Taip, jaunimas išvažiuoja. Būna, plauna indus. Vieni plauna ilgai, o kiti nepamiršta savo ambicijų bei tikslų ir žinodami, kad sėkmė pasiekiama tik atkakliu, kryptingu darbu, kopia karjeros laiptais. Vienas iš Londono Sičio lietuvių klubo (Lithuanian City of London Club) įkūrėjų, buvęs premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas, karjerą pradėjęs visai ne nuo minkštos finansų kompanijos kėdės, atvirauja apie patirtį, skinantis kelią svetur, darbą premjero komandoje ir dalijasi mintimis apie lietuvių jaunimo verslumą.
Mykolas Majauskas, JKLJS nuotr.

Metė studijas Lietuvoje, įsiprašė į Sidnėjaus universitetą

„Manau, kad nesiskiriu nuo eilinio jaunuolio savo ambicijomis ir požiūriu. Gyvenimo kelias gal kiek vingiuotas, bet sprendimai ir pasirinkimai panašūs“, – savo gyvenimo svetur istoriją pradeda M. Majauskas.

Jis, metęs studijas Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetuose, 2001 metais išvažiavo studijuoti į koledžą Australijoje. Paaiškėjus, jog koledžas esąs prastas, nedvejodamas pradėjo belstis į tenykščių universitetų duris.

„Į nė vieną universitetą iš pradžių nepriėmė. Tada eidavau tiesiai į universiteto direktoriaus kabinetą, įsiveržiu, sakau, kad noriu studijuoti jų universitete ir turiu tam visus reikiamus gabumus ir netgi kai kuriuos reikalingus dokumentus. Jis sako: „Niekur neik, nejudėk… Apsauga, ateikit.“ Iš vieno universiteto išmetė, iš antro… Tuomet sugrįžau į universiteto dokumentų priėmimo biurą ir kelias dienas iš eilės anksti ryte kalbindavau darbuotojus prieš pat jiems pradedant darbą. Po kelių rytinių vaikščiojimų ir įtikinėjimų jie galų gale sako: „Atnešk dokumentus, pasižiūrėsim dar kartą“. Taip aš patekau į Sidnėjaus universitetą“, – pasakoja M. Majauskas.

Nuvažiavęs su didelėmis ambicijomis, būsimas Sidnėjaus universiteto studentas neatidėliojo savo svajonės būti finansininku ir pradėjo ieškoti tinkamo darbo. Netrukus paaiškėjo, kad norai pildosi neiškart.

„Niekur nepriima. Pirma, antra, trečia, penkta kompanija nepriima, net parduotuvės nepriima, po barus, valgyklas einu ir galų gale apsirengęs kostiumą, užsirišęs kaklaraištį, apsiavęs geriausiais batais užsukau darbo į vietinį italų restoraną. Italai sėdi, valgo… Pasirodo, ten buvo restorano vadovas. „Tvarkingai apsirengęs. Iš kur esi?“ – „Iš Lietuvos“ – „Aš kaip tik tau turiu darbo. Virtuvėj reikia plauti indus.“ Tai štai koks buvo mano pirmas darbas. Tas vanduo bėga, žliaugia ir aš plaunu indus Sidnėjuj, virtuvėje.“

Mykolas Majauskas, JKLJS nuotr.
Mykolas Majauskas, JKLJS nuotr.

Virtuvėje vandeniu taškytis M. Majauskui teko porą mėnesių. Plovėjas buvo pakeltas pareigose ir vėliau kelis mėnesius nešiojo indus, nors iš pradžių tai nepasirodė lengviau: „Pradžioj buvo lengvas šokas, kai ne tu, bet tau spragsi pirštais ir šaukia „Padavėjau! Prieikite!“ Mano požiūris į žmonių aptarnavimą pradėjo gana greitai keistis.“

Išmokęs itališko restorano taisyklių M. Majauskas pradėjo dirbti už baro ir, kaip pats sako, gyvenimas pasikeitė. Daugiau linksmų žmonių, naujų pažįstamų“, – su šypsena prisimena M. Majauskas.

Pirmieji jauno lietuvio darbai visiškai nepanėšėjo į savo svajonės įgyvendinimą. Koks jausmas apima, kai nutraukus sėkmingas studijas Lietuvoje, vietoje išsvajoto darbo, tenka paminti savo išdidumą ir pradėti nuo darbo virtuvėje visiškai svetimame mieste?

„Atsiranda savotiškas pasitikėjimas savimi, nes supranti, kad sunkiai, bet gali išgyventi ir vienas svetimoje šalyje. Pradedi nebebijoti naujų iššūkių“, – apie savo išgyvenimus pasakoja M. Majauskas.

Sidnėjaus ypatybės ir žydiško verslo pamokos Londone

M. Majauskas primena, kad Sidnėjus yra viena iš pasaulio gėjų sostinių, sakydamas, kad moterims ten susirasti partnerį labai sunku, o vietiniai vyrai ten visai neblogai gyvena.

„Prie baro dirbdamas sutinki daug įvairių žmonių. Kartą užkalbino vienas kultūringas vaikinas. Po kiek laiko įtaręs klastą, atsakiau jam, jog nesu gėjus. „Viskas gerai, – atsako ir nusišypso, – jokių problemų, kviečiu tik pavakarieniauti mieste.“ Dabar džiaugiuosi šia netikėta pažintimi. Šis žmogus tapo mano vyresnės dukros krikštatėviu ir dideliu šeimos draugu.“

Kitas atsitiktinumas lėmė, kad M. Majauskas dirbdamas už baro gavo pasiūlymą pasidarbuoti didelės kompanijos biure, kur iš pradžių jam teko tvarkyti dokumentus, suvedinėti duomenis, o vėliau pradėjo rašyti straipsnius. Dar studijuodamas kilo karjeros laiptais, kol tapo tyrimų departamento direktoriumi. Po kurio laiko kompanijos vadovas pasikvietė M. Majauską ir sako: „Žinai, esi energingas vaikinas, tavo ateitis turėtų būti Londone, Niujorke, kur vyksta dideli dalykai. Aš tau padėsiu susitikti su keliais žmonėmis tenai“.

Šitaip ambicingas lietuvis buvo išleistas į darbo interviu Londone, kurio metu atsitiktinai šalia prisėdo aktyvus Londono žydų bendruomenės veikėjas, finansų ir nekilnojamojo turto brokeris ir sako: „O, kaip gerai, kad tu čia, man kaip tik reikia žmogaus, kuris nešiotų mano portfelį į susitikimus. Bet pažadu, susitikimai bus įdomūs“. Naujai patirčiai pasiruošęs lietuvis ilgai nedvejojo: „Gerai, aš galiu“.

Pasak pašnekovo, darbas Londone skyrėsi nuo finansų analitiko darbo Sidnėjuje: „Čia teko susipažinti su žydiško verslo pagrindais. Pirkdavom nepastatytą dangoraižį, jį išnuomodavom nepastatytą ir parduodavom nepastatytą. Ir visa tai padarydavom vienu metu su trimis skirtingais kontraktais, su trimis grupėmis, kurios viena apie kitą nežinodavo. Būdavo, ateini į pirmą susitikimą ir sakai: „Ar pastatysit dangoraižį už tris šimtus milijonų?“. Jie sako: „Taip“. Tada eini pas nuomininką: „Klausyk, ar išsinuomosi naują dangoraižį dvidešimčiai metų?“ – „Taip.“ Galiausiai ateini į trečią kabinetą, kur sėdi investuotojas: „Žiūrėk, bus dangoraižis, naujas, po dvejų metų, su kontraktu dvidešimčiai metų. Kiek tu už jį mokėsi?“ – „Tris šimtus penkiasdešimt milijonų.“ Skirtumo 90 proc. atitekdavo nuomininkui, likusi dalis mūsų kompanijai. Štai tokius sandorius darydavom, buvo tikrai įdomu, po truputį kopiau karjeros laiptais. Kartą pabandėm panašų sandorį atlikti su „Barclays“ banku. Po kiek laiko jie perkando šį projektą ir pasiūlė išbandyti jėgas dirbant pačiame „Barclays“. Tai taip aš praėjau nemažą interviu raundą „Barclays“ ir patekau į jų nekilnojamojo turto ir finansų grupę“, – apie karjerą Londone pasakoja pašnekovas.

Ten M. Majauskas praleido beveik trejus metus. Vėliau, kai ėmė smarkiai strigti finansų rinkos, pradėjo banke dirbti su vyriausybių vertybiniais popieriais, organizuodavo vyriausybių iždų skolinimąsi tarptautinėse finansų rinkose.

„Taip nutiko, kad tuo metu konsultavau Lietuvos Vyriausybę ir Vygaudo Ušacko rekomendacija viešėdamas Lietuvoje susitikau su Andriumi Kubiliumi. Tuo metu Andrius Kubilius buvo tik rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas ir formavo naują Vyriausybę. Sakiau: „Reikia neatidėliotinai keisti finansų politiką. O jis man: „Esi jaunas ir energingas vaikinas, kodėl tau nepabandžius to padaryti pačiam? Finansų ministru išsirinkau Šemetą, gal nori būti finansų viceministru arba mano patarėju?“ Nusprendžiau tapti patarėju. Taip praleidau tuos ketverius metus, nors iš pradžių tikėjausi pasilikti vienerius. Buvo labai prasmingi, įdomūs, turiningi ir svarbūs metai mano gyvenime“, – apie kelią iki Vyriausybės pasakoja buvęs ministro patarėjas.

„Man atrodo, svarbiausia savęs pernelyg negailėti. Išvykęs už Lietuvos ribų supratau, jog konkurencija laisvei, laimei, darbui, pinigam yra didžiulė ir, jeigu noriu laimėti, turiu eiti, stengtis, daryti ir, jeigu reikia, dirbti penkiolika valandų per dieną ir tą daryti ištisus metus, taip pat ir savaitgaliais. Ilgainiui tas tampa normalu. Išeinu iš namų 9 val. ryte, dirbu iki 2–3 val. nakties, grįžęs įkalu šotą stipraus vynuogių gėrimo, pamiegu porą valandų ir kitą rytą vėl einu į darbą. Ir taip eini, nes žinai, kad jei nori laimėti, tu turi tai daryti“, – apie ryžtą pasakoja M. Majauskas ir priduria manąs, jog norinčių ir gebančių lietuvių yra labai daug ir visuomenė apie juos tikrai sužinos.

„Jaunimas viską daro teisingai: išvažiuodamas, gaudamas patirties užsienyje“

Mykolas Majauskas, JKLJS nuotr.
Mykolas Majauskas, JKLJS nuotr.

Kalbėdamas apie lietuvių jaunimo galimybes, M. Majauskas pirmiausia kelia klausimą, kaip tą jaunimą įgalinti ir kaip tuos energingus žmones suvienyti, kad būtų nuveikiami dideli darbai.

„Jaunimui turi būti suteiktos galimybės kurti Lietuvą visom prasmėmis: verslo, politikos, meno, akademijos. Mūsų jaunimui ambicijų netrūksta, dažnai pradėti smulkų verslą trūksta pinigų. Smulkiajam ir vidutiniam verslui gauti pinigų yra išties sudėtinga, nes bankams rizikuoti skolinant dažnai tiesiog neapsimoka.“

Jis pabrėžia, jog yra svarbu susieti smulkaus verslo finansavimą su valstybės ekonomine politika – investicijas nukreipti į jaunas įmones: „Manau, daug prasmingiau papildomą milijardą investuoti ne į kelius, kurie ir taip atrodo visai neblogai (na, išskyrus Kauną), bet per rizikos kapitalo fondus investuoti į smulkių įmonių veiklą, kuri nereikalauja milžiniškų investicijų. Tam dar būdami Vyriausybėje naudojome ES pinigus, sukūrėme kelis investicinius fondus (apie 30 mln. eurų), bet to, žinoma, mažai.“

M. Majausko manymu, infrastruktūros projektams išleidžiami pinigai neretai kuria laikinas, bet politiškai patrauklias darbo vietas: „Čia tiesim kelią, statysim tiltą, atsiranda daug veiklos didelėm įmonėm, lobistinės grupės greitai dirba. Bet realiai kuriam laikinas vietas, investuojam pinigus į betoną, atsipirkimas yra labai tolimos perspektyvos.“

M. Majausko nuomone, pirmiausia svarbu sutelkti bendraminčius, o tai nereikalauja didelių pradinių investicijų: „Kai kūrybingas jaunimas susėda vienoj vietoj, jiems iš pradžių nereikia valstybės pinigų, jiems reikia picos, kolos, vietos pabendrauti ir gero wireless’o. Kitame etape jiems reikia pradinės investicijos. Būtent ši pradinių investicijų kultūra Lietuvoje kol kas nėra išvystyta. Didysis augimas ir didysis Lietuvos ekonominis potencialas yra tose smulkiose ir vidutinėse įmonėse. Jeigu norime po dešimties metų turėti dešimt kartų daugiau didesnių kompanijų, dabar turime investuoti į tas, kurios yra mažesnės.“

Jis apgailestauja, kad didieji pinigai ir kapitalas finansuoja tas didžiąsias įmones, o minėtas potencialas lieka nerealizuotas. „Todėl manau, kad mūsų jaunimas viską daro teisingai: išvažiuodamas, gaudamas patirties užsienyje, užsidirbdamas pinigų, grįždamas, kartais kritikuodamas ir valdžią, ir verslą bei keldamas sau ir kitiems naujus standartus.“

Kalbėdamas apie naujus verslo standartus, M. Majauskas pažymi, kad Lietuvoje nuomonė apie verslininkus yra pakankamai pagrįsta: „Visuomenė yra pakėlusi kartelę: nebepakanka turėti didelę sąskaitą banke ar žaisliuką gatvėje. Verslininkas turi būti ne tik sėkmingas, bet ir kūrybingas, atsakingas, sąžiningas – tik toks gali užsitarnauti pagarbą visuomenėje. Natūralu, kad augant visuomenei, kokybės kartelė kyla.“

Patikrino, ar bankų rūpestis nuoširdus

Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas
Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

M. Majauskas iki pat Vyriausybės darbo pabaigos neieškojo darbo, nes tai, pasak jo, būtų buvę morališkai per sunku: „Lietuva – maža, gandai tuo metu jau butų pasklidę, sakytų: „Premjere, ar žinai, kad tavo ekonomikos patarėjas jau ieško pas mus darbo?“ Tikrai būtų labai neetiška, gavus premjero pasitikėjimą, jam atsakyti tokiu žingsniu. Dėl to dirbau iki pat pabaigos. Premjeras kartą pasikvietė ir sako: „Galim netyčia ir nelaimėti artėjančių rinkimų. Ką tuo atveju planuotum daryti, ar aš galėčiau būti kažkuo naudingas?“ Mintyse laukiau to pokalbio, daug kartų sau kartojau, ką jam atsakysiu, daug kartų mintyse repetavau. Atėjus laikui greitai surezgiau atsakymą: „Ačiū už viską, manau, aš pats sau galiu geriausiai padėti.“ Kitą minutę pradėjau galvoti, ar tik nepaskubėjau su išdidžiais pareiškimais, bet akimirka buvo verta tų žodžių.“

Atsisakius premjero pagalbos, M. Majauskui rūpėjo sužinoti, kaipgi pakinta dalykiniai santykiai, deklaruojamos draugystės su kai kuriais visuomenės atstovais išėjus iš Vyriausybės. Kad tai išsiaiškintų, jis išsiuntė po laišką keturiems didžiausiems bankų vadovams Lietuvoje, prašydamas susitikti kavos ir pasidalinti patarimais apie darbo galimybes.

„Dirbant Vyriausybėje visi buvo geri draugai, dažnai skambindavo, siųsdavo kalėdinius sveikinimus, klausdavo, kaip šeima. Taigi, į mano laišką vienas iš jų apskritai neatsakė, vienas pasiūlė kažkada susitikti, bet taip ir nesusitikom, trečias po kelių savaičių pasiūlė darbą, o ketvirtas atsakė tą pačią dieną ir iškart pasiūlė darbą. Jausmas buvo gana daugialypis. Mandagiai padėkojau už įvertinimą ir pasiūlymus, bet jų atsisakiau. Buvo įdomu sužinoti, kokios gi tos deklaruojamos draugystės. Žinojau viduje, kad kai kurios draugystės nebuvo tikros ir pasirodžiau esąs iš dalies teisus“, – apie bičiulystes dirbant Vyriausybėje atvirauja buvęs premjero patarėjas.

Ar iš tiesų darbo Lietuvoje nebuvo ir nebus?

Mykolas Majauskas
Mykolas Majauskas
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Lietuvos žiniasklaidoje M. Majausko vardas nemažai mirgėjo, kai jis per Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą pasakė, kad darbo jaunimui šiandien nėra ir jo realiai nebus, taigi jaunimas, baigęs universitetus, turi pats susikurti darbo vietas.

Norisi paklausti, ar jis nemano, kad šis komentaras buvo ne iki galo suprastas. Tačiau jis tik patvirtina savo nuomonę: „Tuos žodžius sakiau gerai pagalvojęs. Manęs klausė: ką valstybė turi duoti jaunimui, kodėl valstybė nesukuria papildomų darbo vietų krizės metu? Požiūris, kad kažkas tave turi gelbėti yra klaidingas ir demotyvuojantis. Jaunimas pats turi prisiimti atsakomybę, priimti iššūkius, jausti pasaulinę konkurenciją ir dienos pabaigoje dar pagalvoti, ką jis gali duoti valstybei, o ne atvirkščiai. Manau, jaunimas, kuris galvoja atvirkščiai, save šiek tiek pasmerkia, nes pamiršta tarptautinę konkurenciją, juk mes dirbam atviroje rinkoje. Lietuvoje sukuriamus produktus ir paslaugas eksportuojame, vadinasi, konkuruojame su jaunimu iš Barselonos, Londono ar Berlyno. Tie jauni žmonės, kurie to nemato ir tikisi, kad jiems kažkas atneš gėrį ant lėkštės, tampa tik silpnesni.“

M. Majausko požiūriu, neturėtų būti kuriamos laikinos darbo vietos, o jaunimas turi būti atviras iššūkiams.

Iš tiesų, ieškodamas geresnių sąlygų, jaunimas tampa gerokai mobilesnis ir atviresnis. Paklaustas, ar manąs, kad ir pats galėtų Lietuvoje lengvai pradėti verslą, jei šiuo metu dar tik baigtų studijas, M. Majauskas toli gražu nesiima vardyti priežasčių, dėl kurių šiuolaikinio jauno verslininko kelias būtų lengvesnis: „Aš nemanau, kad apskritai kas nors gyvenime yra lengva. Jis yra kupinas iššūkių, bet būtent tai daro mūsų gyvenimą turtingesnį ir įdomesnį. Ir aš esu labai dėkingas likimui už iššūkius ir įvairius sunkumus, su kuriais reikia kovoti ir stengtis išgyventi.“

Šiandienis jaunimas ne tik mėgsta iššūkius, bet ir, pasak pašnekovo, susiduria su milžiniška konkurencija, su daug didesne nei tik pradėjęs karjerą susidūrė jis pats: „Tuo metu, kai aš ieškojau darbo, mokėjau dvi kalbas ir buvau baigęs vieną universitetą, o šiandien jaunuolis moka penkias kalbas, yra baigęs kelis universitetus ir yra atlikęs kelias praktikas. Nepaisant to, svarbu nepersistengti, išlikti kukliam, būtent to dažnai ieškau skaitydamas CV. Man patinka trumpi gyvenimo aprašymai“, – į klausimą, kaip vertina jaunimo gyvenimo aprašymus, atsako M. Majauskas.

Dirbdamas su jaunais žmonėmis, matydamas, kaip jie tobulėja, M. Majauskas tikriausiai turėtų įžvelgti ir tam tikrų trūkumų, dėl kurių vertėtų duoti patarimų. Ar yra tokia charakterio savybė, kurią patartina ugdyti jaunam karjeristui? „Svarbiausia išmokti kažko, labai norėti ir tuomet sunkiai ir atkakliai stengtis tai pasiekti. Manau, kad aš pats dirbau nepakankamai daug ir nepakankamai sunkiai, bet visa ateitis dar prieš akis.“

„Įtampa mane maloniai nuteikia“

M. Majauskas sakosi įpratęs dirbti keliolika valandų per dieną ir teigia nebijąs streso ir juolab iššūkių: „Aš nebijau įtampos, mane ji maloniai nuteikia. Nematau problemos, nes sulig kiekvienu iššūkiu mokausi ir einu toliau“. Koks yra laisvalaikis žmogaus, kuriam darbas – gyvenimo būdas? „Hobių neturiu. Manau, jų dažniausiai turi tie žmonės, kurie dirba nemėgstamą darbą ir tai stengiasi kompensuoti susirasdami kažkokią užklasinę veiklą. Visada maniau, kad reikia užsiimti tuo darbu, kuris tau tikrai patinka, tuomet nereikės jokių hobių. Bet šiaip gaunu daug pastiprinimo iš šeimos, mėgstu važinėtis motociklais, plaukioti rytais.“

Tačiau pastiprinimas gali ateiti ir iš autoritetų, kurių mintys kyla galvoje, prireikus priimti sunkų sprendimą. Paklaustas, ar turi tokių autoritetų, M. Majauskas neieškojo populiarių vardų pavyzdžių, bet prisiminė, jog jam įkvėpimą atneša tik tiesioginiai mokytojai, asmenybės, su kuriomis tenka bendrauti: „Mano seneliai buvo stiprūs ir šviesūs žmonės. Šiaip stengiuosi surasti žavesio kiekviename sutiktame žmoguje.“

Interviu su M. Majausku privertė prisiminti Winstono Churchillio posakį: pesimistas mato sunkumus kiekvienoje galimybėje, o optimistas mato galimybes kiekviename sunkume. Akivaizdu, jog jam pačiam sunkumai reiškia galimybes. O kuo, jo manymu, pasižymi lietuvių tauta? Atsakydamas jis tuoj pat pacituoja kitą legendinio Britanijos premjero posakį: „W. Churchillis taip pat yra pasakęs: „Kuo daugiau stengiuosi, tuo man labiau sekasi“. Manau, kad šis yra vienas svarbiausių lietuvių moto, kuris rodo, kad esame darbštūs, uolūs. Jaunimas yra pakankamai agresyvus ir ambicingas. Aš manau, kad besivadovaujantį šiuo principu jį lydės sėkmė.“

Be abejonės, pastaroji ekonominė krizė ir buvo tas metas, kai išryškėjo tautos požiūris į sunkumus ir per tuos ketverius metus Vyriausybėje M. Majauskas turėjo progą įsitikinti, ar lietuviai pasirodė esantys optimistai. Paprašytas įvertinti, jis pabrėžia, kad lietuviai buvo realistai ir siūlo pažvelgti į mūsų vyresniąją kartą: „Prisimenu, kaip man važinėjant po regionus su premjeru A. Kubiliumi tekdavo bendrauti su įvairiais Lietuvos gyventojais, ypatingai gilų įspūdį palikdavo vyresnio amžiaus žmonės. Tekdavo pasakoti apie sunkumus, su kuriais susiduria valstybė, ir būtinybę mažinti socialines išmokas, atlyginimus, gal net atleidinėti žmones, kelti kai kuriuos mokesčius… Tekdavo susidurti su tokiu atsakymu: „Čia tikrai nėra krizė. Tremtyje, Sibire, buvo krizė. Tada buvo sunku. O dabar keli procentai mano pensijos tikrai nėra tokia problema“. Tada susimąstydavau… Manau, kad būtent toks požiūris išgelbėjo Lietuvą.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vokietijoje – krizė: mesta šantažo korta (185)

Europos Sąjungos valstybės sunerimusios žvelgia į stabiliausią narę Vokietiją, ūmai...

Pirkėjams iš Lietuvos — bloga naujiena dėl Lenkijos parduotuvių (93)

Penktadienį Lenkijos Seimas - parlamento žemieji rūmai - priėmė įstatymą, pagal kurį...

Išaiškino, kodėl Lietuvoje algos auga lėčiau (32)

Vidutinis darbo užmokesčio augimas trečiąjį šių metų ketvirtį sulėtėjo, o tam daugiausiai...

Sinoptikai Klaipėdai vėl prognozuoja pavojingą liūtį, valdininkai atkerta: greičiau grius medžiai (24)

Du kartus Klaipėdoje ir aplinkiniuose miesteliuose prasiautusi stichija, sinoptikų spėjimu, vėl...

Kruvinasis penktadienis: išpuolis Egipto mečetėje nusinešė mažiausiai 184 gyvybes atnaujinta 16.23 (3)

Egipto neramioje Šiaurės Sinajaus provincijoje penktadienį į sausakimšą mečetę įsiveržusiems...

Išvengti peršalimo spąstų padės ir mityba: keli veiksmingi receptai

Atšalus orams organizmas tampa mažiau atsparus įvairiems virusams, todėl ypač svarbu žinoti,...

Rinktinės treniruotėje Kosove – pašaliniai asmenys, lietuviai prašo išplauti arenos grindis specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos (26)

Penktadienį dieną Lietuvos rinktinė Prištinoje surengė vienintelę treniruotę prieš vakare...

Kybartuose sulaikytas Rusijos pilietis, į Lietuvą mėginęs įsivežti šautuvą su šaudmenimis (72)

Vėl bandomas Lietuvos pareigūnų budrumas – ketvirtadienio (lapkričio 23 d.) vakarą, Kybartų...

Romą Mačiulytę sunkiai sumušęs vyras išgirdo nuosprendį, tačiau turėjo, ką pasakyti atgal paviešino Romos skriaudiką teisinančią detalę (33)

Kauno apylinkės teismas penktadienį baigė nagrinėti praeityje garsios Lietuvos estrados...

Specialistė paaiškino, kas skatina vyrų plaukų slinkimą ir kaip to išvengti (4)

Viena didžiausių vyrų baimių – plaukų slinkimas. Plaukų priežiūros ekspertė Viktorija...