aA
Tris mėnesius blaškiausi po Ispaniją. Tris mėnesius praleidau Kalifornijoje. Iš viso pusę metų keliavau. Fotografavau. Rašiau. Rengiau reportažus tarptautinei Europos parlamento įkurtai televizijai. Bendravau. Buvau iš tų, kurie nebenorėjo kiekvienos dienos paversti kančia mūsų lietuviškoje visuomenėje. Ir nesakau, kad viskas čia blogai. Tai tiesiog buvo darbų, studijų pertrauka supratus, kad aplinka nebeįkvepia. Kitaip sakant „ploviau smegenis“ svetimų tautų džiaugsmais ir problemomis ir vis tiek sugrįžau namo.
"Mis Lietuva 2009" akimirka
© A.Didžgalvio nuotr.

Maistas

Nėra Lietuvoje nei alyvuogių, nei vyno, nei sūrių ligos. Negalime dar nusipirkti tikro lavašo, ar šiaip kumpio gabalėlio iš mielos, mažos mėsos parduotuvės. Pasaulio tautos virtuvė prilygsta vos ne kitataučių invazijai. Jei jau turime kokį egzotiškesnį kąsnelį, tai vadinasi su kąsneliu atvyko ir pilietis iš mums dar nepažintos, naujos šalies. Tikriausiai blogas.

Nesakau, kad kas dieną norėčiau pradėti kramsnodama Ispanijos pietuose vytintas ir marinuotas alyvuoges ir jas gerklėje vilgyti šlakeliu le ble blion vyno. Tiesiog norėčiau turėti galimybę, jog tokiam norui užėjus man nereikės pakloti kelių šimtų litų ir to laikyti baisiai intelektualiu mėnesio įvykiu.

Kainos

Lietuviai – tikrai atspari tauta. Koks nors amerikietis gavęs vidutinę lietuvišką algą ir nuėjęs apsipirkti į parduotuvę iš karto skambintų savo psichologui. Ir tikrai vis svarstau, kaip mes išgyvename. Juk gautų pajamų didžiajai Lietuvos daliai užtenka patenkinti būtiniausiems poreikiams. Bet juk to negana, kad žmogus būtų laimingas, galėtų kurti savo laimingą gyvenimą. Būtent priėjusi prie šitos išvados šiaip ne taip pradėjau suprasti ekonominių emigrantų elgesį Ispanijoje, Anglijoje, Airijoje, kad ir tose pačios Jungtinėse Amerikos valstijose. Tikriausiai mintis, kad šį tą gali nusipirkti už uždirbtus pinigus padaro vietiniu dievu. O jau neduok die dievas grįš į Lietuvą

Sunku užeiti į rūbų, kosmetikos parduotuvę ir matyti, kad to paties vardo drabužiai vakarų Europoje, Amerikoje yra net kelis kartus pigesni, kokybiškesni. O kur dar pardavėjų eksperčių žvilgsniai, aprangos vertinimai ir po tos apžiūros sekantis aptarnavimas. Mano pašnekovas, turtingas Amerikos lietuvis, pasakojo kaip užėjo į batų parduotuvę Vilniaus senamiestyje nusipirkti batų raištelio. Pasitaikė užsukti į brangią batų parduotuvę. Pardavėja nužvelgė ir padarė savo išvadas: raištelio parduotuvėje jam nebebuvo. Kaip sakė mano pašnekovas, jo piniginėje buvo visa pardavėjos mėnesio alga. Stebiuosi iš kur pas mus tiek daug noro rodytis, ką turime... Juk tikrai sunku lipti kas rytą iš lovos galvojant kiek reikės laiko viso tualeto ruošybai vietoj to, kad ką nors užsimetę bėgtume sukurti, pamatyti ką nors produktyvaus, įdomaus.

Nykštukų reikalai

Na, lietuviai ne tik atspari, bet ir kantri tauta! Vienas ispanas atvirai pasakė, kad ne tik mūsų prezidentūrą, bet ir visas kitas įstaigas apsisiotų, jei būtų reikalas. Klausia jis manęs: „Ar matei, kad šimtą žmonių talpinančiam klube yra du klozetai?“. Ir tiesą pasakius, mačiau. Bet jei ir jų nebūtų, turistai pražūtų.

Dar pirmais studijų metais su kolege darėm reportažą apie Sereikiškių parko viešuosius tualetus. Reikia lakios fantazijos, kad įtartum tuos du pusrūsius esant naudojamomis patalpomis. Prifilmavom galvas kraipančių lenkų, apie nustebusius lankytojus pasakojančią kasininkę ir kitų baisiai įtaigių interjero detalių – žodžiu, sovietinės santvarkos pamatai likę mūsų šalyje toli gražu ne perkeltine prasme. Ir tai yra vieninteliai sostinės viešieji tualetai senamiestyje ir dar žmonių poreikius ribojantys darbo valandomis. O kur kiti parkai? Lankytinos miesto gatvės? Žymios kapinės? Nėra malonu viešai aptarinėti tokius reikalus, bet patys žinote, kad kartais tikrai gali būti ne iki meno ir miesto legendų, kai pasijunti kaip vienišas karys lauke. O būtent tai reprezentuoja mūsų miestą, kuria tarptautinius anekdotus.

„Labas“

Pripratau prie tokio labai keisto dalyko – malonaus pasisveikinimo. Žinoma, jei nenorėsi, tai net nekreipsi dėmesio į tokius niekus. Bet kažkaip man jau labai giliai įstrigo tie milijoną kartų viešai aptarti „labas, kaip tau sekasi?“ reikalai. Ir vis dėl to, kodėl ištarus „labas“ laiptais lipančiam žmogui su kuriuo po vienu daugiabučio stogu gyvenu jau šešerius metus, jaučiuosi taip, lyg rankose laikyčiau tris savaites švinkusius krevečių lukštų pilnus šiukšlių maišus. Jau, gink dieve, nekalbu, kad gąsdinčiau su tokiais baisiais žodžiais „kaip jums sekasi“. Tik vieną „labas“ ištarus – jausmas toks, jog dabar mes, dviese su kaimynu, šitą žodį lietuvių kalboje vartosime pirmą kartą. Slaptai.

Kažkaip kai būni „ten“ atrodo, kad grįši ir jau kiekvieną savą lietuvį išbučiuosi ir kad tikrai nebepyksi nė ant vieno kiemo vaiko dešimt kartų per metus sulaužiusio brangiai visiems kainavusias duris. Atrodo sveikinsimės, bendrausime, mylėsime vieni kitus lyg niekur nieko, bet po mėnesio laiko, nutysę kiaušinių varvekliai ant sienų daro savo. Jau ir vienas kitas ant laiptų numestas graužtukas, alus papiltas, šalia durų amžiais stovintys šiukšlių maišai akį bado. Beje, gyvenu Vilniuje, Šnipiškėse, gana intelektualių žmonių daugiabutyje. Net bendriją turime.

Stiliukas

Neveltui kažkas pasakė, kad lietuves kerpa vienas kirpėjas ir dažo vieno atspalvio blond‘a. Kas išgali perka Petruškevičių, kas ne – vienaip ar kitaip jo filosofija ir saldainiais domisi. Ir jau jeigu bent šiek tiek išsuksi iš zaros ar mango ribų - išsiskirsi iš minios, tave greit pramins keistuoliu arba menininku. Bet mintis, kad žmogus yra laisvas ir tiesiog būna pačiu savimi aplankys pati paskutinė. O ir blusynuose pirktis gėda, kaip ir atrodyti kitaip nei įprasta,- geriau gi iš kažkur nukopijuota.

Gražuolės plius nuotraukos

Išvykusi išmokau naują žodį „barakudos“: turtingų vyrų medžiotojos. Prieš tai bučiau pagalvojus, kad tai žuvis. Panašios į tokias barakudas tampa gundančiomis feisbukų ir fraipų vilioklėmis. Su paklode ekspertų komentarų nuotraukos apačioje. Patys matėte: vienas petukas atkištas į priekį, papūstos lupytės, papurusiai ant akių užkritusi plaukų sruoga ir kokia nors siena už nugaros. Rimtai atrodo, kad Lietuvoje vienos foto studijos ir vienos gražuolės. Na, tikras manekenių kraštas. Rygoje dėl tokio merginų požiūrio į save užsieniečiai jau nebesivargina šiek tiek stabtelėjusių merginų klausti „Labas, kuo tu vardu?“, jie tiesiog klausia „kiek?“.

Tai kur ta Lietuva?

Tame pačiame feisbuke tikriausiai kas nors nebeapsikentęs sukūrė grupę: „I'm Lithuanian NOT Russian, German, or Polish. Get it right dumbass.“ ( angl. „Aš esu lietuvis: ne rusas, vokietis ar lenkas. Suprask teisingai kvailiašikni“). Narių šioje grupėje jau greit bus aštuoni tūkstančiai. Ir čia tikriausiai tik saujelė prisijungusių žmonių, kurie bent kartą matė ištysusį užsieniečio veidą po žodžio „Lithuania“. Laimime konkursus, turime daug laureatų mokslo srityse, šalyje ir už jos ribų daug kuriančių dailininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. O kas kartą tenka aiškinti: „jog ne mes nekalbame rusiškai, ne ir Ryga ne Lietuvos sostinė, ne ir Lietuva, Latvija, Estija nėra viena valstybė.“

Prieš Europos parlamento rinkimus su kamera išėjome Ispanijos mieste Valensijoje į gatves klausti gyventojų, ką jie žino apie ES valstybes. Apibendrintai Lietuva atrodė taip: greitai jungsimės prie Europos sąjungos, esame kažkur Balkanuose, mūsų apie trisdešimt milijonų ir mūsų šalyje karinė padėtis. Daugiausia tokių atsakymų sulaukėme prie fakultetų, iš jaunų žmonių. Apie Lietuvą, Latviją ir Estiją daugiausia žinojo vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesniems mes rūpėjome nelabai, nelabai kas išvis žiūrėjo rimtai į Lietuvą, o ką galėjo pasakyti: „Sabonis, gražios merginos, pigus alus“. Ne visiškas nulis, tik nežinau, ar aš tikrai noriu, kad mano šalį reprezentuotų merginos ir alus. Bet negaliu pasipriešinti tam, kokį įvaizdį kuria ir verslininkai, ir tos pačios merginos.

Tad susidaro įspūdis, kad tik ganėtinai maža dalis pasaulio žmonių apie mus kažką žino, ir tik po nulio ir kablelio esanti užsienio dalis gali pasakyti ryškiausius kultūrinius, istorinius mūsų tautos bruožus. O jei ir pradėtų domėtis norėtųsi, kad matytų tą tikrąjį mūsų veidą – turtingą istorinį palikimą, kūrybingą dvasią, lakią vaizduotę, atvirumą, originalumą. Bet kažkodėl nukopijuoti ir blogai interpretuoti pavyzdžiai lyg kaukės saugo mūsų kultūrinį identitetą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ekspertas: toks Trumpo požiūris turėtų kelti nerimą ir Lietuvai (255)

„Visa tai kelia labai daug rimtų klausimų dėl NATO kaip Aljanso darnos ir dėl to, kiek dar...

Nužudytas 22-omis bausmėmis iki gyvos galvos nuteistas pedofilas: tvirkino 200 vaikų, vaizdus platino internete (157)

2016 m. Richardui Huckle‘ui buvo skirta 22 laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės už 200...

Naktiniame bare apsvaiginta mergina kreipėsi į kaunietes: būkite atsargios (75)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė istorija apie neseniai viename Kauno naktiniame...

„Partizan“ strategas piktai reagavo į klausimą apie Landale'ą: nematau prasmės apie jį kalbėti (2)

Belgrado „Partizan“ į Vilnių atvyko su buvusiu vietos publikos numylėtiniu Artiomu...

Priežastys, dėl kurių sutuoktinį gali nustoti dominti seksas (14)

Romantiški įsimylėjėliai ir ką tik susituokę žmonės varsto vieni kitus aistringais...

Po garsiausias Balkanų šalies vietas keliavę lietuviai patarė, kur nevykti silpnesnių nervų žmonėms (20)

Prieš kelionę į Bosniją kažkur skaičiau, kad nepaisant šalies gamtos grožio, įdomiausias jos...

Ši liga žmogų naikina tyliai: iš pažiūros nekaltas rankų drebėjimas – rimtos bėdos ženklas (6)

Parkinsono liga – tai neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities,...

Žinomas verslininkas Liudvikas Andriulis prabilo apie vaikystėje patirtus sunkumus (103)

Verslininkas Liudvikas Andriulis prieš keletą metų tapo itin žinomas dėl savo aštrių...

Ingrida Martinkėnaitė: kaip neprarasti motyvacijos (8)

Prisižadėjote sau per šiuos metus nubėgti gausybę kilometrų, numesti tuos likusius penkis...