Apie tai, kuo pasaulio astronomijai nusipelnė lietuvis J. Žmuidzinas, jau esame rašę. Šįkart su J. Žmuidzinu DELFI kalbėjo apie jo lietuviškas šaknis ir ryšius su Lietuva.

Praėjusį pirmadienį J. Žmuidzinas Švietimo ir mokslo ministerijoje apdovanotas Mokslo premija, kuri skiriama lietuvių kilmės užsienyje gyvenantiems mokslininkams. Premija paskirta už pastarojo dešimtmečio pasiekimus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje fizinių, biomedicinos, technologijos mokslų srityje. J. Žmuidzinas – tarptautinio lygio mokslininkas, kurio darbai tapo reikšmingu indėliu Visatos tyrimų srityje, pagilino žinias apie žvaigždžių ir galaktikų formavimosi procesus. Profesorius yra vienas iš submilimetrinės astronomijos lyderių pasaulyje. 2011-aisiais profesorius paskirtas NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos vyriausiuoju technologu. Jis koordinuoja ir prižiūri daugelį NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kuruojamų kosminių misijų.

– Klausantis Jūsų net nekyla įtarimų, kad gimėte ne Lietuvoje – puikiai kalbate lietuviškai.

– Mano tėvas labai norėjo, kad mes, visi vaikai, gerai mokėtume lietuviškai, tad namie kalbėjome lietuviškai. Tėtis buvo gan griežtas ir jei pradėdavome kalbėti angliškai, sudrausmindavo. Ir mano mama, prancūzų kanadietė, išmoko lietuvių kalbą ir namuose kalbėjo lietuviškai.

Kiekvieną šeštadienį reikėjo eiti į šeštadieninę lietuvių mokyklą. Ten mokėmės ne tik lietuvių kalbos, bet ir istorijos, šokome tautinius šokius, dainavome, šventėme lietuviškas šventes. Los Andžele, kur gimiau ir augau, buvo nemažai lietuvių, veikė lietuviška parapija. Beje, viena mano dukra taip pat lanko šeštadieninę mokyklą, kita jau baigė.

– Kaip JAV atsidūrė Jūsų tėtis?

– Tėtis gimė Kaune. Mano senelis tarpukariu dirbo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje. Kada karas ėjo į pabaigą ir sovietai grįžo į Lietuvą, mano senelis nutarė geriau nerizikuoti ir Lietuvoje nelikti. Jis traukiniu pabėgo į Austriją, ten dirbo fabrike. Karui pasibaigus, gyveno stovyklose Vokietijoje, trumpai ten lankė gimnaziją. Paskui senelis išvyko į Angliją, čia turėjo pažįstamų dar nuo darbo ministerijoje laikų. Po poros metų senelis išvyko į Kanadą. Kada atsidūrė Kanadoje, mano tėvas buvo beveik sulaukęs pilnametystės.

Mano tėtis Kanadoje turėjo užsidirbti pinigų pragyvenimui, tad įsidarbino telefono kompanijoje. Ten jis susipažino su mano mama. Atėjo metas studijuoti – taip jiedu išvyko į JAV.

– Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Kaip atrodė gimtoji tėvo šalis Jums atvykus iš Vakarų?

– Buvo 1996-ieji. Tą vasarą buvau pakviestas skaityti paskaitų Kelno universitete. Visą vasarą praleidau Europoje, tad buvo proga atvažiuoti ir į Lietuvą. Čia praleidome porą savaičių. Buvo labai įdomu ir smagu, net pavargau, nes reikėjo susipažinti su būriu giminių.

1991 m. buvau lankęsis Rytų Berlyne, tad žinojau, koks skirtumas buvo tarp Rytų ir Vakarų. Turėjome supratimo, kaip Lietuva atrodys, ko laukti. Vilniuje buvo daug kontrastų: vyko daug remontų, matėme naujų restoranų ir pastatų, o tuo pačiu ir skurdo. Matėme, kad Lietuva atgimsta, tačiau tam dar prireiks daug metų.

Antrą kartą lankiausi 2012 m. Pernai pamačiau, koks didelis skirtumas ir kaip toli Lietuva pažengusi. Buvo taip malonu ir smagu, kad nutarėme su šeima čia praleisti atostogas. Mano žmona Vilija, dukros Regina ir Lina, kartu ir mano žmonos mama – visi pamatėme Vilnių, buvome kaime, Nidoje, Kaune. Mano žmona taip pat lietuvaitė, jos tėvai emigravo iš Lietuvos.

– Ar po emigracijos Jūsų tėtis buvo grįžęs į Lietuvą?

– Tėvelis mirė prieš trejus metus. Jis spėjo kelis kartus aplankyti Lietuvą. Jis buvo didelis patriotas ir niekada neatidavė savo lietuviško paso – save laikė Lietuvos piliečiu, niekada nepriėmė Amerikos pilietybės ir labai nekentė sovietų valdžios. Į užsienį tėvelis keliaudavo su savo lietuvišku pasu. JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, dėl to pripažindavo lietuvišką pasą.

– Esate pasaulinio lygio mokslininkas, gavote Mokslo premiją užsienio lietuviams. Ką ji Jums reiškia?

– Premija iš Lietuvos man tikrai reikšminga. Tai suteikia progą vėl atvažiuoti į Lietuvą, pamatyti šalį. Tai vienas smagiausių man gyvenime nutikusių dalykų. Esu dėkingas ministerijai ir komisijai, kuri mus išrinko.

– Kokį Lietuvos mokslo lygį matote? Turbūt turėjote progos susipažinti su jūsų sritimi – fizika, astronomija.

– Čia turite labai daug galimybių. Sutinku daug Lietuvoje dirbančių mokslininkų: visi labai gabūs, daug ką pasiekė ir gali daugiau pasiekti. Turite labai gerų mokslininkų. Čia viskas galima. Klausimas – kokios bus galimybės. Kad atliktum mokslinius tyrinėjimus, reikia turėti aparatus, finansavimą ir taip toliau, reikia megzti kontaktus su kitų šalių mokslininkais. Šiais laikais vienas mokslininkas nelabai ką padaro: reikia kartu dirbti, jungtis prie didesnių projektų. Manau, Lietuvos mokslininkai dirba gera linkme ir ateityje Lietuva prisijungs prie tarptautinio mokslo kūrimo.

– Lietuva žengia pirmus žingsnius kosmoso srityje. Ar matote perspektyvų?

– Reikia turėti norą, viziją, ko nori siekti ir jei tai turi – viskas galima. Reikia stengtis ir nesustoti dirbti. Tačiau tai nereiškia, kad jau rytoj viskas savaime atsitiks. Per 10-20 metų galima daug ką pasiekti, per vienus metus žengi tik žingsnelį.

– Pirmą kartą į orbitą bus paleisti du lietuviški palydovai. Lietuvoje jaučiama tam tikra euforija – pagaliau ir mes kažką kosmoso srityje turime. Ar tai išties svarbus, ar labiau simbolinis įvykis?

– Tai ir yra projekto esmė – įkvėpti kitus, bandyti, stengtis. Jei galima palydovus siųsti, galima viską padaryti. Tik reikia norėti ir stengtis. Palydovai daug mažesni už tuos, kokius pagal standartus Europa ir Amerika siunčia – galima daug daugiau padaryti. Tačiau tai simbolis, kad Lietuva žengia pirmyn ir turite daug gabių žmonių.

– Kaip Jūs pats tapote mokslininkus? Įkvėpė Kalifornijos technologijos institute dirbęs tėvelis?

– Mačiau, kaip jis kiekvieną vakarą atsisėsdavo prie stalo ir dirbdavo, susikaupęs rašydavo lygtis. Bet nelabai daug supratau, ką jis darė, ką veikė. Negaliu sakyti, kad buvau stipriai pasiryžęs studijuoti mokslą. Bet devintoje klasėje mokiausi matematikos klasėje, matematikos mokytojas buvo ypatingai geras. Pastebėjau, kad matematika patinka, kad ją galiu gerai išmokti. Dėl to ėmiau labiau stengtis ir jau žinojau, ką noriu studijuoti. Sakyčiau, studijuoti mokslą mane įkvėpė vienas mokytojas.

– Esate žinomiausia šios srities lietuvis JAV. Kokia Jūsų karjeros sėkmės paslaptis?

– Manau, reikia smarkiai dirbti, tačiau reikalinga ir laimė. Kai pagalvoju apie savo karjerą – buvo daug atsitikimų – visaip galėjo baigtis. Paskutinėje gimnazijos klasėje neturėjau ką veikti, nusprendžiau eiti į universitetą, siunčiau prašymą į Kalifornijos universitetą Los Andžele. Tačiau pakalbėjau su tėvu ir nusprendžiau, kad būtinai reikia siųsti prašymą į Kalifornijos technologijos institutą. Maniau, kad nebaigęs gimnazijos, ten neįstosiu, tačiau mane priėmė. Laimė mane lydėjo, o juk galėjo būti visaip.

Mokslo premijų įteikimo ceremonija: