Živilė Slavinskaitė (31 m.) „Tiesai“ pasakojo apie savo keliones po pasaulį ir apie tai, kaip apsistojusi Švedijos sostinėje verda tikrame tautų katile.
Šešerius metus Stokholme gyvenanti lietuvė juokiasi, kad dirba Indijoje, o poilsiauja saulėtoje Brazilijoje. Sakote, neįmanoma? Dar ir kaip! Živilės darbo vieta – Indijos ambasada, o po darbo ji skuba į brazilų šokio capoeiros užsiėmimus. Nepamiršta ir Lietuvos: laisvalaikiu padeda organizuoti renginius Švedijoje gyvenantiems lietuviams.
– Atrodo, kad nuo paauglystės negalėjai nustygti vietoje ir veržeisi į užsienį. Kokiais keliais pasiekei Švediją?
– Iš tiesų, dar besimokydama vidurinėje svajojau studijuoti „United World College“ (Kinija), kurie turi 12 mokymo įstaigų visame pasaulyje. Bet tėvai kategoriškai nepritarė tokiam mano sprendimui, tad teko apsiriboti Norvegija.
Grįžusi įstojau į Vilniaus universitetą, teisės specialybę. Vasaromis dirbau ir gide su „TezTour“, ir mokytoja Turkijoje per studentų ekonomistų asociaciją AIESEC.
Vėliau mes išsiskyrėme – pasakysiu diplomatiškai – dėl nesutapusių charakterių, bet aš taip ir likau Stokholme. Auginu sūnų Evren Ilya, jis čia lanko mokyklą.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti svetimoje šalyje?
– Kai čia apsigyvenau, labai greitai susilaukiau vaikelio ir dvejus metus jį augindama sėdėjau namie. Nei mokiausi, nei dirbau. O kai po motinystės atostogų pamėginau susirasti darbą, supratau, kad tai kur kas sunkiau, nei įsivaizdavau. Niekam nerūpėjo, kad turiu teisininkės išsilavinimą (baigiau tarptautinę teisę), kad esu dirbusi ministerijoje Lietuvoje, kad turiu nemažai organizacinio darbo patirties. Nė vienas mano CV nepasiekė tikslo. Net pažįstami niekuo negalėjo padėti. Jau maniau, kad turėdama teisininkės diplomą eisiu dirbti padavėja.
Bet visgi nepasidaviau – atsispausdinau gyvenimo aprašymą ir ėjau nuo vienos advokatų kontoros iki kitos, siūlydama savo pagalbą. Ėjau kalbėtis akis į akį, nes taip buvo lengviau prisistatyti.
Ir štai gal dešimtoje firmoje vadovas priėmė mane, nes jam reikėjo žmogaus, mokančio anglų ir rusų kalbas, galinčio dirbti su prieglobsčio prašytojais. Su džiaugsmu sutikau, tiesa, vėliau paaiškėjo, kad jie labiau užsiėmė komercine teise, o man tai nebuvo labai įdomu, tad vėl pradėjau dairytis darbo.
Po kurio laiko netikėtai radau skelbimą, kad Indijos ambasada ieško darbuotojo. Net nebuvo nurodyta, kokioms pareigoms jiems reikia žmogaus, tačiau mane labai domino darbas ambasadoje.
Netrukus buvau pakviesta į pokalbį, o paskui man paskambino ir pasakė: „Sveikiname, jūs dirbate Indijos ambasadoje... nuo vakar! Ateikite rytoj pasirašyti kontrakto.“
Juokingiausia, kad dabar mano darbas visai nesusijęs su teise – tai labiau administracinės užduotys ir renginių organizavimas.
– O kokioms pareigoms tave tada vis dėlto priėmė?
– Čia irgi neblogas anekdotas. Pradėjau dirbti... bibliotekoje, kurioje išbuvau lygiai tris dienas, nes pamatę, kiek visokių pakeitimų ir patobulinimų suplanavau, jie pasiūlė man tapti ambasadoriaus padėjėja. Ir štai jau penkerius metus esu Indijos ambasadoriaus sekretorė socialiniams reikalams.
– Ar sunku buvo prisijaukinti „mažąją Indiją“ Stokholme?
– Patyriau nemažą kultūrinį šoką. Net netikėjau, kad taip gali būti! Anksčiau sakydavau, kad mes visi panašūs, kad visi – vienos planetos gyventojai. Nieko panašaus. Patekusi į Indijos ambasadą visiškai nesupratau, kaip jie mato pasaulį. Labai pagelbėjo kolega iš Indijos, paaiškinęs, kaip elgtis, kaip kalbėti ir ko geriau apskritai nesakyti. Pavyzdžiui, negalima prieštarauti vyresniam, reikia visada sakyti „taip“, o jei būtina, savo nuomonę turi įpiršti kitais būdais.
Indai mėgsta apkalbinėti. Atsisakiau tai daryti, ir sulaukiau pagarbos iš jų – mane įvertino kaip... objektyvų žmogų. Per mano darbo laiką pasikeitė trys ambasadoriai, bet nė su vienu neturėjau problemų.
– Teko pačiai lankytis Indijoje?
– Dar ne, bet būtinai noriu nuvažiuoti.
– O ar tebesvajoji susieti darbą su diplomatine teise?
– Esu atvira pasiūlymams. Vis bandau ieškoti panašaus darbo, bet kol kas per atrankos konkursus nepasisekė.
Švedijoje laiko sūnus
– Ar svarstai galimybę grįžti į Lietuvą?
– Kol kas ne. Sūnus Evren Ilya gimęs čia, eina į švedišką mokyklą, jam būtų sunku pratintis kitoje šalyje. Be to, jei išvyktume, jo tėvas turėtų labai mažai progų bendrauti su sūnumi, o aš to visai nenoriu. Bet tikrai nesakau, kad niekada negrįšiu.
– Tavo sūnus kalba lietuviškai?
– Jis viską supranta, bet klausiamas atsako švediškai. Pripažįstu, kad labai sunku palaikyti kalbą, nes visa mano šeima Lietuvoje, giminių čia nėra, draugų lietuvių su vaikais irgi nėra. Sūnui atrodo, kad vienintelė, kuri kalba lietuviškai, esu aš, jo mama. Net nuvažiavęs į Lietuvą bando senelius mokyti švediškai ir jei jau visai nesugeba susikalbėti, tada sako lietuviškai. Man svarbu, kad jis turėtų lietuvių kalbos pagrindus, o kai paaugs, pats nuspręs, ar nori mokytis daugiau.
– Gyveni Švedijoje, dirbi Indijoje, o pramogauji...
– ... Brazilijoje! Aš šoku capoeirą... (Juokiasi.) Apie šį šokį išgirdau prieš daugiau nei dešimt metų Lietuvoje, kai atsirado pirmoji capoeiros grupė. Man labai patiko ta muzika, judesiai, nes tai kovos menas ir šokis viename, bet tada maniau, kad tai tikrai ne man, nes esu per silpna ir nelanksti.
Apie capoeirą vėl išgirdau Švedijoje. Mano bičiulė lankė šitą grupę ir aš jos vėl paklausiau, ar reikia būti fiziškai stipriai, kad galėtum užsiimti capoeira. Ji nusijuokė ir pasakė, kad šia veikla gali užsiimti kiekvienas. Pamėginau ir užsikabinau. Lankau štai jau treji metai, ir tai tapo mano gyvenimo dalimi. Be to, atsirado daug naujų draugų, kurie dalijasi tuo pačiu pomėgiu, užsimezgė naujų kontaktų.
– Tavo manymu, kokie žmonės užsiima capoeira?
– Mes juokaujame, kad anksčiau Brazilijoje, dar prieš įsteigiant capoeiros akademijas, tai buvo nusikaltėlių sportas, o dabar tai išsilavinusių, pasiturinčių žmonių hobis. Pas mus grupėje, pavyzdžiui, daugiausia yra dirbančių... bankuose...
– Kažin kodėl?
– Šokis išlaisvina, padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos. Tie, kurie dirba biuruose, dažnai yra įsprausti į taisykles, o capoeiroje tu šoki ir improvizuoji. Net per pasirodymus mes iš anksto nežinome, kaip viskas vyks. Ir nebūna jokio chaoso! Egzistuoja tam tikri pagrindiniai judesiai ir ritmas, kuris diktuoja šokį.
Capoeira – puiki alternatyva tradiciniam sportui. Tai nėra bėgimas ar treniruotės sporto salėje, tai grupiniai užsiėmimai, bendravimas ir kartu fizinė veikla.
– Capoeira – tai ir kovos menas. Ar tau teko realiame gyvenime gintis nuo užpuoliko?
– Ne. Turbūt mano diplomatiniai gabumai labiau padėtų apsiginti nei smūgiai kojomis ar rankomis. (Juokiasi.) Sugebėčiau išvengti atakos ir pabėgti. Suduoti – tikrai ne. Net mano capoeiros mokytojas sako, kad netobulėju, nes bijau sužeisti savo priešininką. Bet aš tokia, man širdis neleidžia.
Saugumo sala
– Brazilų šokis – ne vienintelis tavo laisvalaikio užsiėmimas. Esi dar ir Lietuvių bendruomenės Stokholme valdybos narė. Tu buvai viena iš tų, kuri prisidėjo organizuojant Andriaus Mamontovo koncertą Stokholme.
– Taip, padedu organizuoti renginius, nes man tai labai patinka. Juk kultūrą galima skleisti įvairiai: pristatant ją kitų tautų žmonėms, pavyzdžiui, švedams, arba suteikiant džiaugsmo patiems tautiečiams, atvežant teatro spektaklį ar mėgstamą atlikėją.
Andriaus Mamontovo turą organizavo Pasaulio lietuvių bendruomenė, o mes pareiškėme norą, kad koncertas įvyktų ir Stokholme, suradome vietą, pasirūpinome, kad viskas praeitų sklandžiai.
Beje, švedai labai domisi Lietuva. Kartą, kai Stokholme viešėjo lietuvių gospel choras, stovėjau prie lietuviško stendo su suvenyrais ir teikiau informaciją. Nustebau, kad prieidavo tokia daugybė žmonių, užduodavo gan detalių klausimų ne tik apie turizmą, bet ir apie lietuvių kalbą bei istoriją.
– Toks labai lietuviškas klausimas: ar gera gyventi Švedijoje?
– Čia viskas labai stabilu, aišku ir saugu. Dėl to kartais būna labai nuobodu, nes nebelieka staigmenų. Politikoje nevyksta kardinalių permainų, tad gali būti tikras, kad ir po dešimties metų esminiai įstatymai bus panašūs, nesvarbu, kuri politinė jėga – kairė ar dešinė – yra valdžioje.
Į Švediją emigruoja tie, kurie ieško labiau kvalifikuoto darbo. Dar vienos užsienio kalbos mokymasis reikalauja daugiau pastangų, vien anglų kalbos čia neužtenka.
Tai yra ir atvira, ir labai uždara visuomenė. Naujoves švedai priima greičiau, tačiau asmeniniai santykiai kur kas šiltesni Lietuvoje. Pavyzdžiui, susipažinęs su tautiečiu bare jau po pusvalandžio beveik viską žinosi apie jo šeimą ir namus. Su švedu greičiausiai kalbėsi tik apie tai, kokiu sportu jis užsiima...
– O jie iš tiesų sportuoja labai daug!
– Sveikas gyvenimo būdas yra baisi mada Švedijoje, bet paradoksas, kad čia daugybė greito maisto restoranų. Pavyzdžiui, kai mano sūnaus darželyje būdavo organizuojamos išvyka, vaikus visada vesdavo į „McDonald‘s“. Aš vienintelė iš tėvų išdrįsau paprašyti, kad vaikų nevestų ten, nes yra daugybė kavinių, kurioje gaminamas kur kas sveikesnis maistas.
– Vasaros atostogos baigėsi, tad tavęs vėl laukia daugybė veiklos?
– Netrukus susirinks lietuvių bendruomenės valdyba, planuosime renginius. Norime, kad lietuviai, gyvenantys Švedijoje, turėtų kuo daugiau progų nueiti į gerą koncertą ar spektaklį, pamatytų naujausią lietuvišką filmą. Tai nėra sunku padaryti – reikia tik noro ir, žinoma, šiek tiek darbo.