo 300 tūkst. iki pusės milijono. Tačiau pastarojo dešimtmečio emigrantų statistika byloja, kad per šį laikotarpį emigravo 204,7 tūkst. Lietuvos gyventojų. „Derlingiausi“ buvo praeiti metai, kai savo Tėvynę paliko net 83,2 tūkst. žmonių. Ir tai yra beveik keturis kartus daugiau nei 2009-aisiais.

2011 m. pradžioje mūsų šalyje gyveno 3 mln. 244,6 tūkst. gyventojų, pernai – 3 mln. 286 tūkst., 2009 m. – 3 mln. 339 tūkst., 2008-aisiais – 3 mln. 414 tūkst.

Viena pagrindinių gyventojų skaičiaus mažėjimą Lietuvoje lėmusių priežasčių, be abejo, yra emigracija. Dar aidint Sąjūdžio šūkiams ir plevėsuojant trispalvėms, niekas net pagalvoti negalėjo, kad po kelerių metų šitokia žmonių upė plūstelės Vakarų link. Tuomet visi buvo apimti euforijos – juk tuoj vėl būsime nepriklausoma valstybė. Ir buvo labai mažai tokių, kurie besikeičiančią situaciją vertino itin pragmatiškai. Deja, daugelio nuostabai, paaiškėjo, kad vėl kuriant kapitalizmą Lietuvoje tūkstančiai žmonių yra tiesiog nereikalingi savo šaliai... O čia pat – turtingosios Vakarų šalys, į kurias jau galima keliauti laisvai. Kai pragyvenimo lygis čia ir ten skiriasi kelis kartus, emigracijai alternatyvos nėra.

Iš pradžių situacija neatrodė tokia tragiška – emigrantai dirbdavo ten, bet jų mintys ir šeimos būdavo čia, Tėvynėje. Tačiau vėliau padėtis ėmė iš esmės keistis – jau kurį laiką žmonės iš Lietuvos emigruoja šeimomis. Ką tai reiškia Lietuvai? Ogi tai, kad emigrantų vaikai ims lankyti vietos mokyklas ir geriausiu atveju gimtąja kalba kalbės tik su šeima ir vienu kitu draugu. Tokios emigrantų šeimos vis rečiau susimąsto apie grįžimą namo. Nebent išėjus į pensiją... Juk gaunant norvegišką ar vokišką pensiją labai komfortabilu gyventi Lietuvoje. O jų vaikai? O jų vaikų vaikai? Taip tauta nyksta tiesiog akyse, vietos politikams to visiškai nepastebint...

Negelbsti ir gimstamumas

Per pastarąjį dešimtmetį (2001–2010 m.) mirė 101,9 tūkst. daugiau žmonių, negu gimė. Pernai gimė 35,6 tūkst. kūdikių, t. y. 1,1 tūkst. kūdikių mažiau negu 2009-aisiais. Žemiausią lygį gimstamumas šalyje pasiekė 2002-aisiais – 1 000 gyventojų teko 8,6 gimusiojo. Kitus septynerius metus gimstamumas didėjo, kol 2009-aisiais pasiekė 11 gimusiųjų 1 000 gyventojų ribą, o 2010 m. vėl sumažėjo iki 10,8. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje gimė 324,1 tūkst. kūdikių.

Vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius praėjusiais metais buvo 1,55, prieš dešimt metų šis rodiklis siekė 1,39. Tačiau gyventojų reprodukcijai užtikrinti šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2,1. T. y. kiekviena šeima turėtų auginti mažiausiai du vaikus.

Tačiau to, kaip puikiai žinome, nėra jau seniai. Tarybiniais laikais į miestus subėgusiems kaimiečiams auginti daugiau vaikų nebuvo nei materialinių (ankšti butai), nei socialinių (trūko lopšelių, darželių) sąlygų, o išmokos vaikams auginti nė iš tolo neprilygo tikrosioms išlaidoms. Todėl bent jau pusamžį Lietuvoje įsitvirtino mažos šeimos modelis: auginama tik 1 ar 2 vaikai.

Tad nieko nuostabaus, kad Lietuvoje ir toliau daugiau žmonių miršta, nei gimsta: 2010 m. mirė 42,1 tūkst. žmonių, 1 000 gyventojų teko 12,8 mirusiojo. Aukščiausią lygį mirtingumas buvo pasiekęs 2007-aisiais – 1 000 gyventojų teko 13,5 mirusiojo, kitus dvejus metus mirtingumas mažėjo. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje mirė 426 tūkst. žmonių, arba – visas Kaunas.
Imigracija padėties taip pat negelbsti: per pastarąjį dešimtmetį į Lietuvą atvyko gyventi 64,2 tūkst. žmonių. Pernai daugumą – 4,2 tūkst., arba 78 proc., – imigrantų sudarė į gimtinę grįžę Lietuvos Respublikos piliečiai, 2001 m. tokių tebuvo 714, arba 15 proc.

Ne vien Lietuvos problema

Mažėjanti gyventojų populiacija gąsdina ir mūsų kaimynus: pagrindinė Baltijos šalių problema – gyventojų skaičiaus mažėjimas, kurį lemia mažėjantis gimstamumas ir didėjanti emigracija. Taip teigiama šią vasarą paskelbtose Estijos nacionalinės plėtros ataskaitos išvadose.

Nuo 1990 iki 2010 m. bendras Baltijos šalių gyventojų skaičius smuko 1,5 mln., arba 15 proc. Tai didžiausias to laikotarpio gyventojų skaičiaus sumažėjimas visoje Europoje. Be to, jaunų gyventojų ir toliau mažėja, ypač Latvijoje.

Minėtoji ataskaita baigiama liūdna prognoze: Europos gyventojų skaičius laipsniškai didės, tačiau Baltijos šalyse – mažės. Ateityje gyventojų skaičiaus mažėjimas Latvijoje ir Lietuvoje įsivyraus kaip ryškiausias Europoje.

Ne pilių tvirtumu gyvuoja tautos

Pamenate iš mokyklinių vadovėlių XVI a. švietėjo Mikalojaus Daukšos eiles apie tai, kuo tvirta tauta? Renesanso epochos mūsų elito atstovas tautos tvirtybę matė ne armijos gausume, ne pilių tvirtume, o gimtojoje kalboje. Taip, kalba – vienas iš tautos identiteto bruožų. Tačiau dar svarbiau, kad būtų tų individų, kurie tą kalbą vartoja. Antraip mus gali ištikti toks pat likimas kaip ir mūsų kaimynus prūsus.

Ar suvokia padėties sudėtingumą dabartinis Lietuvos elitas? Atrodo, nelabai. Visos mūsų valstybės vidaus ir užsienio politikos kertiniai akmenys turėtų būti du: nuoseklus nacijos gausėjimas ir toks pat nacijos gerovės kilimas. O ką mes regime pastaruosius 20 metų? Seimo ir Vyriausybės narių draskymąsi dėl pavienių rezultatų: kaip gauti daugiau lėšų iš Europos Sąjungos ir kaip tai draugiškai „įsisavinti“. O ko vertas valdančiųjų nenoras bent kiek kilstelėti tą elgetišką minimalią algą? Tad kaip tuomet didės tauta?..